Su džiaugsmu galvok apie Jėzų

Jėzus liepė prisiminti Jį kiekvieną kartą, kai ateiname prie Viešpaties stalo. Ankstesniais metais sakramentas man buvo rami, rimta proga. Man buvo nemalonus jausmas kalbėtis su kitais žmonėmis prieš ceremoniją ar po jos, nes stengiausi išlaikyti iškilmingumą. Nors galvojame apie Jėzų, kuris mirė netrukus po paskutinės vakarienės su draugais, šios progos nereikėtų suvokti kaip laidotuvių.

Kaip jį įamžinsime? Ar liūdėsime ir liūdėsime kaip apmokamų gedinčiųjų grupė? Ar turėtume verkti ir liūdėti? Ar turėtume galvoti apie Jėzų su skundais dėl kaltės ar apgailestavimo, kad dėl mūsų nuodėmės Jis patyrė tokią baisią mirtį – nusikaltėlio mirtį – romėnų kankinimo įrankiu? Ar tai atgailos ir nuodėmių išpažinimo metas? Galbūt tai geriausia daryti privačiai, nors kartais tokie jausmai kyla, kai galvojame apie Jėzaus mirtį.

O kaip, jei žiūrėtume į šį atminimo laiką iš visiškai kitos perspektyvos? Jėzus tarė savo mokiniams: „Eikite į miestą ir vienam iš jų pasakykite: 'Mokytojas sako: 'Mano laikas arti; Aš valgysiu Velykų vakarienę su jumis su savo mokiniais“ (Mato 26,18). Tą vakarą, sėdėdamas su jais paskutinę vakarienę ir paskutinį kartą pasikalbėti su jais, jis daug galvojo. Jėzus žinojo, kad daugiau su jais nevalgys, kol Dievo karalystė nepasirodys pilna.

Jėzus su šiais vyrais praleido trejus su puse metų ir labai juos mylėjo. Jis pasakė savo mokiniams: „Aš troškau valgyti su jumis šį Paschos avinėlį prieš kentėdamas“ (Luko 2 Kor.2,15).

Galvokime apie jį kaip apie Dievo Sūnų, kuris atėjo į žemę gyventi tarp mūsų ir būti vienu iš mūsų. Jis yra Tas, kuris savo asmens pavidalu atnešė mums laisvę nuo įstatymo, nuo nuodėmės grandinių ir nuo mirties priespaudos. Jis išlaisvino mus iš ateities baimės, suteikė galimybę pažinti Tėvą ir galimybę būti pašauktiems ir būti Dievo vaikais. „Jis paėmė duoną, padėkojo, laužė ir davė jiems, sakydamas: Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. darykite tai mano atminimui“ (Luko 2 Kor2,19). Būkime pilni džiaugsmo prisimindami Jėzų Kristų, kurį Dievas patepė: „Viešpaties Dievo Dvasia yra ant manęs, nes Viešpats mane patepė. Jis atsiuntė mane nešti gerąją naujieną vargšams, surišti sudužusias širdis, skelbti laisvę belaisviams ir vergiškiems būti laisviems ir laisviems“ (Izaijo 6).1,1).

Jėzus ištvėrė kryžių dėl jo laukusio džiaugsmo. Sunku įsivaizduoti tokį didelį džiaugsmą. Tai tikrai nebuvo žmogiškas ar žemiškas džiaugsmas. Tai turėjo būti džiaugsmas būti Dievu! Dangaus džiaugsmas. Amžinybės džiaugsmas! Tai džiaugsmas, kurio negalime net įsivaizduoti ar apibūdinti!

Tai yra Jėzus Kristus, kurį turime prisiminti. Jėzus, kuris mūsų liūdesį pavertė džiaugsmu ir kviečia mus būti jo gyvenimo dalimi dabar ir per amžius. Prisiminkime jį su šypsena veide, su džiaugsmo šūksniu lūpose ir lengvomis širdimis, kupinomis džiaugsmo pažinti mūsų Viešpatį Kristų Jėzų ir būti su juo!

pateikė Tammy Tkach