Garso
Rūpinimasis spąstais
Niekada nelaikiau savęs užmerkiančia akis į realybę. Bet aš pripažįstu, kad pereinu prie kanalo apie gyvūnų dokumentinius filmus, kai naujienos nepakeliamos arba filmai yra pernelyg banalūs, kad jais nesidomėčiau. Yra kažkas tikrai naudingo stebint, kaip reindžeriai prireikus gaudo laukinius gyvūnus, kartais gydo juos vaistais ir net iškelia visas bandas į kitą vietovę, kur aplinka jiems siūlo geresnes gyvenimo sąlygas. Sargai dažnai rizikuoja gyvybe, kai tenka apstulbinti liūtus, begemotus ar raganosius. Žinoma, jie dirba komandomis ir kiekvienas žingsnis yra suplanuotas ir atliekamas su reikalinga įranga. Tačiau kartais gydymas yra sėkmingas.
Prisimenu vieną kampaniją, kuri buvo ypač gerai suplanuota ir pavyko. Ekspertų komanda įrengė „spąstus“ elandų bandai, kurią teko perkelti į kitą vietovę. Ten ji turėtų susirasti geresnę ganyklą ir susimaišyti su kita banda, kad pagerintų savo genetiką. Mane tikrai sužavėjo pamačius, kaip jiems pavyko priversti būrį stiprių, nuožmių, greitai bėgančių gyvūnų įsėsti į laukiančius furgonus. Tai buvo padaryta pastatant medžiaginius barjerus, laikomus stulpais. Gyvūnai buvo palaipsniui uždaromi, kad juos būtų galima atsargiai įstumti į laukiančius transporterius.
Kai kuriuos pasirodė sunku užfiksuoti. Tačiau vyrai nepasidavė, kol visi gyvūnai nebuvo saugiai apgyvendinti furgonuose. Tada buvo verta pamatyti, kaip gyvūnai buvo išleisti į naujus namus, kur jie galėjo laisvai ir geriau gyventi, nors apie tai net nežinojo.
Aš mačiau, kad yra panašumas tarp žmonių, kurie gelbsti šiuos gyvūnus, ir mūsų Kūrėjo, kuris meiliai mus veda savo tobulo amžinojo išganymo keliu. Skirtingai nuo žaidimo rezervate esančių antilopių, mes žinome apie Dievo palaiminimus šiame gyvenime ir amžino gyvenimo pažadą.
Pirmajame savo knygos skyriuje pranašas Izaijas apgailestauja dėl Dievo tautos neišmanymo. Jautis, rašo jis, pažįsta savo šeimininką, o asilas – savo šeimininko ėdžios; bet paties Dievo žmonės nepažįsta ir nesupranta (Izaijas 1,3). Galbūt todėl Biblija dažnai mus vadina avimis, ir atrodo, kad avys nėra vieni iš protingiausių gyvūnų. Jie dažnai eina savo keliu ieškodami geresnio pašaro, o geriausiai informuotas piemuo veda juos į geriausią ganyklą. Kai kurios avys mėgsta jaustis patogiai ant minkštos žemės ir paversti žemę įdubą. Dėl to jie įstringa ir negali atsikelti. Taigi nenuostabu, kad tas pats pranašas 5 skyriuje3,6 rašo: „Visi nuklydo kaip avys“.
Būtent tai, ko mums reikia, Jėzus Jono rašte apibūdina save kaip „gerąjį ganytoją“. 10,11 ir 14. Palyginime apie pasiklydusią avį (Lk 15) jis piešia piemenį, kuris grįžta namo su pasiklydusia avele ant pečių, kupinas džiaugsmo, kad yra vėl surastas. Mūsų gerasis Ganytojas mūsų nemuša, kai klystame kaip avys. Aiškiais ir švelniais Šventosios Dvasios raginimais jis veda mus atgal teisingu keliu.
Koks Jėzus buvo gailestingas Petrui, kuris jo tris kartus išsižadėjo! Jis jam sako: „Ganyk mano ėriukus“ ir „Ganyk mano avis“. Kvietė abejojantį Tomą: „Ištiesk pirštą ir pamatyk mano rankas,... būk netikintis, o tikintis“. Jokių šiurkščių žodžių ar įžeidimų, tik atleidimo gestas kartu su nepaneigiamais Jo prisikėlimo įrodymais. Tomui kaip tik to ir reikėjo.
Tas pats geras piemuo tiksliai žino, ko reikia norint likti savo geroje ganykloje, ir jis nuolatos atleidžia mums, kai darome tas pačias kvailas klaidas. Jis myli mus, kad ir kur pasiklystume. Jis leidžia mums išmokti mums reikalingas pamokas. Kartais pamokos būna skausmingos, bet jis niekada mūsų neatsisako.
Sukūrimo pradžioje Dievas norėjo, kad žmonės valdytų visus gyvūnus šioje planetoje (1. Mose 1,26). Kaip žinome, mūsų puikūs tėvai nusprendė eiti savo keliu, kad nematytume, kad viskas priklauso nuo žmonių (Hebrajams 2,8).
Kai Jėzus grįš atkurti visų dalykų, žmonės gaus valdžią, kurią Dievas iš pradžių jiems numatė.
Reindžeriai, kurie buvo rodomi darbe televizijos laidoje, iš tikrųjų domėjosi, kaip pagerinti laukinių gyvūnų gyvenimą. Norint apsupti gyvūnus jų nesužalojant reikia daug išradingumo. Akivaizdus džiaugsmas ir pasitenkinimas, kurį jie patyrė per sėkmingą veiksmą, buvo parodyti spinduliuojančiuose veiduose ir abipusiais rankos paspaudimais.
Bet kaip tai palyginti su džiaugsmu ir tikra laime, kuri bus, kai Jėzus Gerasis Ganytojas užbaigs „išgelbėjimo operaciją“ Savo karalystėje? Ar kelių elandų, kurios vėliau kelerius metus gerai klostysis, perkėlimas gali būti lyginamas su daugybės milijardų žmonių išgelbėjimu per visą amžinybę? Visiškai niekaip!
Hilary Jacobs