Garso
užtikrinimo išganymo
Biblija patvirtina, kad visi, kurie liks tikintys Jėzumi Kristumi, bus išgelbėti ir niekas niekada jų neatplėš nuo Kristaus rankos. Biblija pabrėžia begalinę Viešpaties ištikimybę ir absoliutų Jėzaus Kristaus pakankamumą mūsų išganymui. Be to, ji pabrėžia amžiną Dievo meilę visoms tautoms ir apibūdina Evangeliją kaip Dievo galią išgelbėti visus, kurie tiki. Turėdamas šį išganymo užtikrinimą, tikintysis raginamas išlikti tvirtam tikėjime ir augti mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus malonėje ir pažinime. (Johanas 10,27-29-as; 2. korintiečiai 1,20-22-as; 2. Timotiejus 1,9; 1. Korintiečiams 15,2; hebrajų 6,4-6; Jonas 3,16; romėnai 1,16; hebrajų 4,14; 2. Petras 3,18)
O kaip „amžinasis saugumas“?
„Amžinojo saugumo“ doktrina teologinėje kalboje vadinama „šventųjų ištverme“. Bendrinėje kalboje ji apibūdinama fraze „vieną kartą išgelbėtas, visada išgelbėtas“ arba „vieną kartą krikščionis, visada krikščionis“.
Daugelis Raštų ramina, kad dabar turime išganymą, nors turime laukti, kol prisikėlimas pagaliau paveldės amžinąjį gyvenimą ir Dievo karalystę. Štai keletas posakių, kuriuos vartoja Naujasis Testamentas:
Kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą (Jn 6,47) ... kas regi Sūnų ir Jį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą; ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną (Jn 6,40) ... ir aš duodu jiems amžinąjį gyvenimą, ir jie niekada nepražus, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos (Jonas 10,28) ... Taigi dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje (Rom 8,1) ... [Niekas] negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Rom 8,39) ... [Kristus] taip pat tvirtai laikys jus iki galo (1. korintiečiai 1,8) ... Bet Dievas yra ištikimas, kuris neleidžia tavęs gundyti virš tavo jėgų (1. korintiečiai 10,13) ... tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį taip pat užbaigs (Filipiečiams 1,6) ... mes žinome, kad iš mirties atėjome į gyvenimą (1. Jonas 3,14).
Amžinojo saugumo doktrina grindžiama tokiais užtikrinimais. Tačiau yra ir kita išganymo pusė. Atrodo, kad yra ir perspėjimų, kad krikščionys gali nukristi iš Dievo malonės.
Krikščionys įspėjami: „Todėl, kas mano, kad stovi, težiūri, kad nenukristų“1. korintiečiai 10,12). Jėzus pasakė: „Budėkite ir melskitės, kad nepapultumėte į pagundą“ (Morkaus 14,28), ir „daugelyje meilė atšals“ (Mato 24,12). Apaštalas Paulius rašė, kad kai kurie bažnyčioje „tikėjimu
buvo sudužo laivas“ (1. Timotiejus 1,19). Efezo bažnyčia buvo įspėta, kad Kristus nuims jos žvakidę ir išspjaus iš burnos drungnus laodikiečius. Raginimas laiške hebrajams yra ypač baisus 10,26-31:
„Jeigu tyčia nusidedame, gavę tiesos pažinimą, nuo šiol neturime jokios kitos aukos už nuodėmes, tik baisų teismo laukimą ir gobšią ugnį, kuri sunaikins priešus. Jei kas pažeidžia Mozės įstatymą, jis turi mirti nepagailėdamas dviejų ar trijų liudytojų. Kaip manote, kiek griežtesnės bausmės nusipelno tas, kuris trypia kojomis Dievo Sūnų, laikydamas nešvarų kraują sandoros, kuria jis buvo pašventintas, ir keikdamas malonės Dvasią? Mes žinome tą, kuris pasakė: „Mano kerštas, aš atlyginsiu ir vėl: Viešpats teis savo tautą“. Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas“.
Hebrajai taip pat 6,4-6 mums sako:
„Nes tiems, kurie kartą buvo nušvitę ir paragavo dangiškos dovanos, buvo pripildyti Šventosios Dvasios ir paragavo gero Dievo žodžio bei pasaulio galių, negali ateiti, o paskui atkritę, vėl atgailauti, nes dėl savęs jie vėl nukryžiuoja Dievo Sūnų ir iš jo šaiposi“.
Taigi Naujajame Testamente yra dvilypumas. Daugybė eilučių teigiamai vertina amžinąjį išganymą, kurį turime Kristuje. Šis išganymas atrodo tikras. Tačiau tokias eiles sušvelnina kai kurie įspėjimai, kurie, atrodo, sako, kad krikščionys gali prarasti išganymą dėl nuolatinio netikėjimo.
Kadangi klausimas apie amžinąjį išganymą, ar krikščionys yra saugūs, t. y. kai jie yra išgelbėti, jie visada yra išgelbėti - dažniausiai dėl tokių Raštų kaip hebrajams 10,26Pasirodo -31, pažvelkime į šią ištrauką atidžiau. Kyla klausimas, kaip turėtume interpretuoti šias eilutes. Kam rašo autorius, kokia yra žmonių „netikėjimo“ prigimtis ir ką jie manė?
Pirmiausia pažvelkime į Hebrajams skirtą žinią kaip į visumą. Šios knygos esmė yra būtinybė tikėti Kristumi kaip visapusiška auka už nuodėmę. Konkurentų nėra. Tikėjimas turi ilsėtis tik ant jo. Klausimo dėl galimo išganymo praradimo, kurį kelia 26 eilutė, paaiškinimas slypi paskutinėje to skyriaus eilutėje: „Bet mes esame ne iš tų, kurie susiraukia ir bus pasmerkti, bet iš tų, kurie tiki ir gelbsti sielą“ (eil. 26). Kai kurie susitraukia, bet tie, kurie lieka Kristuje, negali pasiklysti.
Tas pats patikinimas tikinčiajam yra eilutėse prieš hebrajams 10,26. Krikščionys pasitiki būdami Dievo akivaizdoje per Jėzaus kraują (19 eilutė). Mes galime prieiti prie Dievo tobulu tikėjimu (22 eil.). Autorius ragina krikščionis šiais žodžiais: „Tvirtai laikykimės vilties išpažinimo ir nesvyruokime; nes ištikimas, kuris jiems pažadėjo“ (23 eil.).
Vienas iš būdų suprasti šias Hebrajams 6 ir 10 eilutes apie „atkritimą“ yra pateikti skaitytojams hipotetinius scenarijus, skatinančius juos išlikti tvirtiems savo tikėjime. Pavyzdžiui, pažiūrėkime į hebrajų 10,19-39 įjungta. Žmonės, kuriems jis kalba, turi „laisvę įeiti į šventyklą“ (19 eilutė) per Kristų. Jie gali „priartėti prie Dievo“ (22 eil.). Autorius šiuos žmones laiko „tvirtai besilaikančiais vilties išpažinimo“ (23 eilutė). Jis nori paskatinti juos dar didesnei meilei ir didesniam tikėjimui (24 eil.).
Kaip šio padrąsinimo dalį, jis piešia vaizdą, kas gali nutikti – pagal minėtą teoriją – tiems, kurie „sąmoningai pasilieka nuodėmėje“ (26 eil.). Nepaisant to, žmonės, į kuriuos jis kreipiasi, yra tie, kurie „buvo apšviesti“ ir išliko ištikimi persekiojimo metu (32-33 eil.). Jie „pasitikėjo“ Kristumi, ir autorius skatina juos ištverti tikėjime (35-36 eil.). Galiausiai apie žmones, kuriems rašo, jis sako, kad mes nesame iš tų, kurie atsitraukia ir yra pasmerkti, bet iš tų, kurie tiki ir gelbsti sielą“ (39 eil.).
Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip autorius laiške hebrajams išvertė savo perspėjimą apie „atkritimą nuo tikėjimo“. 6,1-8 baigė: „Bet nors mes taip kalbame, mielieji, esame įsitikinę, kad jums geriau ir išgelbėti. Nes Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų tavo darbus ir meilę, kurią parodei Jo vardą tarnaudamas ir tebetarnaudamas šventiesiems“ (9-10 eil.). Toliau autorius sako, kad jis tai pasakė jiems, kad jie „rodytų tą patį uolumą išlaikyti viltį iki galo“ (11 eilutė).
Taigi hipotetiškai galima kalbėti apie situaciją, kai žmogus, tikėjęs Jėzumi, gali ją prarasti. Bet jei tai nebūtų įmanoma, ar perspėjimas būtų tinkamas ir veiksmingas?
Ar krikščionys gali prarasti tikėjimą tikruoju pasauliu? Krikščionys gali „atkristi“ darydami nuodėmę (1. Jonas 1,8-2,2). Tam tikrose situacijose jie gali tapti dvasiškai mieguisti. Bet ar dėl to kartais „atkrenta“ tie, kurie nuoširdžiai tiki Kristumi? Tai nėra visiškai aišku iš Šventojo Rašto. Iš tiesų, galime paklausti, kaip gali būti „tikras“ Kristuje ir „atkristi“ tuo pačiu metu.
Bažnyčios pozicija, išreikšta tikėjimo doktrinose, yra ta, kad žmonės, turintys ilgalaikį tikėjimą, kurį Dievas davė Kristui, niekada negali būti atplėšti nuo jo rankos. Kitaip tariant, kai žmogus tiki Kristumi, jis negali būti prarastas. Kol krikščionys tvirtai laikosi šios vilties išpažinimo, jų išgelbėjimas yra tikras.
Klausimas apie doktriną „vieną kartą išgelbėtas, visada išgelbėtas“ yra susijęs su tuo, ar galime prarasti tikėjimą Kristumi. Kaip minėta anksčiau, Hebrajams, atrodo, aprašomi žmonės, kurie bent jau iš pradžių turėjo „tikėjimą“, bet kuriems gali kilti pavojus jį prarasti.
Bet tai įrodo ankstesnėje pastraipoje išdėstytą mintį. Vienintelis būdas prarasti išganymą yra atmesti vienintelį kelią į išganymą - tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Laiškas hebrajams pirmiausia yra apie netikėjimo Dievo atpirkimo darbu nuodėmę, kurią jis atliko per Jėzų Kristų (žr., pavyzdžiui, laiškus hebrajams 1,2; 2,1-4-as; 3,12. 14; 3,19-4,3; 4,14). Laiško hebrajams 10 skyriuje ši problema dramatiškai nagrinėjama 19 eilutėje, kurioje teigiama, kad per Jėzų Kristų turime laisvę ir visišką pasitikėjimą.
23 eilutė ragina mus tvirtai laikytis vilties profesijos. Mes tikrai žinome šiuos dalykus: kol mes laikomės savo vilties išpažinties, esame gana saugūs ir negalime prarasti savo išganymo. Šis prisipažinimas apima mūsų tikėjimą Kristaus atpirkimu už savo nuodėmes, tikėjimąsi naujo gyvenimo jame ir nuolatinį ištikimybę jam šiame gyvenime.
Dažnai tie, kurie naudoja šūkį „vieną kartą išgelbėtas, visada išgelbėtas“, nėra tikri, ką tai reiškia. Ši frazė nereiškia, kad žmogus buvo išgelbėtas vien dėl to, kad pasakė keletą žodžių apie Kristų. Žmonės yra išgelbėti, kai gauna Šventąją Dvasią, kai atgimsta naujam gyvenimui Kristuje. Tikrąjį tikėjimą parodo ištikimybė Kristui, o tai reiškia gyventi nebe sau, o Gelbėtojui.
Esmė ta, kad tol, kol gyvensime Jėzuje, esame saugūs Kristuje (Hebrajams 10,19-23). Turime visišką tikėjimo juo užtikrintumą, nes jis mus gelbsti. Mums nereikia jaudintis ir užduoti klausimą. „Ar man pavyks?“ Kristuje esame saugūs – priklausome Jam ir esame išgelbėti, ir niekas negali mūsų išplėšti iš Jo rankų.
Vienintelis būdas pasiklysti - trypti jo kraują ir nuspręsti, kad galų gale jis mums nereikalingas ir esame savarankiški. Jei taip būtų, vis tiek nesijaudintume, kad būsime išgelbėti. Kol liekame ištikimi Kristui, turime patikinimą [užtikrinimą], kad Jis atliks mumyse pradėtą darbą.
Paguoda yra tokia: mums nereikia jaudintis dėl savo išganymo ir sakyti: „Kas nutiks, jei man nepavyks?“ Mums jau nepavyko. Tai Jėzus mus gelbsti ir Jis nenusileis. Ar galime to nepriimti? Taip, bet mes, Dvasios vadovaujami krikščionys, nesugebėjome to priimti. Kai tik priimame Jėzų, mumyse gyvena Šventoji Dvasia, paverčianti mus savo paveikslu. Mes turime džiaugsmą, o ne baimę. Mes esame ramūs, nebijokite.
Kai tikime Jėzumi Kristumi, nustojame nerimauti, kaip „padaryti“. Jis tai „padarė“ mums. Mes jame ilsimės. Nustojame nerimauti. Mes tikime ir pasitikime Juo, o ne savimi. Taigi išganymo praradimo klausimas mūsų nebekankina. Kodėl? Nes tikime, kad Jėzaus darbas ant kryžiaus ir Jo prisikėlimas yra viskas, ko mums reikia.
Dievui nereikia mūsų tobulumo. Mums jo reikia, ir jis mums jį dovanojo kaip nemokamą dovaną per tikėjimą Kristumi. Mums nepavyks, nes mūsų išganymas nepriklauso nuo mūsų.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Bažnyčia tiki, kad tie, kurie lieka Kristuje, negali žūti. Tu esi „saugus amžinai“. Tačiau tai priklauso nuo to, ką žmonės turi omenyje sakydami „vieną kartą išgelbėtas, visada išgelbėtas“.
Kalbant apie predestinacijos doktriną, keliais žodžiais galime apibendrinti bažnyčios poziciją. Mes netikime, kad Dievas anksčiau laiko nustatė, kas bus ir kas nepasimestų. Bažnyčia tiki, kad Dievas suteiks teisingą ir teisingą aprūpinimą visiems žmonėms, negavusiems evangelijos šiame gyvenime. Tokie žmonės bus vertinami tuo pačiu pagrindu, kaip ir mes, tai yra, ar jie ištikimi ir tiki Jėzumi Kristumi.
Paulius Kroll
