Jėzus prisikėlė, jis gyvas

Nuo pat pradžių Dievo valia ketino, kad žmogus pasirinktų medį, kurio vaisiai suteiktų jam gyvybę. Dievas norėjo per savo Šventąją Dvasią susijungti su žmogaus dvasia. Adomas ir Ieva atmetė gyvenimą su Dievu, nes tikėjo šėtono melu, kad be Dievo teisumo jiems bus geriau gyventi. Būdami Adomo palikuonys, mes paveldėjome iš jo nuodėmės kaltę. Nesant asmeninio santykio su Dievu, mes esame dvasiškai mirę ir dėl savo nuodėmės turime mirti savo gyvenimo pabaigoje. Gerų ir blogų pažinimas veda mus savarankišku nepriklausomybės nuo Dievo keliu ir pražudo. Leisdami Šventajai Dvasiai mus vesti, mes pripažįstame savo kaltę ir nuodėmingą prigimtį. Rezultatas yra tas, kad mums reikia pagalbos. Tai yra būtina sąlyga mūsų kitam žingsniui:

„Kadangi dar buvome jo priešai, per jo Sūnaus mirtį buvome sutaikyti su Dievu“ (romiečiams). 5,10 Naujojo gyvenimo Biblija). Jėzus savo mirtimi sutaikė mus su Dievu. Daugelis krikščionių sustoja ties šiuo faktu. Jiems sunku gyventi pagal Kristų, nes jie nesupranta antrosios eilutės dalies:

„Tada, dar labiau dabar, kai tapome jo draugais, būsime išgelbėti Kristaus gyvenimu“ (romiečiams). 5,10 Naujojo gyvenimo Biblija). Ką reiškia būti išgelbėtam Kristaus gyvybe? Kiekvienas, kuris priklauso Kristui, buvo nukryžiuotas, mirė ir palaidotas kartu su juo ir nebegali nieko daryti savo noru. Kristus prisikėlė iš numirusių, kad duotų gyvybę tiems, kurie mirė su juo. Jei dėl savo išganymo reikalaujate Jėzaus gyvybės tiek pat, kiek dėl susitaikinimo, tai Jėzus prisikėlė tavyje naujam gyvenimui. Per Jėzaus tikėjimą, su kuriuo tu sutinki, Jėzus gyvena tavyje savo gyvenimą. Per jį jie gavo naują dvasinį gyvenimą. Amžinas gyvenimas! Jėzaus mokiniai negalėjo suprasti šio dvasinio matmens iki Sekmines, kai Šventosios Dvasios dar nebuvo mokiniuose.

Jėzus gyvena!

Praėjo trys dienos nuo tada, kai Jėzus buvo pasmerktas, nukryžiuotas ir palaidotas. Du jo mokiniai ėjo į kaimą, vadinamą Emausu: „Jie papasakojo vienas kitam visas šias istorijas. Ir atsitiko, kad jiems besikalbant ir klausinėjant vienas kito, pats Jėzus priartėjo ir nuėjo su jais. Bet jų akys buvo saugomos, kad jo neatpažintų“ (Luko 2 Kor4,15-vienas).

Jie nesitikėjo išvysti Jėzaus gatvėje, nes tikėjo, kad Jėzus mirė! Štai kodėl jie nepatikėjo moterų žinia, kad jis gyvas. Jėzaus mokiniai manė: tai kvailos pasakos! „Jėzus jiems tarė: „Kas tai yra, dėl ko tariesi vienas su kitu kelyje? Ir jie stovėjo ten nuliūdę“ (Lk 24,17). Tai ženklas žmogaus, kuris dar nesutiko prisikėlusio Viešpaties. Tai liūdna krikščionybė.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, jam atsakė: „Ar tu vienintelis ateivis Jeruzalėje, kuris nežino, kas ten šiomis dienomis atsitiko? Ir jis (Jėzus) jiems tarė: „Kas tada? (Luko 24,18-19). Jėzus buvo pagrindinis veikėjas ir apsimetė nieko nesupratęs, kad galėtų jam paaiškinti:
„Bet jie jam atsakė: Jėzaus iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbu ir žodžiu Dievo ir visos tautos akivaizdoje; kaip mūsų aukštieji kunigai ir vyresnieji atidavė jį nužudyti ir nukryžiavo. Bet mes tikėjomės, kad būtent jis išpirks Izraelį. Ir svarbiausia, šiandien yra trečia diena, kai tai įvyko“ (Luko 2 Kor4,19-21). Jėzaus mokiniai kalbėjo būtuoju laiku. Jie tikėjosi, kad Jėzus išgelbės Izraelį. Šią viltį jie palaidojo po to, kai matė Jėzaus mirtį ir netikėjo jo prisikėlimu.

Kurioje įtampoje patiriate Jėzų? Ar tai tik istorinė asmenybė, gyvenusi ir mirusi maždaug prieš 2000 metų? Kaip šiandien patiriate Jėzų? Ar tai patiriate kiekvieną savo gyvenimo akimirką? Arba jūs gyvenate žinodami, kad jis jus sutaikino su Dievu savo mirtimi ir pamiršote jo tikslą, kodėl Jėzus buvo prisikėlęs?
Jėzus atsakė dviem mokiniams: „Argi Kristui nereikėjo to kentėti ir įeiti į savo šlovę? Ir jis (Jėzus) pradėjo nuo Mozės ir visų pranašų ir paaiškino jiems, kas apie jį parašyta visuose Raštuose“ (Lk 2).4,26-27). Viso to, ką Dievas iš anksto pasakė apie Mesiją Šventajame Rašte, jie neturėjo supratimo.

„Tai atsitiko, kai jis sėdėjo su jais prie stalo, paėmė duoną, padėkojo, laužė ir davė jiems. Tada jiems atsivėrė akys ir jie pažino jį. Ir jis dingo iš jų akivaizdos“ (Luko 2 Kor4,30-31). Jie atpažino, ką Jėzus jiems pasakė, ir patikėjo jo žodžiais, kad jis yra gyvenimo duona.
Kitur skaitome: „Nes tai yra Dievo duona, nužengianti iš dangaus ir teikianti pasauliui gyvybę. Jie jam tarė: “Viešpatie, duok mums visada šios duonos”. Bet Jėzus jiems tarė: Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, nebadaus; ir kas mane tiki, niekada netrokš“ (Jn 6,33-vienas).

Taip atsitinka, kai iš tikrųjų sutinki Jėzų prisikėlusį. Jie patirs ir mėgausis tokiu gyvenimu, kokį patyrė patys mokiniai: „Jie kalbėjo vienas kitam: argi mūsų širdis nedegė mumyse, kai jis kalbėjo mums kelyje ir atvėrė mums Šventąjį Raštą? (Luko 24,32). Kai Jėzus sutinka tave tavo gyvenime, tavo širdis pradeda degti. Buvimas Jėzaus akivaizdoje yra gyvenimas! Jėzus, kuris yra ir gyvena, teikia džiaugsmą. Jo mokiniai kartu tai sužinojo kiek vėliau: „Kadangi vis dar negalėjo tuo patikėti iš džiaugsmo, jie buvo nustebę“ (Lk 2).4,41). Kuo jie džiaugėsi? Apie prisikėlusį Jėzų!
Kaip Petras vėliau apibūdino šį džiaugsmą? „Tu jo nematei, bet tu jį myli; o dabar tu juo tiki, nors jo nematai; bet jūs džiaugsitės neapsakomu ir šlovingu džiaugsmu, kai pasieksite savo tikėjimo tikslą – sielų išganymą“ (1. Petras 1,8-9). Petras patyrė šį neapsakomą ir didingą džiaugsmą, kai sutiko prisikėlusį Jėzų.

„Bet Jėzus jiems tarė: Tai yra mano žodžiai, kuriuos kalbėjau jums dar būdamas su jumis: turi išsipildyti viskas, kas parašyta apie mane Mozės įstatyme, pranašuose ir psalmėse. Ir jis atvėrė jiems supratimą, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24,44-45). Kokia buvo problema? Jūsų supratimas buvo problema!
„Kai jis buvo prikeltas iš numirusių, jo mokiniai prisiminė, ką jis pasakė, ir tikėjo Raštu bei Jėzaus pasakytu žodžiu“ (Jonas) 2,22). Jėzaus mokiniai ne tik tikėjo Šventojo Rašto žodžiais, bet ir tuo, ką Jėzus jiems pasakė. Jie suprato, kad Senojo Testamento Biblija yra būsimų įvykių šešėlis. Jėzus yra tikrasis Šventojo Rašto turinys ir tikrovė. Jėzaus žodžiai suteikė jiems naujo supratimo ir džiaugsmo.

Mokinių siuntimas

Jėzus dar gyvas būdamas išsiuntė savo mokinius skelbti. Kokią žinią jie paskelbė žmonėms? „Jie išėjo ir skelbė atgailą, išvarė daug demonų, daug ligonių patepė aliejumi ir išgydė“ (Morkus) 6,12-13). Mokiniai skelbė žmonėms, kad jie turėtų atgailauti. Ar žmonės turėtų atgailauti dėl savo senojo mąstymo? Taip! Bet ar to pakanka, jei žmonės atgailauja ir nieko daugiau nežino? Ne, to neužtenka! Kodėl jie nepasakojo žmonėms apie nuodėmių atleidimą? Nes jie nieko nežinojo apie Dievo sutaikinimą per Jėzų Kristų.

„Tada jis atvėrė jiems supratimą, kad jie suprastų Raštus, ir tarė: „Taip parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių. ir kad jo vardu būtų skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas visoms tautoms“ (Lk 2).4,45-47). Per susitikimą su gyvuoju Jėzumi mokiniai gavo naują prisikėlusio Viešpaties supratimą ir naują žinią – susitaikymą su Dievu visiems žmonėms.
„Žinokite, kad jūs buvote atpirkti iš savo bergždžios elgsenos, kaip tėvai, ne gendančio sidabro ar aukso, bet brangiu Kristaus krauju, kaip nekalto ir nesutepto avinėlio“1. Petras 1,18-vienas).

Petras, kuris bandė išvengti kraujo praliejimo Golgotoje, užrašė šiuos žodžius. Išganymo negalima uždirbti ar nusipirkti. Dievas sutaikino Dievą per savo Sūnaus mirtį. Tai yra būtina sąlyga amžinam gyvenimui su Dievu.

„Tada Jėzus vėl jiems tarė: Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš siunčiu jus. Tai pasakęs, jis pūtė ant jų ir tarė jiems: Imkite Šventąją Dvasią! (Jono 20,21: 22).

Dievas įkvėpė gyvybės kvapą į Adomo šnerves Edeno sode ir jis tapo gyva būtybe. "Kaip parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe, o paskutinis Adomas - dvasia, kuri suteikia gyvybę"1. Korintiečiams 15,45).

Šventoji Dvasia pažadina dvasinėje mirtyje gimusius žmones per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jėzaus mokiniai šiuo metu dar nebuvo dvasiškai gyvi.

„Kai jis buvo su jais per vakarienę, jis įsakė jiems nepalikti Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, kurį, jo teigimu, girdėjote iš manęs. nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia neilgai trukus po šių dienų“ (Apd. 1,4-vienas).
Jėzaus mokiniai turėjo būti pakrikštyti Šventąja Dvasia per Sekmines. Tai yra atgimimas ir prisikėlimas iš dvasinės mirties ir priežastis, kodėl antrasis Adomas, Jėzus, atėjo į tai padaryti.
Kaip ir kada Petras gimė iš naujo? „Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didelio gailestingumo mus atgimdė gyvai viltiui Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių“1. Petras 1,3). Petras atgimė per Jėzaus Kristaus prisikėlimą.

Jėzus atėjo į pasaulį, kad atgaivintų žmones. Savo mirtimi Jėzus sutaikė žmoniją su Dievu ir už tai paaukojo savo kūną už mus. Dievas suteikė mums naują gyvenimą, kad jis galėtų gyventi mumyse. Sekminėmis Jėzus per Šventąją Dvasią atėjo į tų, kurie tikėjo Jėzaus žodžiais, širdis. Šventosios Dvasios liudijimu jie žino, kad Jis juose gyvena. Jis padarė ją dvasiškai gyvą! Jis atiduoda jiems savo, Dievo, amžinąjį gyvenimą.
„Bet jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš numirusių, tai tas, kuris prikėlė iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus per jumyse gyvenančią Dvasią“ (romiečiams). 8,11). Jėzus taip pat duoda jums užduotį: kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu (pagal Jono 17,18).

Kaip semtis stiprybės iš begalinio gyvenimo šaltinio? Jėzus buvo prisikėlęs, kad gyventų tavyje ir būtų tavyje aktyvus. Kokį įgaliojimą jūs jam suteikiate ir suteikiate? Ar suteikiate Jėzui teisę valdyti savo protą, savo jausmus, mintis, valią, visą turtą, laiką, visą veiklą ir visą savo esybę? Kiti žmonės tai galės atpažinti iš jūsų elgesio ir elgesio.

„Patikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje; jei ne, tikėk dėl darbų. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys tuos darbus, kuriuos darau aš, ir darys didesnius už šiuos. nes aš einu pas Tėvą“ (Jn 14,11-vienas).

Tegul Dievo Dvasia veikia savyje, kad bet kokioje situacijoje nuolankiai prisipažintų, kad esi tas, kuris pats nieko negali. Veikite žinodami ir pasitikėdami, kad Jėzus, gyvenantis jumyse, gali ir padarys viską su jumis. Pasakykite Jėzui viską ir bet kada, ką jis turėtų daryti su jumis pagal savo valią žodžiais ir darbais.
Dovydas paklausė savęs: „Kas yra žmogus, kad tu jį galvoji, ir žmogaus vaikas, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį šiek tiek žemesnį už Dievą, apvainikai jį garbe ir šlove“ (Psalmė 8,5-6). Tai žmogus savo nekaltumo įprastoje būsenoje. Būti krikščionimi yra normali kiekvieno žmogaus būsena.

Ačiū Dievui dar ir dar kartą, kad Jis gyvena tavyje ir kad tau leidžiama leisti Jam pripildyti tave. Su jūsų dėkingumu šis svarbus faktas formuojasi jumyse!

pateikė Pablo Naueris