Tikėjimas Dievu

Tikėjimas Dievu yra Dievo dovana, įsišaknijusi Jo įsikūnijusiame Sūnuje ir apšviesta jo amžinojo žodžio per Šventosios Dvasios liudijimą Šventajame Rašte. Tikėjimas Dievu daro žmonių širdis ir protus imlius Dievo malonės dovanai, išganymui. Per Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią tikėjimas įgalina mus būti dvasiškai bendruomeniškiems ir būti ištikimiems Dievui, savo Tėvui. Jėzus Kristus yra mūsų tikėjimo autorius ir užbaigėjas, o ne darbais, o tikėjimu mes gauname išgelbėjimą per malonę. (Efeziečiams 2,8; 1 aktai5,9; 14,27; Romėnai 12,3; Jonas 1,1.4; Apaštalų darbai 3,16; romėnai 10,17; hebrajų 11,1; romėnai 5,1-2-as; 1,17; 3,21-28-as; 11,6; Efeziečiams 3,12; 1. korintiečiai 2,5; Hebrajams 12,2)

Atsakymas į Dievą tikėjimu

Dievas yra puikus ir geras. Dievas naudojasi savo milžiniška jėga, kad pažadėtų meilę ir malonę savo žmonėms. Jis yra švelnus, meilus, lėtas pykti ir turtingas malonės.

Tai malonu, bet kuo jis mums aktualus? Koks skirtumas mūsų gyvenime? Kaip reaguoti į Dievą, kuris tuo pačiu metu yra ir galingas, ir švelnus? Mes atsakome bent dviem būdais.

pasitikėjimas

Kai suprantame, kad Dievas turi visas jėgas daryti viską, ko nori, ir kad visada naudojasi šia galia palaimindamas žmoniją, tada galime visiškai pasitikėti, kad esame gerose rankose. Jis turi ir sugebėjimą, ir nurodytą tikslą dėl visa ko, įskaitant mūsų maištą, neapykantą ir išdavystę jam ir vienas kitam, išgelbėti. Jis yra visiškai patikimas - vertas mūsų pasitikėjimo.

Kai esame išbandymų, ligų, kančių ir net mirštančiųjų viduryje, galime būti tikri, kad Dievas vis dar yra su mumis, kad jis mumis rūpinasi ir kad jis valdo. Gal neatrodo taip, ir mes tikrai jaučiamės kontroliuojami, tačiau galime būti tikri, kad Dievas nenustebs. Jis gali paversti bet kokią situaciją, bet kokią nesėkmę mūsų labui.

Mums niekada nereikia abejoti Dievo meile. „Bet Dievas parodo savo meilę mums tuo, kad Kristus mirė už mus, kai dar buvome nusidėjėliai“ (romiečiams). 5,8). „Iš to mes pažinome meilę, kad Jėzus Kristus atidavė už mus savo gyvybę“1. Jonas 3,16). Galime pasikliauti tuo, kad Dievas, nepagailėjęs net savo Sūnaus, per savo Sūnų suteiks mums viską, ko reikia amžinai laimei.

Dievas nieko kito nesiuntė: Dievo Sūnus, būtinas Dievui, tapo žmogumi, kad galėtų mirti už mus ir prisikelti iš numirusių (Hebrajams 2,14). Mes nebuvome atpirkti gyvulių krauju, ne gero žmogaus krauju, bet Dievo, kuris tapo žmogumi, krauju. Kiekvieną kartą, kai priimame sakramentą, mums primenama apie tokio lygio meilę mums. Galime būti tikri, kad jis mus myli. Jis
pelnė mūsų pasitikėjimą.

„Ištikimas yra Dievas, – sako Paulius, – Jis neleidžia tavęs gundyti virš jūsų jėgų, bet užbaigia pagundą taip, kad tu ištvertum“1. korintiečiai 10,13). „Bet Viešpats yra ištikimas; jis sustiprins tave ir apsaugos nuo blogio“ (2. tesalonikiečiams 3,3). Net kai „mes esame neištikimi, jis lieka ištikimas“ (2. Timotiejus 2,13). Jis nepakeis savo nuomonės, kad nori mūsų, kviečia mus, maloningas mums. „Tvirtai laikykimės vilties profesijos ir nesvyruokime; nes ištikimas, kuris jiems pažadėjo“ (Hebrajams 10,23).

Jis įsipareigojo mums, padarė sandorą, kad mus išpirktų, suteiktų amžinąjį gyvenimą, mylėtų mus amžinai. Jis nenori būti be mūsų. Jis yra patikimas, bet kaip turėtume į jį reaguoti? Ar mes nerimaujame? Ar mes stengiamės būti verti jo meilės? O gal mes juo pasitikime?

Mums niekada nereikia abejoti Dievo galia. Tai rodo Jėzaus prisikėlimas iš numirusių. Tai Dievas, turintis galią prieš pačią mirtį, galią visoms būtybėms, kurias jis sukūrė, galią visoms kitoms galioms (kolosiečiams 2,15). Prie kryžiaus jis nugalėjo viską, ir tai liudija jo prisikėlimas. Mirtis negalėjo jo sulaikyti, nes jis yra gyvenimo kunigaikštis (Apaštalų darbai 3,15).

Ta pati jėga, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių, suteiks mums nemirtingą gyvenimą (Rom 8,11). Galime pasitikėti, kad Jis turi galią ir troškimą įvykdyti visus savo pažadus mums. Mes galime pasitikėti Juo visame kame – ir tai gerai, nes kvaila pasitikėti kuo nors kitu.

Palikti patys, mums nepavyks. Palikta savaime, net saulė nepavyks. Vienintelė viltis slypi Dieve, kuris turi didesnę galią nei saulė, didesnę galią nei visata, kuris yra ištikimesnis už laiką ir erdvę, kupinas meilės ir ištikimybės mums. Turime šią tikrąją viltį Jėzuje, mūsų Išganytoju.

Tikėjimas ir pasitikėjimas

Visi, kurie tiki Jėzų Kristų, bus išgelbėti (Apd 16,31). Bet ką reiškia tikėti Jėzumi Kristumi? Net šėtonas tiki, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus. Jam tai nepatinka, bet jis žino, kad tai tiesa. Be to, Šėtonas žino, kad Dievas egzistuoja ir kad jis atlygina tiems, kurie jo ieško (Hebrajams 11,6).

Taigi kuo skiriasi mūsų tikėjimas nuo Šėtono tikėjimo? Daugelis iš mūsų žino vieną Jokūbo atsakymą: Tikrąjį tikėjimą parodo veiksmai (Jok 2,18-19). Tai, ką darome, parodo, kuo iš tikrųjų tikime. Elgesys gali būti tikėjimo įrodymas, net jei kai kurie žmonės paklūsta dėl neteisingų priežasčių. Net šėtonas veikia pagal Dievo nustatytus apribojimus.

Taigi, kas yra tikėjimas ir kuo jis skiriasi nuo tikėjimo? Manau, kad paprasčiausias paaiškinimas yra tas, kad gelbstintis tikėjimas yra pasitikėjimas. Tikime, kad Dievas mumis rūpinsis, padarys mums gera, o ne bloga, kad suteiktų mums amžinąjį gyvenimą. Pasitikėjimas yra žinojimas, kad Dievas egzistuoja, kad jis yra geras, kad jis turi galią daryti tai, ko nori, ir pasitikėjimas, kad jis panaudos tą galią daryti tai, kas mums geriausia. Pasitikėjimas reiškia pasirengimą Jam paklusti ir Jam paklusti – ne iš baimės, o iš meilės. Jei pasitikime Dievu, vadinasi, jį mylime.

Pasitikėjimas rodo, ką darome. Bet poelgis nėra pasitikėjimas ir jis nesukuria pasitikėjimo - tai tik pasitikėjimo rezultatas. Tikras tikėjimas yra pagrindinis pasitikėjimas Jėzumi Kristumi.

Dievo dovana

Iš kur toks pasitikėjimas? Tai nėra kažkas, ką galime išgauti iš savęs. Negalime savęs apie tai kalbėti ar naudoti žmogaus logikos, kad sukurtume tvirtą atvejį. Mes niekada neturėsime laiko spręsti visus prieštaravimus, visus filosofinius argumentus apie Dievą. Tačiau esame priversti kiekvieną dieną priimti sprendimą: pasitikėsime Dievu ar ne? Bandymas priimti sprendimą ant galinio degiklio yra pats savaime sprendimas - mes dar juo nepasitikime.

Kiekvienas krikščionis vienu ar kitu metu yra priėmęs sprendimą pasitikėti Kristumi. Kai kuriems tai buvo gerai apgalvotas sprendimas. Kitiems tai buvo nelogiškas sprendimas, priimtas dėl netinkamų priežasčių – bet tikrai tai buvo teisingas sprendimas. Negalėjome pasitikėti niekuo kitu, net savimi. Palikę vieni, sujauktume savo gyvenimą. Negalėjome pasitikėti ir kitais žmogiškaisiais autoritetais. Kai kuriems iš mūsų tikėjimas buvo pasirinkimas iš nevilties – niekur negalėjome eiti, tik pas Kristų (Jonas 6,68).

Normalu, kad mūsų pradinis įsitikinimas yra nebrandus įsitikinimas - gera pradžia, bet nėra gera vieta sustoti. Turime augti savo tikėjime. Kaip vyras pasakė Jėzui:
"Aš tikiu; padėk mano netikėjimui“ (Morkus 9,24). Patys mokiniai abejojo ​​net ir garbindami prisikėlusį Jėzų8,17).

Taigi iš kur kyla tikėjimas? Tai Dievo dovana. Efeziečiams 2,8 sako, kad išganymas yra Dievo dovana, o tai reiškia, kad tikėjimas, vedantis į išganymą, taip pat turi būti dovana.
Apaštalų darbuose 15,9 mums sakoma, kad Dievas tikėjimu apvalė tikinčiųjų širdis. Dievas veikė jos viduje. Jis yra Tas, kuris „atvėrė tikėjimo duris“ (Apaštalų darbai 1 Kor4,27). Dievas tai padarė, nes jis yra tas, kuris įgalina mus tikėti.

Mes nepasitikėtume Dievu, jei jis nesuteiktų mums galimybės juo pasitikėti. Žmonės buvo pernelyg sugadinti nuodėmės, kad tikėtų ar pasitikėtų Dievu savo jėgomis ar išmintimi. Štai kodėl tikėjimas nėra „darbas“, verčiantis mus išganymui. Mes neįgyjame šlovės kvalifikuodami – tikėjimas yra tiesiog dovanos priėmimas, dėkingumas už dovaną. Dievas duoda mums galimybę priimti dovaną, džiaugtis dovana.

Patikimas

Dievas turi rimtų priežasčių tikėti mumis, nes yra kažkas, kas yra visiškai patikima tikėti juo ir būti išgelbėtas per jį. Tikėjimas, kurį jis mums duoda, yra jo Sūnaus, kuris tapo kūnu dėl mūsų išganymo. Turime rimtų priežasčių tikėti, nes turime Gelbėtoją, kuris nusipirko mums išganymą. Jis padarė viską, ko reikia, kartą ir visiems laikams, pasirašė, užantspaudavo ir pristatė. Mūsų tikėjimas turi tvirtą pagrindą: Jėzus Kristus.

Jėzus yra tikėjimo pradininkas ir užbaigėjas (Hebrajams 12,2), tačiau darbo neatlieka vienas. Jėzus daro tik tai, ko nori Tėvas, ir jis veikia mūsų širdyse per Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia mus moko, įtikina ir suteikia tikėjimo4,26; 15,26; 16,10).

Per žodį

Kaip Dievas (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia) suteikia mums tikėjimą? Dažniausiai tai vyksta per pamokslą. „Taigi tikėjimas kyla iš klausymo, o klausymas – iš Kristaus žodžio“ (Rom 10,17). Pamokslas yra rašytiniame Dievo žodyje, Biblijoje, ir yra pasakytame Dievo žodyje, nesvarbu, ar tai pamokslas bažnyčioje, ar paprastas vieno asmens liudijimas kitam.

Evangelijos žodis mums pasakoja apie Jėzų, apie Dievo Žodį, o Šventoji Dvasia naudoja tą Žodį, kad mus apšviestų ir tam tikru būdu leidžia mums įsipareigoti tam Žodžiui. Tai kartais vadinama „Šventosios Dvasios liudytoju“, tačiau tai nėra kaip teismo salės liudytojas, kurio galime kvestionuoti.

Tai labiau panašu į vidinį jungiklį, kuris yra apverstas ir leidžia mums gauti skelbiamą gerąją naujieną. Geras jausmas; nors mums vis dar gali kilti klausimų, manome, kad galime gyventi pagal šią žinią. Mes galime kurti savo gyvenimą tuo remdamiesi, galime priimti sprendimus tuo remdamiesi. Tai logiška. Tai geriausias įmanomas pasirinkimas. Dievas suteikia mums galimybę juo pasitikėti. Jis taip pat suteikia mums galimybę augti tikėjime. Tikėjimo indėlis yra sėkla, kuri auga. Jis įgalina ir įgalina mūsų protus ir emocijas suprasti vis daugiau evangelijos. Jis padeda mums vis daugiau suprasti apie Dievą, atsiskleisdamas mums per Jėzų Kristų. Norėdami naudoti Senojo Testamento atvaizdą, mes pradedame vaikščioti su Dievu. Mes gyvename jame, mąstome jame, tikime juo.

Zweifel

Tačiau dauguma krikščionių kartais kovoja su savo tikėjimu. Mūsų augimas ne visada yra sklandus ir stabilus - tai vyksta bandant ir klausinėjant. Kai kuriems kyla abejonių dėl tragedijos ar rimtų kančių. Kitiems būtent klestėjimas ar geri laikai pasąmoningai bando pasitikėti materialiais dalykais nei Dievu. Daugelis iš mūsų susidurs su abiejų rūšių tikėjimu.

Neturtingi žmonės dažnai turi stipresnį tikėjimą nei turtingi žmonės. Žmonės, kuriuos persekioja nuolatiniai išbandymai, žino, kad jie neturi vilties, išskyrus Dievą, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik Juo pasitikėti. Statistika rodo, kad neturtingi žmonės atiduoda Bažnyčiai didesnę pajamų dalį nei turtingi žmonės. Atrodo, kad jų įsitikinimai (nors ir nėra tobuli) yra atkaklesni.

Panašu, kad didžiausias tikėjimo priešas yra tada, kai viskas gerai. Žmonės viliojasi manyti, kad jų intelekto jėga jie pasiekė tiek daug. Jie praranda savo vaikišką požiūrį į priklausomybę nuo Dievo. Jie remiasi tuo, ką turi vietoj Dievo.

Vargšai žmonės gali geriau sužinoti, kad gyvenimas šioje planetoje yra kupinas klausimų ir kad Dievas yra mažiausiai apklaustas. Jūs juo pasitikite, nes visa kita nepasitvirtino. Pinigai, sveikata ir draugai - jie visi yra nepastovūs. Negalime jais pasikliauti.

Galime pasikliauti tik Dievu, bet net jei pasikliaujame, ne visada turime įrodymų, kurių norėtume. Taigi mes turime juo pasitikėti. Kaip sakė Jobas: net jei jis mane nužudys, aš juo pasitikėsiu3,15). Tik jis teikia amžinojo gyvenimo viltį. Tik jis teikia viltį, kad gyvenimas turi prasmę arba turi tikslą.

Dalis augimo

Nepaisant to, mes kartais kovojame su abejonėmis. Tai tik dalis tikėjimo augimo proceso, kai išmokstame pasitikėti Dievu daugiau gyvenimo. Mes matome prieš mus esančius pasirinkimus ir savo ruožtu kaip geriausią sprendimą pasirenkame Dievą.

Kaip prieš šimtmečius sakė Blaise'as Pascalis, jei tikime ne dėl kitos priežasties, bent jau turėtume tikėti, nes Dievas yra geriausias pasirinkimas. Jei jo laikysimės ir jo nėra, tada nieko nepraradome. Bet jei mes nesekame jo ir jis egzistuoja, tada mes viską praradome. Taigi neturime ko prarasti, bet visko reikia, jei tikime Dievu gyvendami ir galvodami, kad Jis yra saugiausia visatos realybė.

Tai nereiškia, kad mes viską suprasime. Ne, mes niekada visko nesuprasime. Tikėjimas reiškia pasitikėjimą Dievu, net jei ne visada suprantame. Mes galime jį garbinti net tada, kai abejojame8,17). Išsigelbėjimas nėra intelekto konkurencija. Mus gelbstintis tikėjimas kyla ne iš filosofinių argumentų, kurie turi atsakymą į visas abejones. Tikėjimas ateina iš Dievo. Jeigu pasikliaujame tuo, kad žinome atsakymą į kiekvieną klausimą, vadinasi, nepasitikime Dievu.

Vienintelė priežastis, kodėl galime būti Dievo karalystėje, yra malonė, tikėjimas mūsų Gelbėtoju Jėzumi Kristumi. Pasikliaudami savo paklusnumu, mes pasikliaujame kažkuo negeru, kažkuo nepatikimu. Turime pakeisti savo tikėjimą į Kristų (leisti Dievui pakeisti mūsų tikėjimą) ir tik į jį. Įstatymai, net geri įstatymai, negali būti mūsų išganymo pagrindas. Paklusnumas net naujosios sandoros įsakymams negali būti mūsų saugumo šaltinis. Tik Kristus yra patikimas.

Dažnai, augdami dvasinėje brandoje, labiau suprantame savo nuodėmes ir nuodėmingumą. Mes suprantame, kaip toli esame nuo Dievo, ir tai taip pat gali priversti mus abejoti, ar Dievas tikrai siųs savo Sūnų mirti už tokius pat iškrypusius žmones kaip mes.

Abejonės, kad ir kokios didžios jos bebūtų, turėtų mus vesti atgal į didesnį tikėjimą Kristumi, nes tik juo mes apskritai neturime jokių galimybių. Nėra kitos vietos, kur galėtume pasukti. Jo žodžiuose ir veiksmuose matome, kad jis tiksliai žinojo, kokie esame korumpuoti, kol jis mirė už savo nuodėmes. Kuo geriau matome save, tuo labiau matome poreikį atsiduoti Dievo malonei. Tik jis yra pakankamai geras, kad mus išgelbėtų nuo mūsų pačių, ir tik jis išvaduos mus nuo mūsų abejonių.

bendruomenė

Tikėjimu mes turime vaisingą santykį su Dievu. Tikėdami mes meldžiamės, per tikėjimą, kurį garbiname, per tikėjimą girdime jo žodžius pamoksluose ir bendrystėje. Tikėjimas įgalina mus bendrauti su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Tikėjimu mes galime parodyti savo ištikimybę Dievui per savo Gelbėtoją Jėzų Kristų, per Šventąją Dvasią, veikiančią mūsų širdyse.

Tai vyksta tikint, kad galime mylėti kitus žmones. Tikėjimas mus išlaisvina iš pašaipų ir atstūmimo baimės. Mes galime mylėti kitus, nesijaudindami, ką jie mums padarys, nes mes tikime, kad Kristus dosniai mus apdovanos. Tikėdami Dievu, galime būti dosnūs kitiems.

Tikėdami Dievu, mes galime jį užimti pirmą vietą savo gyvenime. Jei tikėsime, kad Dievas yra toks pat geras, kaip jis sako, yra vertinamas labiau už visa kita ir būsime pasirengę aukoti aukas, kurių jis prašo iš mūsų. Mes juo pasitikėsime ir būtent per tikėjimą patirsime išganymo džiaugsmus. Krikščioniškas gyvenimas yra pasitikėjimo Dievu klausimas nuo pradžios iki galo.

Josifas Tkachas

Tikėjimas Dievu