Garso
Ar Dievas duoda antrą šansą?
Tai tipiškas jūsų veiksmo filmas: liko 10 sekundžių, kol sprogs bomba, žuvo tūkstančiai žmonių, jau nekalbant apie garbingą herojų, bandantį nukenksminti bombą. Nuo herojaus veido laša prakaitas, o įsitempę policijos pareigūnai ir kiti veikėjai sulaiko kvapą. Kurį laidą reikia nupjauti? Raudonasis? Geltona? Dar keturios sekundės. Raudonasis! Dar dvi sekundes. Ne, geltonasis! spustelėk! Yra tik viena galimybė tai padaryti teisingai. Kažkodėl herojus filme visada nukerta tinkamą laidą, bet gyvenimas nėra filmas. Ar kada nors jautėte, kad nukirpote ne tą laidą ir staiga atrodė, kad viskas prarasta? Tikiu, kad pažvelgę į Jėzaus gyvenimą galime sužinoti, ar Dievas suteikia antrą šansą. Jėzus buvo (ir yra) Dievas, o jo gyvenimas ir charakteris labai aiškiai atspindi Dievo Tėvo charakterį. Kai mokinys Petras atėjo pas Jėzų ir paklausė, Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kuris man nusidėjo? Ar užtenka septynių kartų? Jėzus jam tarė: Sakau tau ne septynis kartus, bet septyniasdešimt septynis (Mato 18:21-22).
Norint suprasti šio pokalbio prasmę, reikia šiek tiek suprasti to meto kultūrą. Tuo metu tikybos mokytojai sakė, kad reikia atleisti žmogui, kuris tris kartus skriaudė. Po to nereikia. Petras manė, kad jis yra labai teisus žmogus ir kad Jėzus bus sužavėtas jo atsakymu septynis kartus atleisti žmogui. Nesužavėtas to, Jėzus Petrui nurodė, kad nesupranta atleidimo sąvokos. Atleisti nereiškia skaičiuoti, nes tada niekam neatleisite iš visos širdies. Kai Jėzus pasakė, kad reikia atleisti septyniasdešimt septynis kartus, jis turėjo omenyje ne 490 kartų, o tai, kad reikia atleisti be galo. Tai tikrasis Jėzaus ir Dievo charakteris ir širdis, nes Jėzus, Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia yra viena. Ne tik būtybe, bet ir charakteriu – tai Dievo Trejybės dalis.
Praleidote šansus?
Sutikau žmonių, kurie nuoširdžiai tiki, kad per daug kartų nusidėjo, todėl Dievas nebegali jiems atleisti. Jie jaučiasi praleidę savo šansus su Dievu ir nebegali būti išgelbėti. Jėzaus gyvenimas ir darbai vėlgi byloja: Petras, artimiausias Jėzaus draugas, tris kartus viešai jį išsižada (Mt 26,34, 56, 69-75) ir vis dėlto Jėzus prieina prie jo ir atleidžia bei myli jį. Manau, kad ši patirtis buvo esminė daugelyje Petro gyvenimo sričių. Jis tapo vienu ištikimiausių ir įtakingiausių Jėzaus pasekėjų bei jo bažnyčios vadovu. Kitas ryškus tikrojo Dievo atleidimo pavyzdys yra tai, kad nors Jėzus mirė ant kryžiaus su nepakeliamu skausmu, jis iš visos širdies atleido už jo mirtį atsakingiems asmenims, net kai jie tyčiojosi iš jo. Pagalvokite apie tai akimirką. Tai neįtikėtina, tikrai dieviška meilė ir atleidimas, kurį gali dovanoti tik Dievas.Priešingai nei įprasta tikinčiųjų ir netikinčiųjų supratimu, Dievas tavęs neseka. Jis nėra tas didelis nepasiekiamas daiktas, kuris sėdi danguje ir laukia, kada tave sugautų, jei suklysi. Toks yra ne Dievas; tokie esame mes, žmonės. Tai mūsų charakterio dalis, o ne jo. Mes, o ne Dievas, skaičiuojame mums nutikusias neteisybes. Mes nustojame atleisti ir nutraukti santykius, o ne Dievas.
Biblijoje galime rasti daugybę pavyzdžių, kuriuose Dievas išreiškia savo meilę mums ir mūsų ilgesį. Kaip dažnai jis mums žada: Aš tavęs nepaliksiu ir neapleisiu (Hebrajams 13:5). Dievas mūsų trokšta, kad mes nepražūtume, bet kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tikrai nuostabu yra tai, kad Dievas ir Jėzus ne tik pasakė tuos gerus žodžius, bet ir išgyveno viską, ką pasakė Jėzaus gyvenimu. Ar dabar Dievas tau duoda antrą šansą?
Atsakymas yra ne – Dievas ne tik duoda mums antrą šansą, bet ir vėl ir vėl atleis. Reguliariai kalbėkitės su Dievu apie savo nuodėmes, klaidas ir nuoskaudas. Nukreipkite dėmesį į Jį, o ne į tai, kur, jūsų manymu, praleidote. Dievas neskaičiuoja jų klaidų. Jis ir toliau mus mylės, atleis, bus šalia ir laikys mus, kad ir kas nutiktų. Rasti žmogų, kuris suteiktų mums antrą šansą – net kiekvieną dieną – nėra lengva, bet Jėzus siūlo mums abu.
pateikė Johannes Maree
