Dievas su mumis

Mes žiūrime į Kalėdas, Jėzaus gimimo prieš 2000 metų atminimą ir taip į Immanuelį „Dievas su mumis“. Mes tikime, kad jis gimė Dievo Sūnumi, kūnu ir krauju pasižyminčiu žmogumi, pilnu Šventosios Dvasios. Tuo pat metu mes skaitėme Jėzaus žodžius, rodančius, kad jis yra Tėve, kaip jis gyvena mumyse, o mes - jame.

Taip tai yra! Tapęs žmogumi, Jėzus atsisakė dieviškosios formos. Jis sutaikino mus, savo kaltės apkrautus brolius ir seseris, su mūsų Tėvu per kraujo praliejimą ant kryžiaus. Todėl, žvelgiant iš Dievo perspektyvos, mes dabar esame tyri ir nepriekaištingai gražūs kaip ką tik iškritęs sniegas.
Yra tik viena sąlyga patirti šį nuostabų džiaugsmą: tikėk šia tiesa, šia gera žinia!

Šią sąlygą perrašau žodžiais iš Izaijo 5 knygos5,8-13 maždaug taip: Dievo mintys ir keliai daug galingesni už mūsų, kaip dangus aukščiau už žemę. Lietus ir sniegas negrįžta į dangų, o sudrėkina žemę ir duoda vaisių, kad žmonės, gyvūnai ir augalai būtų pamaitinti. Bet ne tik tai, Dievo žodį girdi daug žmonių ir jis atneša gausių palaiminimų.

Mūsų pareiga - išeiti iš džiaugsmo ir ramybės ir skelbti šią gerą naujieną. Tada, kaip sakė pranašas Izaijas, net kalnai ir kalvos priešais mus džiaugsis ir šauks, o visi lauko medžiai plos rankomis ir džiugins ir ... visa tai bus daroma amžinai Dievo garbei.

Pranašas Izaijas paskelbė Immanuelį likus maždaug septyniems šimtams metų iki jo gimimo, o Jėzus iš tikrųjų atėjo į žemę, norėdamas suteikti vilties, pasitikėjimo ir amžiną gyvenimą nukentėjusiems ir nusivylusiems žmonėms. Tuo tarpu jis grįžo pas savo tėvą ir ruošia viską, kad netrukus būtų su mumis. Jėzus grįš parvežti mus namo.

pateikė Toni Püntener