Tikinčiųjų paveldas

Tikinčiųjų paveldėjimas yra išganymas ir amžinasis gyvenimas Kristuje, kaip Dievo vaikais, bendrystėje su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Net ir dabar tėvas perkelia tikinčiuosius į savo sūnaus karalystę; jų palikimas yra laikomas danguje ir bus suteiktas visapusiškai antrojo Kristaus atėjimo metu. Prisikėlę šventieji valdo kartu su Kristumi Dievo karalystėje. (1. Jonas 3,1-2-as; 2,25; Romiečiams 8: 16-21; Kolosiečiai 1,13; Danielius 7,27; 1. Petras 1,3-5; epifanija 5,10)

Kristaus sekimo nauda

Kartą Petras paklausė Jėzaus: „Petras pradėjo ir jam tarė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. kas mums bus duota mainais?“ (Mato 19,27). Galėtume tai perfrazuoti taip: „Mes daug ko atsisakėme, kad būtume čia. Ar tikrai verta“? Kai kurie iš mūsų gali užduoti tą patį klausimą. Kelionėje daug ko atsisakėme – karjeros, šeimų, darbų, statuso, pasididžiavimo. Ar tikrai verta? Ar turime kokį atlygį?

Mes ne kartą kalbėjome apie apdovanojimus Dievo karalystėje. Daugelis narių manė, kad ši spekuliacija yra labai viliojanti ir motyvuojanti. Tai išreiškė amžinąjį gyvenimą mums suprantamais terminais. Galėtume įsivaizduoti save su fizine nauda, ​​dėl kurios mūsų aukos yra vertos.

Gera žinia ta, kad mūsų darbas ir aukos nėra veltui. Už mūsų pastangas bus atlyginta - net aukos dėl doktrinos nesusipratimų. Jėzus sako, kad kai tik mūsų motyvas yra teisingas - kai mūsų darbas ir auka yra dėl Jo vardo, mes būsime apdovanoti.

Manau, kad būtų naudinga aptarti, kokių atlygių Dievas mums žada. Šventasis Raštas apie tai turi daug ką pasakyti. Dievas žino, kad mes užduodame šį klausimą. Mums reikia atsakymo. Jis įkvėpė Šventojo Rašto rašytojus kalbėti apie atlygį, ir aš esu įsitikinęs, kad kai Dievas pažadės atlygį, mes pamatysime, kad jis bus nepaprastai vertingas – daug daugiau nei mes drįstame prašyti (Efeziečiams). 3,20).

Apdovanojimai kol kas ir amžinai

Pradėkime nuo to, kaip Jėzus atsakė į Petro klausimą: „Jėzus jiems pasakė: Iš tiesų sakau jums: jūs, kurie sekėte mane, atgimsite iš naujo, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, taip pat sėdėdamas dvylikoje sostų. teisti dvylika Izraelio giminių. O kas dėl mano vardo apleis namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar vaikus, ar žemes, gaus tai šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 1).9,28-vienas).

Morkaus evangelija aiškiai parodo, kad Jėzus kalba apie du skirtingus laikotarpius. „Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliko namus ar brolius ar seseris, motiną, tėvą, vaikus ar laukus, kuris negautų šimteriopai. šį kartą namai ir broliai, ir seserys, ir motinos, ir vaikai, ir laukai persekiojimų apsuptyje – ir ateinančiame pasaulyje amžinasis gyvenimas“ (Morkus 10,29-vienas).

Jėzus pabrėžtinai teigia, kad Dievas mums gausiai atlygins, bet taip pat perspėja, kad šis gyvenimas nėra fizinės prabangos gyvenimas. Šiame gyvenime išgyvensime persekiojimus, išbandymus ir kančias. Tačiau palaiminimai nusveria sunkumus santykiu 100:1. Kad ir kokias aukas aukotume, būsime gausiai apdovanoti. Krikščioniškas gyvenimas tikrai yra „to vertas“.

Žinoma, Jėzus nežada duoti 100 arų visiems, kurie atsisako sekti fermą. Jis nežada visus praturtinti. Jis nežada duoti 100 motinų. Čia jis nekalba griežtai pažodžiui. Tai, ką jis nori pasakyti, yra tai, kad daiktai, kuriuos mes iš jo gauname šiame gyvenime, bus verti šimtą kartų daugiau nei daiktų, kurių atsisakome - matuojant tikra vertybe, amžina vertybe, o ne pagal laikinus fizinius niekus.

Net mūsų išbandymai turi dvasinę vertę mūsų naudai (Rom 5,3-4; Džeimsas 1,2-4), ir tai verta daugiau nei auksas (1. Petras 1,7). Dievas kartais duoda mums aukso ir kitokio laikino atlygio (galbūt kaip užuominą apie geresnius ateities dalykus), tačiau atlygis yra svarbiausias tas, kuris trunka ilgiausiai.

Atvirai kalbant, abejoju, kad mokiniai suprato, ką Jėzus pasakė. Jie vis dar galvojo apie fizinę karalystę, kuri netrukus atneš žemiškąją laisvę ir galią izraelitams (Apd. 1,6). Stepono ir Jokūbo kankinystė (Apd 7,57–60; 1 m2,2) kaip ir gana
Atėjo staigmena. Kur jai buvo šimteriopas atlygis?

Parabolės apie atlygį

Įvairiose parabolėse Jėzus nurodė, kad ištikimi mokiniai gaus didžiulį atlygį. Kartais atlygis apibūdinamas kaip valdymas, tačiau Jėzus naudojo kitus būdus mūsų atlygiui apibūdinti.

Palyginime apie darbininkus vynuogyne išgelbėjimo dovana pavaizduota dienos atlyginimu (Mato 20,9:16-2). Palyginime apie mergeles atlygis yra vestuvių vakarienė (Mato 5,10).

Palyginime apie talentus atlygis apibūdinamas bendrai: žmogus „išaukštinamas prieš daugelį“ ir gali „įeiti į Viešpaties džiaugsmą“ (20-23 eilutės).

Palyginime apie avis ir ožius, palaimintiesiems mokiniams leidžiama paveldėti karalystę (34 eilutė). Palyginime apie prievaizdus, ​​ištikimas prievaizdas yra apdovanotas tuo, kad yra aukščiau už visus šeimininko turtus (Luko 1 Kor.2,42-vienas).

Palyginimuose apie svarus ištikimiems tarnams buvo duota viešpatauti miestams (Luko 1 Kor.9,16-19). Jėzus pažadėjo 12 mokinių valdyti Izraelio gentis (Mato 19,28; Lukas 22,30). Tiatyros bažnyčios nariams suteikta valdžia tautoms (Apr 2,26-vienas).

Jėzus patarė mokiniams „kaupti lobius danguje“ (Mt 6,19-21). Jis nurodė, kad už tai, ką darome šiame gyvenime, ateityje bus atlyginta – bet koks tai atlygis? Kam gi lobis, jei nėra ko nusipirkti? Jei keliai iš aukso, kokia bus aukso vertė?

Kai turėsime dvasinį kūną, mums nebereikės fizinių dalykų. Aš turiu omenyje, kad šis faktas leidžia manyti, kad galvodami apie amžiną atlygį pirmiausia turėtume kalbėti apie dvasinius atlygius, o ne apie fizinius dalykus, kurie praeis. Tačiau problema ta, kad neturime žodyno apibūdinti egzistencijos detalių, kurių niekada nežinojome. Taigi, net bandydami apibūdinti, kas yra dvasinis, turime vartoti fiziniais žodžiais pagrįstus žodžius.

Amžinas mūsų atlygis bus kaip lobis. Tam tikru požiūriu tai bus panašu į karalystės paveldėjimą. Tam tikru būdu tai bus tarsi pavesta už Viešpaties gėrybes. Tai bus tarsi vynuogyno tvarkymas šeimininkui. Tai bus tarsi atsakomybė už miestus. Tai bus tarsi vestuvių puota, kai pasimėgausime Viešpaties džiaugsmu. Atlygis yra kaip šie dalykai - ir dar daugiau.

Mūsų dvasiniai palaiminimai bus kur kas geresni už fizinius dalykus, kuriuos žinome šiame gyvenime. Mūsų amžinybė Dievo akivaizdoje bus žymiai didingesnė ir džiaugsmingesnė nei fizinis atlygis. Visi fiziniai dalykai, kad ir kokie gražūs ar vertingi būtų, yra tik blankūs be galo geresnio dangiško atlygio šešėliai.

Amžinas džiaugsmas su Dievu

Dovydas pasakė taip: „Tu parodei man gyvenimo kelią: Tavo akivaizdoje pilna džiaugsmo ir džiaugsmas tavo dešinėje per amžius“ (1 psalmė).6,11). Jonas tai apibūdino kaip laiką, kai „nebus nei mirties, nei sielvarto, nei šauksmo, nei skausmo“ (Apreiškimo 20,4). Visi bus labai laimingi. Nebebus jokio nepasitenkinimo. Niekas negalės pagalvoti, kad viskas gali būti geriau net ir mažyčiu būdu. Būsime pasiekę tikslą, kuriam Dievas mus sukūrė.

Izaijas apibūdino kai kuriuos iš tų džiaugsmų, kai išpranašavo tautą, grįžtančią į savo žemę: „Viešpaties atpirktieji sugrįš ir ateis į Sioną šaukdami; amžinas džiaugsmas bus ant jų galvų; Džiaugsmas ir džiaugsmas apims juos, skausmas ir atodūsis pasitrauks“ (Izaijo 3 Kor.5,10). Būsime Dievo akivaizdoje ir būsime laimingesni nei bet kada. Štai ką krikščionybė tradiciškai norėjo perteikti sąvoka „eiti į dangų“.

Ar neteisinga norėti atlygio?

Kai kurie krikščionybės kritikai išjuokė dangaus sampratą kaip nerealią viltį, tačiau pajuoka nėra gera argumentų forma. Tačiau tikrasis klausimas yra: ar yra atlygis, ar ne? Jei danguje tikrai yra atlygis, tai nėra juokinga, jei mes tikimės juo džiaugtis. Jei mums iš tikrųjų atlygis, juokinga jų nenorėti.

Paprastas faktas yra tas, kad Dievas pažadėjo mums atlyginti. „Bet be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui; nes kiekvienas, kuris nori ateiti pas Dievą, turi tikėti, kad Jis yra ir kad Jis duoda atlygį tiems, kurie jo ieško“ (Hebrajams). 11,6). Tikėjimas atlygiu yra krikščioniškojo tikėjimo dalis. Nepaisant to, kai kurie žmonės mano, kad krikščionims yra kažkaip žemina ar mažiau garbinga noras gauti atlygį už savo darbą. Jie mano, kad krikščionys turėtų tarnauti turėdami meilės motyvą, nesitikėdami jokio atlygio už savo darbą. Tačiau tai nėra visa Biblijos žinia. Be nemokamos išgelbėjimo malone per tikėjimą, Biblija savo žmonėms žada atlygį, ir nėra nieko blogo trokšti Dievo pažadų.

Tikrai turėtume tarnauti Dievui skatindami meilę, o ne kaip nuomininkai, dirbantys tik dėl atlyginimo. Vis dėlto Šventajame Rašte kalbama apie atlygį ir užtikrinama, kad būsime apdovanoti. Mums garbinga tikėti Dievo pažadais ir būti jų paskatintiems. Apdovanojimai nėra vienintelė išpirktų Dievo vaikų motyvacija, bet jie yra paketas, kurį Dievas mums davė.

Kai gyvenimas tampa sunkus, tai padeda mums prisiminti, kad yra kitas gyvenimas, kuriame būsime apdovanoti. „Jei tik šiame gyvenime tikimės Kristaus, esame apgailėtini iš visų žmonių“ (1. Korintiečiams 15,19). Paulius žinojo, kad būsimas gyvenimas bus vertas jo aukų. Jis atsisakė laikinų malonumų, siekdamas geresnių, ilgalaikių malonumų (filipiečiai 3,8).

Paulius nebijojo vartoti „naudos“ kalbos (Filipiečiai 1,21; 1. Timotiejus 3,13; 6,6; hebrajų 11,35) naudoti. Jis žinojo, kad jo būsimas gyvenimas bus daug geresnis nei šio gyvenimo persekiojimai. Jėzus taip pat prisiminė savo aukos palaiminimus ir buvo pasirengęs iškęsti kryžių, nes matė didelį džiaugsmą anapusyje (Hebrajams 1 Kor.2,2).

Kai Jėzus mums patarė kaupti lobius danguje (Mato evangelija). 6,19-20) jis nebuvo prieš investavimą – jis buvo prieš blogą investavimą. Neinvestuokite į laikiną atlygį, investuokite į dangišką atlygį, kuris tęsis amžinai. „Būsi gausiai apdovanotas danguje“ (Mato 5,12). „Dievo karalystė yra kaip lobis, paslėptas lauke“ (Mato 13,44).

Dievas paruošė mums kažką nuostabaus gero, ir mums tai atrodys nepaprastai malonu. Teisinga, kad laukiame šių palaiminimų, ir apskaičiuodami Jėzaus sekimo kainą, teisingai skaičiuojame pažadus palaiminimus ir pažadus.

„Ką gera kas daro, tą gaus iš Viešpaties“ (Efeziečiams 6,8). „Kad ir ką darytumėte, darykite tai iš savo širdies kaip Viešpačiui, o ne kaip žmonėms, žinodami, kad jūsų atlygis bus Viešpaties paveldas. Jūs tarnaujate Viešpačiui Kristui!“ (Kolosiečiams 3,23-24). "Saugokitės, kad neprarastumėte to, dėl ko dirbome, bet gautumėte visą atlygį" (2. Jono 8).

Nepaprastai puikūs pažadai

Tai, ką Dievas mums paruošė, iš tikrųjų viršija mūsų vaizduotę. Net ir šiame gyvenime Dievo meilė viršija mūsų gebėjimus suprasti (Efeziečiams ). 3,19). Dievo ramybė pranoksta mūsų supratimą (Filipiečiams 4,7), o jo džiaugsmas neapsakomas žodžiais (1. Petras 1,8). Tuomet kiek neįmanoma apibūdinti, kaip gera bus amžinai gyventi su Dievu?

Biblijos autoriai nepateikė mums daug detalių. Tačiau vieną dalyką mes tikrai žinome - tai bus pati nuostabiausia patirtis, kurią mes kada nors turėsime. Tai geriau nei gražiausi paveikslai, geriau nei skaniausias maistas, geriau nei įdomiausia sporto šaka, geresni už geriausius jausmus ir išgyvenimus, kuriuos kada nors patyrėme. Tai geriau už viską žemėje. Tai bus didžiulis atlygis! Dievas yra tikrai dosnus! Mes gavome labai puikių ir brangių pažadų - ir privilegiją pasidalinti šia nuostabia žinia su kitais. Koks džiaugsmas turėtų užpildyti mūsų širdis!

Žodžiu 1. Petras 1,3-9 išreikšti: „Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris savo dideliu gailestingumu mus atgimdė gyvai viltiui per Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių į negendantį, nesuteptą paveldą ir neblėstantis, saugomas danguje jums, Dievo galia per tikėjimą saugomiems išganymui, paruoštam apreikšti paskutinį kartą. Tada džiaugsitės, kad dabar kurį laiką liūdite, jei taip nutiktų, dėl įvairių pagundų, kad jūsų tikėjimas būtų tikras ir daug brangesnis už gendantį auksą, išgrynintą ugnyje, šlovei, šlovei ir Šlovė, kai apsireikš Jėzus Kristus. Tu jo nematei, bet myli jį; ir dabar tu juo tiki, nors jo nematai; bet jūs džiaugsitės neapsakomu ir šlovingu džiaugsmu, kai pasieksite savo tikėjimo tikslą – sielų išganymą“.

Mes turime daug priežasčių dėkoti jums, daug priežasčių džiaugtis ir daug švęsti!

autorius Josephas Tkachas

Tikinčiųjų paveldas