Garso
Dabartinė ir būsimoji Dievo karalystė
„Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ Jonas Krikštytojas ir Jėzus skelbė Dievo karalystės artumą (Mato evangelija). 3,2; 4,17; ženklas 1,15). Ilgai lauktas Dievo karalystė buvo arti. Ši žinia buvo vadinama Evangelija, gerąja naujiena. Tūkstančiai žmonių troško išgirsti ir atsakyti į šią Jono ir Jėzaus žinią.
Tačiau trumpam pagalvokite, kokia būtų reakcija, jei jie būtų skelbę: „Dievo karalystė yra už 2000 metų.“ Žinia būtų nuvilianti, o visuomenės reakcija taip pat būtų nuvilianti. Jėzus galėjo būti nepopuliarus, religiniai vadovai galėjo nepavydėti ir Jėzus nebuvo nukryžiuotas. „Dievo karalystė toli“ nebūtų buvusi nei nauja žinia, nei gera.
Jonas ir Jėzus skelbė artėjančią Dievo karalystę - tai, kas buvo artima jų klausytojams. Laiške buvo pasakyta, ką žmonės turėtų daryti dabar; jis buvo neatidėliotinas ir skubus. Tai sukėlė susidomėjimą ir pavydą. Paskelbdama, kad būtina pakeisti vyriausybę ir religijos mokymą, ambasada užginčijo status quo.
Žydų lūkesčiai pirmajame amžiuje
Daugelis pirmajame amžiuje gyvenusių žydų buvo susipažinę su terminu „Dievo karalystė“. Jie nekantriai norėjo, kad Dievas atsiųstų jiems vadą, kuris atmestų romėnų valdžią ir sugrąžintų Judėjos nepriklausomybę – teisumo, šlovės ir palaiminimų tautą, tautą, į kurią visi trauktų.
Esant tokiai atmosferai – nekantriai, bet miglotai tikintis Dievo nustatyto įsikišimo – Jėzus ir Jonas skelbė Dievo karalystės artumą. „Dievo karalystė yra arti“, – pasakė Jėzus savo mokiniams po to, kai jie išgydė ligonius (Matas 10,7; Lukas 19,9.11).
Bet viliamasis imperijos neišsipildė. Žydų tauta nebuvo atkurta. Dar blogiau, kad šventykla buvo sugriauta, o žydai išsibarstę. Žydų viltys vis dar neišsipildė. Ar Jėzus neteisingai pareiškė ar neprognozavo nacionalinės karalystės?
Jėzaus karalystė nepanaši į populiarų lūkestį – kaip galime spėti iš to, kad daugelis žydų mėgo matyti jį mirusį. Jo karalystė buvo už šio pasaulio (Jono 18,36). Kalbėdamas apie „Dievo karalystę“, jis vartojo žmonėms gerai suprantamus terminus, tačiau suteikė jiems naują reikšmę. Jis pasakė Nikodemui, kad Dievo karalystė daugumai žmonių buvo nematoma (Jn 3,3) – norint tai suprasti ar patirti, reikia atsinaujinti Dievo Šventosios Dvasios (6 eil.). Dievo karalystė buvo dvasinė karalystė, o ne fizinė organizacija.
Dabartinė imperijos būklė
Alyvų kalno pranašystėje Jėzus paskelbė, kad Dievo karalystė ateis po tam tikrų ženklų ir pranašiškų įvykių. Tačiau kai kuriuose Jėzaus mokymuose ir palyginimuose teigiama, kad Dievo karalystė neateis dramatiškai. Sėkla auga tyliai (Mk 4,26-29); karalystė prasideda maža kaip garstyčios grūdelis (30-32 eil.) ir yra paslėpta kaip raugas (Mt 13,33). Šie palyginimai leidžia manyti, kad Dievo karalystė yra tikrovė prieš ateinant galingu ir dramatišku būdu. Be to, kad tai yra ateities tikrovė, ji yra tikrovė dabar.
Pažvelkime į kai kurias eilutes, kurios parodo, kad Dievo karalystė jau veikia. Markuose 1,15 Jėzus paskelbė: „Laikas išsipildė... Dievo karalystė jau arti.“ Abu veiksmažodžiai yra būtojo laiko, nurodant, kad kažkas atsitiko ir to pasekmės tebesitęsia. Atėjo laikas ne tik paskelbti, bet ir pačiai Dievo karalystei.
Išvaręs demonus, Jėzus pasakė: „Bet jei aš išvarysiu piktąsias dvasias Dievo Dvasia, tai Dievo karalystė atėjo pas jus“ (Mato 1).2,2; Lukas 11,20). Jis pasakė, kad karalystė yra čia, o įrodymas yra piktųjų dvasių išvarymas. Šie įrodymai tęsiasi ir šiandien, nes Bažnyčia daro dar didesnius darbus nei Jėzus4,12). Taip pat galime pasakyti: „Kai išvarome demonus Dievo Dvasia, Dievo karalystė veikia čia ir dabar.“ Per Dievo Dvasią Dievo karalystė ir toliau demonstruoja savo suverenią galią Šėtono karalystėje. .
Šėtonas vis dar daro įtaką, bet buvo nugalėtas ir pasmerktas (Jn 16,11). Jis buvo iš dalies apribotas (Markus 3,27). Jėzus nugalėjo šėtono pasaulį (Jn 16,33) ir su Dievo pagalba mes taip pat galime juos įveikti (1. Jonas 5,4). Tačiau ne visi tai įveikia. Šiame amžiuje Dievo karalystėje yra ir gėrio, ir blogio3,24-30. 36-43. 47–50; 2 m4,45-51; 2 5,1-12. 14-30). Šėtonas vis dar turi įtakos. Mes vis dar laukiame šlovingos Dievo karalystės ateities.
Dievo Karalystė yra aktyvi mokyme
„Dangaus karalystė kenčia smurtą iki šios dienos, o smurtaujantieji ją paima jėga“ (Mato evangelija) 11,12). Šie veiksmažodžiai yra esamuoju laiku – Jėzaus laikais egzistavo Dievo karalystė. Lygiagreti ištrauka, Luko 16,16, taip pat vartoja esamojo laiko veiksmažodžius: „...ir visi veržiasi į vidų“. Mums nereikia išsiaiškinti, kas yra šie smurtaujantys žmonės ir kodėl jie naudoja smurtą
- svarbu, kad šios eilutės kalbėtų apie Dievo karalystę kaip dabartinę tikrovę.
Luko 16,16 pirmąją eilutės dalį pakeičia į „Skelbiama Dievo karalystės Evangelija“. Šis variantas rodo, kad karalystės pažanga šiame amžiuje praktiškai prilygsta jos paskelbimui. Dievo karalystė yra – ji jau egzistuoja – ir ji tobulėja per savo skelbimą.
Markuose 10,15, Jėzus atkreipia dėmesį į tai, kad Dievo karalystė yra kažkas, ką turime kažkaip gauti, aišku, šiame gyvenime. Kokiu būdu yra Dievo karalystė? Detalės dar nėra aiškios, bet eilutėse, kurias žiūrėjome, sakoma, kad tai yra.
Dievo karalystė yra tarp mūsų
Kai kurie fariziejai klausė Jėzaus, kada ateis Dievo karalystė7,20). Tu to nematai, atsakė Jėzus. Bet Jėzus taip pat pasakė: „Dievo karalystė yra jumyse [a. Ü. tarp jūsų]“ (Luko 1 Kor7,21). Jėzus buvo karalius, ir kadangi jis mokė ir darė stebuklus tarp jų, karalystė buvo tarp fariziejų. Jėzus yra mumyse šiandien, ir kaip Dievo Karalystė buvo Jėzaus tarnystėje, taip ji yra ir Jo Bažnyčios tarnystėje. Karalius yra tarp mūsų; jo dvasinė galia yra mumyse, net kai Dievo karalystė dar neveikia visa jėga.
Mes jau buvome perkelti į Dievo karalystę (kolosiečiams 1,13). Mes jau gauname karalystę, ir mūsų teisingas atsakymas į tai yra pagarba ir pagarba2,28). Kristus „padarė mus [buvusį laiką] kunigų karalyste“ (Apr 1,6). Mes esame šventa tauta dabar ir dabar, bet dar neatskleista, kas būsime. Dievas išlaisvino mus iš nuodėmės viešpatavimo ir atidavė į savo karalystę, savo valdžią. Dievo karalystė yra čia, sakė Jėzus. Jo klausytojams nereikėjo laukti užkariaujančio Mesijo – Dievas jau viešpatauja ir mes dabar turėtume gyventi Jo keliu. Dar neturime teritorijos, bet patenkame į Dievo valdžią.
Dievo karalystė vis dar yra ateityje
Supratimas, kad Dievo karalystė jau egzistuoja, padeda mums labiau susitelkti į tarnystę aplinkiniams. Tačiau nepamirštame, kad Dievo karalystės pabaiga dar ateis. Jei mūsų viltis yra vien šiame amžiuje, mes neturime daug vilties (1. Korintiečiams 15,19). Mes neturime iliuzijų, kad Dievo karalystė bus sukurta žmogaus pastangomis. Kai kenčiame nuo nesėkmių ir persekiojimų, kai matome, kad dauguma žmonių atmeta Evangeliją, semiamės jėgų iš žinojimo, kad karalystės pilnatvė yra būsimame amžiuje.
Kad ir kaip stengtumeisi gyventi taip, kad atspindėtų Dievas ir jo karalystė, mes negalime paversti šio pasaulio į Dievo karalystę. Tai turi įvykti per dramatišką intervenciją. Apokaliptiniai įvykiai yra būtini, kad būtų galima pristatyti naują amžių.
Daugybė eilučių byloja, kad Dievo karalystė bus šlovinga ateities tikrovė. Žinome, kad Kristus yra Karalius, ir trokštame tos dienos, kai jis panaudos savo galią didžiuliais ir dramatiškais būdais, kad užbaigtų žmonių kančias. Danieliaus knygoje pranašaujama Dievo karalystė, kuri viešpataus visoje žemėje (Daniel 2,44; 7,13-14. 22). Naujojo Testamento Apreiškimo knygoje aprašomas jo atėjimas (Apreiškimas 11,15; 19,11-vienas).
Meldžiame, kad ateitų karalystė (Lk 11,2). Dvasios vargšai ir persekiojami laukia savo būsimo „atlygio danguje“ (Mt 5,3.10.12). Žmonės ateina į Dievo karalystę būsimą teismo „dieną“ (Mato , ). 7,21-23; Lukas 13,22-30). Jėzus papasakojo palyginimą, nes kai kurie tikėjo, kad Dievo karalystė tuoj ateis į valdžią9,11). Alyvų kalno pranašystėje Jėzus aprašė dramatiškus įvykius, kurie įvyks prieš Jo sugrįžimą galioje ir šlovėje. Prieš pat nukryžiavimą Jėzus laukė būsimos karalystės (Mato 26,29).
Paulius keletą kartų kalba apie „karalystės paveldėjimą“ kaip apie būsimą patirtį (1. korintiečiai 6,9-10; 1 5,50; galatai 5,21; Efeziečiams 5,5) ir, kita vertus, savo kalba rodo, kad Dievo karalystę jis laiko kažkuo, kuris turi būti įgyvendintas tik amžiaus pabaigoje (2. tesalonikiečiams 2,12; 2. tesalonikiečiams 1,5; Kolosiečiai 4,11; 2. Timotiejus 4,1.18). Kai Paulius sutelkia dėmesį į dabartinį karalystės pasireiškimą, jis linkęs įvesti terminą „teisumas“ kartu su „Dievo karalyste“ (Romiečiams 1).4,17) arba vietoj jo naudoti (romiečiams 1,17). Žiūrėkite Matą 6,33 Dėl glaudaus Dievo karalystės santykio su Dievo teisumu. Arba Paulius linkęs (ar alternatyva) sieti karalystę su Kristumi, o ne su Dievu Tėvu (kolosiečiams 1,13). (J. Ramsey Michaels, "Dievo karalystė ir istorinis Jėzus", 8 skyrius, Dievo karalystė 20-ojo amžiaus interpretacijoje, redagavo Wendell Willis [Hendrickson, 1987], p. 112).
Daugelis „Dievo karalystės“ Raštų gali būti susiję su dabartine Dievo karalystė ir būsimu išsipildymu. Įstatymo pažeidėjai bus vadinami mažiausiais dangaus karalystėje (Mato evangelija). 5,19-20). Paliekame šeimas vardan Dievo karalystės8,29). Į Dievo karalystę patenkame per sielvartą (Apd 14,22). Svarbiausias dalykas šiame straipsnyje yra tai, kad kai kurios eilutės yra aiškiai esamojo laiko, o kai kurios aiškiai parašytos būsimuoju laiku.
Po Jėzaus prisikėlimo mokiniai jo paklausė: „Viešpatie, ar šiuo metu atkursi Izraeliui karalystę?“ (Apaštalų darbai). 1,6). Kaip Jėzus turėtų atsakyti į tokį klausimą? Jėzus mokė ne tai, ką mokiniai turėjo omenyje sakydami „karalystę“. Mokiniai vis dar mąstė apie nacionalinę karalystę, o ne apie lėtai besivystančią tautą, sudarytą iš visų etninių grupių. Jiems prireikė metų, kad suprastų, jog pagonys yra laukiami naujoje karalystėje. Kristaus Karalystė vis dar nebuvo iš šio pasaulio, bet turėtų veikti šiame amžiuje. Taigi Jėzus nesakė nei taip, nei ne – Jis tiesiog pasakė, kad jiems yra darbo ir galios tą darbą atlikti (7-8 eil.).
Dievo karalystė praeityje
Motiejus 25,34 sako, kad Dievo karalystė buvo ruošiama nuo pasaulio įkūrimo. Ji buvo ten visą laiką, nors ir įvairiomis formomis. Dievas buvo karalius Adomui ir Ievai; jis suteikė jiems viešpatavimą ir valdžią valdyti; jie buvo jo viceregentai Edeno sode. Nors žodis „karalystė“ nevartojamas, Adomas ir Ieva buvo Dievo karalystėje – jo valdžioje ir nuosavybėje.
Kai Dievas pažadėjo Abraomui, kad jo palikuonys taps didelėmis tautomis ir kad iš jų kils karaliai (1. Mozė 17,5-6), jis pažadėjo jiems Dievo karalystę. Bet jis prasidėjo nuo mažo, kaip raugas tešloje, ir prireikė šimtų metų, kad pamatyčiau pažadą.
Kai Dievas išvedė izraelitus iš Egipto ir sudarė su jais sandorą, jie tapo kunigų karalyste.2. Mozė 19,6), karalystė, kuri priklausė Dievui ir gali būti vadinama Dievo karalyste. Sandora, kurią jis sudarė su jais, buvo panaši į sutartis, kurias galingieji karaliai sudarė su mažesnėmis tautomis. Jis juos išgelbėjo, o izraelitai atsakė – jie sutiko būti jo tauta. Dievas buvo jų karalius (1. Samuelis 12,12; 8,7). Dovydas ir Saliamonas sėdėjo Dievo soste ir karaliavo jo vardu9,23). Izraelis buvo Dievo karalystė.
Tačiau žmonės nepakluso savo Dievui. Dievas juos išsiuntė, bet pažadėjo atkurti tautą nauja širdimi1,31-33), šiandien Bažnyčioje išsipildžiusi pranašystė, kuri yra Naujosios Sandoros dalis. Mes, kuriems buvo duota Šventoji Dvasia, esame karališkoji kunigystė ir šventoji tauta, kurios senovės Izraelis negalėjo (1. Petras 2,9; 2. Mozė 19,6). Esame Dievo karalystėje, bet tarp grūdų dabar auga piktžolės. Amžiaus pabaigoje Mesijas sugrįš su galia ir šlove, o Dievo karalystė vėl pasikeis savo išvaizda. Po Tūkstantmečio einanti karalystė, kurioje visi yra tobuli ir dvasingi, smarkiai skirsis nuo Tūkstantmečio.
Kadangi karalystė turi istorinį tęstinumą, teisinga apie ją kalbėti praeities, dabarties ir ateities laikais. Istorinėje raidoje ji turėjo ir turės svarbių etapų, kai bus skelbiami nauji etapai. Karalystė buvo įkurta prie Sinajaus kalno; jis buvo įkurtas Jėzaus darbuose ir jo dėka; jis bus įrengtas jam sugrįžus, po teismo sprendimo. Kiekviename etape Dievo tauta džiaugsis tuo, ką turi, ir dar labiau džiaugsis tuo, kas dar ateis. Kai dabar patiriame kai kuriuos ribotus Dievo karalystės aspektus, įgyjame pasitikėjimo, kad būsima Dievo karalystė taip pat bus tikrovė. Šventoji Dvasia yra mūsų didesnių palaiminimų garantija (2. korintiečiai 5,5; Efeziečiams 1,14).
Dievo karalystė ir Evangelija
Kai išgirsime žodį imperija ar karalystė, mums bus priminta apie šio pasaulio imperijas. Šiame pasaulyje karalystė yra susijusi su valdžia ir galia, bet ne su harmonija ir meile. Karalystė gali apibūdinti valdžią, kurią Dievas turi savo šeimoje, tačiau ji neaprašo visų palaiminimų, kuriuos Dievas teikia mums. Štai kodėl naudojami kiti atvaizdai, pavyzdžiui, šeimos terminas vaikai, pabrėžiantys Dievo meilę ir valdžią.
Kiekvienas terminas yra tikslus, bet neišsamus. Jei koks nors terminas galėtų puikiai apibūdinti išganymą, Biblijoje šis terminas būtų vartojamas visur. Bet jie visi yra paveikslėliai, kurių kiekvienas apibūdina tam tikrą išganymo aspektą, tačiau nė vienas iš šių terminų neapibrėžia viso paveikslo. Kai Dievas pavedė bažnyčiai skelbti Evangeliją, jis neapsiribojo vien terminu „Dievo karalystė“. Apaštalai Jėzaus kalbas iš aramėjų kalbos išvertė į graikų kalbą, o jas pavertė kitais vaizdiniais, ypač metaforomis, turinčiomis prasmę ne žydų auditorijai. Matas, Morkus ir Lukas dažnai vartoja terminą „karalystė“. Jonas ir Apaštalų laiškai taip pat apibūdina mūsų ateitį, tačiau jai vaizduoti naudojami skirtingi vaizdai.
Išganymas [išganymas] yra gana bendras terminas. Paulius sakė, kad esame išgelbėti (Efeziečiams 2,8), mes būsime išgelbėti (2. korintiečiai 2,15) ir būsime išgelbėti (romiečiams 5,9). Dievas davė mums išgelbėjimą ir tikisi, kad atsakysime Jam tikėjimu. Jonas rašė apie išganymą ir amžinąjį gyvenimą kaip dabartinę tikrovę, nuosavybę (1. Jonas 5,11-12) ir būsimas palaiminimas.
Metaforos, tokios kaip išgelbėjimas ir Dievo šeima, taip pat Dievo karalystė, yra teisėtos, nors tai tik iš dalies apibūdina Dievo planą mums. Kristaus Evangeliją galima apibūdinti kaip karalystės Evangeliją, Išganymo Evangeliją, Malonės Evangeliją, Dievo Evangeliją, Amžinojo gyvenimo Evangeliją ir kt. Evangelija yra skelbimas, kad mes galime gyventi su Dievu amžinai, ir joje yra informacijos, kad tai galima padaryti per Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją.
Kalbėdamas apie Dievo karalystę, Jėzus nepabrėžė jos fizinių palaiminimų ir nepaaiškino jos chronologijos. Vietoj to jis sutelkė dėmesį į tai, ką žmonės turėtų daryti, kad dalyvautų. Mokesčių rinkėjai ir paleistuvės ateina į Dievo karalystę, sakė Jėzus (Mato 21,31), ir jie tai daro tikėdami Evangelija (32 eil.) ir vykdydami Tėvo valią (28-31 eil.). Į Dievo karalystę patenkame, kai atsakome Dievui tikėdami ir ištikimai.
Morkaus 10 skyriuje žmogus norėjo paveldėti amžinąjį gyvenimą, o Jėzus pasakė, kad turi laikytis įsakymų (Morkus 10,17-19). Jėzus pridėjo dar vieną įsakymą: Jis liepė atiduoti visą savo turtą už lobį danguje (21 eilutė). Jėzus pastebėjo mokiniams: „Kaip sunku bus turtingiesiems patekti į Dievo karalystę!“ (23 eilutė). Mokiniai klausė: „Kas tada gali būti išgelbėtas?“ (26 eil.). Šioje ištraukoje ir lygiagrečioje ištraukoje Luko 18,18-30, vartojami keli terminai, nurodantys tą patį: priimk karalystę, paveldėk amžinąjį gyvenimą, kaupk lobius danguje, įeik į Dievo karalystę, būk išgelbėtas. Kai Jėzus pasakė: „Sek paskui mane“ (22 eilutė), jis pavartojo kitą posakį, nurodydamas tą patį: į Dievo karalystę patenkame suderinę savo gyvenimus su Jėzumi.
Luko 1 skyriuje2,31-34 Jėzus nurodo, kad keletas posakių yra panašūs: ieškok Dievo karalystės, gauk karalystę, turėk lobį danguje, atsisakyk pasitikėjimo fiziniu turtu. Mes siekiame Dievo karalystės, atsiliepdami į Jėzaus mokymą. Luko 2 skyriuje1,28 ir 30 Dievo karalystė prilyginama atpirkimui. Apaštalų darbų 20,22:32 sužinome, kad Paulius skelbė karalystės Evangeliją ir skelbė Dievo malonės ir tikėjimo evangeliją. Karalystė yra glaudžiai susijusi su išganymu – karalystė nevertėtų skelbti, jei mes negalėtume joje dalyvauti, o įeiti galime tik per tikėjimą, atgailą ir malonę, todėl tai yra bet kokios žinios apie Dievo karalystę dalis. Išganymas yra dabartinė realybė ir ateities palaiminimų pažadas.
Korinte Paulius skelbė tik Kristų ir jo nukryžiavimą.1. korintiečiai 2,2). Apaštalų darbų 2 skyriuje8,23.29.31 Lukas pasakoja, kad Paulius Romoje skelbė ir apie Dievo karalystę, ir apie Jėzų bei išganymą. Tai skirtingi tos pačios krikščioniškos žinios aspektai.
Dievo Karalystė yra aktuali ne tik todėl, kad tai yra mūsų ateities apdovanojimas, bet ir todėl, kad ji daro įtaką tam, kaip mes gyvename ir mąstome šiame amžiuje. Mes ruošiamės būsimai Dievo karalystei, gyvendami joje dabar, vadovaudamiesi mūsų karaliaus mokymu. Gyvendami tikėjimu, savo karalystėje mes pripažįstame Dievo karalystę kaip dabartinę tikrovę ir tikėjimu tikimės ateityje, kai karalystė pasitvirtins, kai žemė bus pilna Viešpaties pažinimo.
pateikė Michaelas Morrisonas
