Garso
Tvenkinys ar upė?
Būdamas vaikas, kurį laiką praleido su pusbroliais močiutės ūkyje. Nusileidome prie tvenkinio ir ieškojome ko nors įdomaus. Ko ten smagiai praleidome, pagavome varles, nugrimzdome į purvą ir atradome keletą lieknų gyventojų. Suaugusieji nebuvo nustebinti, kai grįžome namo pasipūtę natūraliu nešvarumu, daug kitokiu nei tada, kai išvykome.
Tvenkiniuose dažnai būna vietų, kuriose pilna purvo, dumblių, mažų plyšelių ir pelkių. Tvenkiniai, kuriuos maitina gėlo vandens šaltinis, gali skatinti gyvybę ir vis tiek pakeisti nejudančiu vandeniu. Jei vanduo vis dar yra, jam trūksta deguonies. Dumblių ir kreditinių augalų augalai gali perimti. Gėlas vanduo tekančioje upėje, priešingai, gali maitinti daugybę skirtingų rūšių žuvų. Jei man prireiktų geriamojo vandens, aš tikrai teikčiau pirmenybę upėms, o ne tvenkiniui!
Mūsų dvasinį gyvenimą galima palyginti su tvenkiniais ir upėmis. Mes galime stovėti vietoje, kaip tvenkinys, kuris yra pasenęs ir nejudantis, nesveikas ir kuriame užtenka gyvenimo. Arba mes esame švieži ir gyvi kaip žuvis upėje.
Kad upė išliktų šviežia, jai reikalingas stiprus šaltinis. Kai pavasaris išdžiūsta, žuvis upėje miršta. Dvasiškai ir fiziškai Dievas yra mūsų šaltinis, suteikiantis mums gyvybės ir stiprybės bei nuolatos atnaujinantis mus. Mums nereikia jaudintis, kad Dievas kada nors gali prarasti savo galią. Tai tarsi upė, kuri teka, stipri ir visada gaivi.
Jono evangelijoje Jėzus sako: „Kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria“. Kas mane tiki, kaip sako Raštas, iš jo vidaus tekės gyvojo vandens srovės“ (Jonas 7,37-vienas).
Šis kvietimas ateiti ir atsigerti yra virtinės nuorodų į vandenį šioje evangelijoje kulminacija: vanduo, paverstas vynu (2 skyrius), atgimimo vanduo (3 skyrius), gyvasis vanduo (4 skyrius), valontys vandenys. Bethesda (5 skyrius) ir vandenų nurimo (6 skyrius). Jie visi nurodo Jėzų kaip Dievo agentą, teikiantį maloningą Dievo gyvybės pasiūlymą.
Argi ne nuostabu, kaip Dievas aprūpina ištroškusius (mus visus) šioje išsausėjusioje ir pavargusioje žemėje, kurioje nėra vandens? Dovydas tai apibūdina taip: „Dieve, tu esi mano Dievas, kurio aš ieškau. Mano siela trokšta tavęs, mano kūnas trokšta tavęs iš išdžiūvusios, išdžiūvusios žemės, kur nėra vandens“ (6 psalmė).3,2).
Viskas, ko jis nori, yra ateiti ir išgerti. Kiekvienas gali ateiti ir atsigerti iš gyvenimo vandens. Kodėl tiek daug ištroškusių žmonių stovi priešais fontaną ir atsisako gerti?
Ar esate ištroškę, gal net kenčiate nuo dehidratacijos? Ar jūs panašus į pasenusį tvenkinį? Atgaiva ir atsinaujinimas yra artimi jūsų Biblijai ir maldai. Eikite pas Jėzų kiekvieną dieną ir gerkite gaivų gurkšnį iš jo gyvenimo šaltinio ir nepamirškite pasidalinti šiuo vandeniu su kitomis ištroškusiomis sielomis.
pateikė Tammy Tkach
