Niekas nesiskiria nuo Dievo meilės

Vėl ir vėl „Paulius laiške romiečiams teigia, kad esame skolingi Kristui, kad Dievas mus laiko išteisintais. Nors kartais nusidedame, tos nuodėmės priskiriamos senajam aš, kuris buvo nukryžiuotas kartu su Kristumi; mūsų nuodėmės neįskaitomos į tai, kas esame Kristuje. Turime pareigą kovoti su nuodėme – ne būti išgelbėtais, o todėl, kad jau esame Dievo vaikai. Paskutinėje 8 skyriaus dalyje Paulius atkreipia dėmesį į mūsų šlovingą ateitį.

Mūsų laukia visa kūryba

Krikščioniškas gyvenimas nėra lengvas. Kovoti su nuodėme nėra lengva. Nuolatinis siekis nėra lengvas. Susidoroti su kasdienybe puolusiame pasaulyje, su korumpuotais žmonėmis, apsunkina mūsų gyvenimą. Tačiau Paulius sako: „Šios dienos kančios nevertos lyginti su šlove, kuri turi apsireikšti mumyse“ (18 eilutė). Kaip Jėzui, taip ir džiaugsmas mums – ateitis tokia nuostabi, kad mūsų dabartiniai išbandymai atrodys nereikšmingi.

Tačiau mes ne vieninteliai, kuriems tai bus naudinga. Paulius sako, kad mumyse vykdomas Dievo planas turi kosminę apimtį: „Nes susirūpinęs kūrinių laukimas laukia, kol bus apreikšti Dievo vaikai“ (19 eilutė). Kūryba ne tik trokšta matyti mus šlovėje, bet ir pati kūrinija bus palaiminta permainų, kai Dievo planas išsipildys, kaip Paulius sako kitose eilutėse: „Kūryba yra sugedusi... tačiau vilties; nes kūrinija taip pat bus išvaduota iš sugedimo vergijos į šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (20-21 eilutės).

Kūryba dabar nyksta, bet taip neturėtų būti. Prisikėlimo metu, kai mums bus suteikta garbė, kuri teisėtai priklauso Dievo vaikams, visata taip pat kažkaip bus išlaisvinta iš savo vergijos. Visa visata buvo atpirkta Jėzaus Kristaus darbu (kolosiečiams 1,19-vienas).

Laukite kantriai

Nors kaina jau sumokėta, mes dar nematome visko, kaip Dievas užbaigs. „Dabar visa kūrinija dejuoja dėl savo būklės, tarsi gimdydama“ (Rom 8,22 NGÜ). Kūryba kenčia tarsi gimdymo skausmus, nes formuoja įsčias, kuriose mes gimstame. Negana to, „bet mes patys, turintys Dvasios pirmuosius vaisius, vis dar dejuojame viduje, laukdami įsūnystės ir savo kūno atpirkimo“ (23 eilutė). Nors Šventoji Dvasia mums duota kaip išganymo garantas, mes taip pat kovojame, nes mūsų išganymas dar nėra baigtas. Mes kovojame su nuodėme, kovojame su fiziniais apribojimais, skausmu ir kančia – net ir džiaugiamės tuo, ką Kristus padarė dėl mūsų.

Išsigelbėjimas reiškia, kad mūsų kūnai nebėra sugadinami (1. Korintiečiams 15,53), padaryta nauja ir paversta šlove. Fizinis pasaulis nėra šiukšlės, kurias reikia išmesti – Dievas padarė jį gerą ir vėl padarys jį nauju. Mes nežinome, kaip kūnai prisikelia, taip pat nežinome atnaujintos visatos fizikos, bet galime pasitikėti Kūrėju, kad jis užbaigs savo darbą.

Mes dar nematome tobulo kūrinio nei visatoje, nei žemėje, nei savo kūnuose, bet esame įsitikinę, kad viskas pasikeis. Kaip sakė Paulius: „Nes nors esame išgelbėti, vis tiek turime viltį. Tačiau viltis, kuri matoma, nėra viltis; nes kaip galima tikėtis to, ką mato? Bet jei tikimės to, ko nematome, kantriai laukiame“ (Rom 8,24-vienas).

Mes kantriai ir stropiai laukiame savo kūnų prisikėlimo, kai tik mūsų įvaikinimas bus baigtas. Mes gyvename situacijoje, kai jau, bet dar ne: jau išpirkti, bet dar nevisiškai išpirkti. Mes jau esame laisvi nuo pasmerkimo, bet ne visiškai nuo nuodėmės. Mes jau esame karalystėje, bet ji dar nėra pilna. Mes gyvename su būsimojo amžiaus aspektais, kol vis dar kovojame su šio amžiaus aspektais. „Panašiai Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko melstis, kaip turėtų būti; bet pati Dvasia meldžiasi už mus neapsakomu aimanavimu“ (26 eil.). Dievas žino mūsų apribojimus ir nusivylimus. Jis žino, kad mūsų kūnas yra silpnas. Net kai mūsų dvasia nori, Dievo Dvasia užtaria mus, net ir dėl poreikių, kurių neįmanoma apsakyti žodžiais. Dievo dvasia nepanaikina mūsų silpnumo, bet padeda mūsų silpnumui. Jis užpildo atotrūkį tarp seno ir naujo, tarp to, ką matome, ir to, ką jis mums paaiškino. Pavyzdžiui, mes nusidedame, nors norime daryti gera (7,14-25). Mes matome nuodėmę savo gyvenime, bet Dievas skelbia mus teisiais, nes Dievas mato galutinį rezultatą net tada, kai procesas dar tik prasidėjo.

Nepaisant neatitikimo tarp to, ką matome, ir to, ko norime, galime pasitikėti, kad Šventoji Dvasia padarys tai, ko negalime. Jis mus pamatys. „Bet tas, kuris tyrinėja širdį, žino, kur nukreiptas dvasios protas; nes jis vaizduoja šventuosius taip, kaip patinka Dievui“ (8,27). Šventoji Dvasia yra mūsų pusėje ir padeda mums pasitikėti!

Pašauktas pagal savo tikslą Nepaisant mūsų išbandymų, silpnybių ir nuodėmių, „mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, tiems, kurie pašaukti pagal jo tikslą“ (28 eilutė). Dievas ne viską sukelia, bet leidžia ir veikia su jais pagal savo tikslą. Jis turi mums planą, ir mes galime būti tikri, kad jis baigs savo darbą mumyse (filipiečiai 1,6).

Dievas iš anksto planavo, kad taptume panašūs į Jo Sūnų Jėzų Kristų. Taigi jis pašaukė mus per Evangeliją, nuteisino mus per savo Sūnų ir sujungė su juo savo šlovėje: „Nes tuos, kuriuos išsirinko, iš anksto paskyrė būti panašiais į savo Sūnų, kad jis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. . Bet kuriuos iš anksto numatė, tuos ir pašaukė; bet ką pašaukė, tą ir išteisino. bet ką išteisino, tą ir pašlovino“ (Rom 8,29-vienas).

Išrinkimo ir predestinacijos prasmė karštai diskutuojama, tačiau šios eilutės diskusijos neišsprendžia, nes Paulius čia (ar kur nors kitur) nekreipia dėmesio į šiuos terminus. Pavyzdžiui, Paulius nekomentuoja, ar Dievas leidžia žmonėms atmesti šlovę, kurią Jis jiems suplanavo. Čia Paulius, artėdamas prie Evangelijos skelbimo kulminacijos, nori patikinti skaitytojus, kad jiems nereikia bijoti dėl savo išganymo. Jei jie tai priims, tai jiems bus suteikta. O retoriniam paaiškinimui Paulius netgi kalba apie tai, kad Dievas juos jau pašlovino, naudodamas būtąjį laiką. Tai taip pat gerai, kaip padaryta. Nors šiame gyvenime kovojame, kitame gyvenime galime tikėtis šlovės.

Ne tik įveikę

„Ką mes apie tai pasakysime? Jei Dievas yra už mus, kas gali būti prieš mus? Kas nepagailėjo savo sūnaus, bet atidavė jį už mus visus – kaipgi jis mums visko neatiduotų kartu su savimi? (31-32 eilutės). Kadangi Dievas nuėjo taip toli, kad atidavė savo Sūnų už mus, kai dar buvome nusidėjėliai, galime būti tikri, kad jis duos mums viską, ko reikės, kad tai įvyktų. Galime būti tikri, kad jis ant mūsų nepyks ir neatims savo dovanos. „Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Dievas yra čia, kad išteisintų“ (33 eilutė). Niekas negali mūsų kaltinti Teismo dieną, nes Dievas paskelbė mus nekaltais. Niekas negali mūsų pasmerkti, nes už mus užtaria mūsų Atpirkėjas Kristus: „Kas pasmerks? Čia yra Kristus Jėzus, kuris mirė, o greičiau, kuris prisikėlė, yra Dievo dešinėje ir užtaria mus“ (34 eilutė). Turime ne tik auką už savo nuodėmes, bet ir gyvą Gelbėtoją, kuris nuolatos yra su mumis kelyje į šlovę.

Pauliaus retorinis įgūdis akivaizdus jaudinančioje skyriaus viršūnėje: „Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės? Vargas, ar vargas, ar persekiojimas, ar badas, ar nuogumas, ar pavojus, ar kardas? Kaip parašyta (4 psalmė4,23): »Dėl jūsų mus žudo visą dieną; esame laikomi avys, kurias reikia pjauti“ (35-36 eilutės). Ar aplinkybės gali atskirti mus nuo Dievo? Jei esame nužudyti dėl tikėjimo, ar pralaimėjome mūšį? Jokiu būdu, sako Paulius: „Visuose šituose dalykuose mes daugiau nei nugalėjome per tą, kuris mus taip mylėjo“ (Elberfelder 37 eilutė). Net skausme ir kančioje nesame pralaimėtojai – esame geresni už nugalėtojus, nes dalyvaujame Jėzaus Kristaus pergale. Mūsų pergalės prizas – mūsų palikimas – yra amžina Dievo šlovė! Ši kaina yra be galo didesnė už savikainą.

„Nes esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei jėgos, nei valdžia, nei esama, nei būsima, nei aukšta, nei žema, nei jokia kita būtybė negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Kristuje Jėzuje. Viešpatie“ (38-39 eilutės). Niekas negali sulaikyti Dievo nuo plano, kurį Jis turi mums. Visiškai niekas negali mūsų atskirti nuo jo meilės! Galime pasitikėti Jo mums duotu išganymu.

pateikė Michaelas Morrisonas