Ką manote apie netikinčius?

483 Kaip tikintieji galvoja apie netikinčiuosiusKreipiuosi į jus svarbiu klausimu: ką manote apie netikinčius? Manau, kad tai klausimas, kurį turėtume apmąstyti visi! Chuckas Colsonas, kalėjimų draugijos įkūrėjas JAV, kartą į šį klausimą atsakė analogiškai: „Jei aklas vyras žengtų ant jūsų kojos arba užpiltų karštą kavą ant jūsų marškinių, ar jūs pyktumėte ant jo? Jis pats atsako, kad tai greičiausiai ne mes, būtent todėl, kad aklas nemato, kas yra priešais jį ».

Atminkite, kad žmonės, kurie dar nebuvo pašaukti tikėti Kristumi, negali matyti tiesos prieš savo akis. „Netikintiesiems, kurių mintis šio pasaulio dievas apakino, kad nematytų ryškios Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesos“2. korintiečiai 4,4). Tačiau pačiu laiku Šventoji Dvasia atveria jų dvasines akis, kad pamatytų. „Ir jis (Jėzus Kristus) duoda jums apšviestas širdies akis, kad pažintumėte viltį, kuriai jis jus pašaukė, kokia turtinga yra jo paveldėjimo šlovė šventiesiems“ (Efeziečiams). 1,18). Bažnyčios tėvai šį įvykį pavadino „nušvitimo stebuklu“. Kai tai atsitiks, žmonėms tampa įmanoma patikėti. Jie tiki, nes dabar gali tai pamatyti savo akimis. Nors kai kurie žmonės, nors ir mato akis, nusprendžia netikėti, aš tikiu, kad dauguma jų tam tikru savo gyvenimo momentu teigiamai atsilieps į aiškų Dievo kvietimą. Meldžiuosi, kad jie tai padarytų anksčiau nei vėliau, kad per tą laiką patirtų Dievo pažinimo ir dalijimosi Dievu su kitais ramybę ir džiaugsmą.

Mes tikime, kad galime pastebėti, jog kitatikiai turi neteisingų idėjų apie Dievą. Kai kurios iš šių idėjų yra blogų krikščionių pavyzdžių rezultatas. Kiti kilo iš daugelį metų girdėtos nelogiškos ir spekuliatyvios nuomonės apie Dievą. Šie klaidingi supratimai dar labiau pablogina dvasinį aklumą. Kaip reaguoti į jų netikėjimą? Deja, mes, krikščionys, atsakome uždėję apsaugines sienas ar net griežtai atmetę. Statydami šias sienas, mes nepaisome realybės, kad netikintys yra tiek pat svarbūs Dievui, tiek ir tikintieji. Mes pamirštame, kad Dievo Sūnus atėjo į žemę ne tik dėl tikinčiųjų, bet ir dėl visų žmonių.

Kai Jėzus pradėjo savo tarnystę žemėje, krikščionių nebuvo – dauguma žmonių buvo netikintys, net to meto žydai. Bet, laimei, Jėzus buvo nusidėjėlių draugas – netikinčiųjų užtarėjas. Jis pasakė: „Gydytojo reikia ne stipriesiems, o ligoniams“ (Mt 9,12). Jėzus įsipareigojo ieškoti pasiklydusių nusidėjėlių, kad priimtų jį ir jiems pasiūlytą išgelbėjimą. Tad didelę laiko dalį jis praleido su žmonėmis, kuriuos kiti laikė nevertais ir nevertais dėmesio. Todėl žydų religiniai vadovai Jėzų pavadino „rijuliu, vyno girtuokliu ir muitininkų bei nusidėjėlių draugu“ (Lk. 7,34).

Evangelija mums atskleidžia tiesą: „Jėzus, Dievo Sūnus, tapo žmogumi, gyveno tarp mūsų, mirė ir įžengė į dangų; jis tai padarė dėl visų žmonių“. Šventasis Raštas mums sako, kad Dievas myli „pasaulį“. (Jonas 3,16) Tai gali reikšti tik tai, kad dauguma žmonių yra netikintys. Tas pats Dievas kviečia mus, tikinčiuosius, mylėti visus žmones, kaip mylėjo Jėzus. Tam mums reikia įžvalgos, kad matytume juos kaip „dar netikinčius Kristumi“ – kaip tuos, kurie priklauso jam, už kurį Jėzus mirė ir prisikėlė. Deja, daugeliui krikščionių tai labai sunku. Matyt, yra pakankamai krikščionių, kurie nori teisti kitus. Dievo Sūnus skelbė: „Nes Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad teistų pasaulį, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jonas). 3,17). Deja, kai kurie krikščionys taip uoliai smerkia netikinčius, kad visiškai nepastebi, kaip Dievas Tėvas žiūri į juos – kaip į savo mylimus vaikus. Dėl šių žmonių jis pasiuntė savo sūnų mirti už juos, nors jie (dar) negalėjo jo atpažinti ar mylėti. Mes galime juos matyti kaip netikinčius ar netikinčius, bet Dievas mato juos kaip būsimus tikinčiuosius. Prieš Šventajai Dvasiai atveriant netikinčiajam akis, jas užmerkia netikėjimo aklumas – supainioti teologiškai neteisingų sampratų apie Dievo tapatybę ir meilę. Būtent tokiomis sąlygomis turime juos mylėti, o ne vengti ar atmesti. Turėtume melstis, kad Šventosios Dvasios įgalinimu jie suprastų gerąją naujieną apie sutaikinančią Dievo malonę ir priimtų tiesą su tikėjimu. Tegul šie žmonės įžengia į naują gyvenimą Dievo vadovaujami ir valdomi, o Šventoji Dvasia leidžia jiems patirti ramybę, kuri jiems, kaip Dievo vaikams, yra suteikta.

Mąstydami apie netikinčius, prisiminkime Jėzaus įsakymą: „Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vieni kitus, kaip aš jus myliu“ (Jn 1).5,12).» O kaip Jėzus mus myli? Dalindamasis savo gyvenimu ir meile su mumis. Jis nestato sienų, kad atskirtų tikinčiuosius nuo netikinčiųjų. Evangelijos mums sako, kad Jėzus mylėjo ir priėmė muitininkus, svetimautojus, demonus ir raupsuotuosius. Jis taip pat mėgo prastos reputacijos moteris, kareivius, kurie tyčiojosi iš jo ir mušė, ir jo pusėje esančius nukryžiuotus nusikaltėlius. Kai Jėzus kabojo ant kryžiaus ir galvodamas apie visus šiuos žmones, jis meldėsi: „Tėve, atleisk jiems; nes jie nežino, ką daro! (Luko 23,34). Jėzus juos myli ir visus priima, kad jie visi gautų atleidimą iš jo, kaip iš savo Gelbėtojo ir Viešpaties, ir gyventų bendrystėje su savo dangiškuoju Tėvu per Šventąją Dvasią.

Jėzus suteikia jums dalį meilės kitatikiams. Tai darydami jūs matote šiuos žmones kaip Dievo nuosavybę, kurią jis sukūrė ir išpirks, nepaisant to, kad jie dar nepažįsta to, kuris juos myli. Jei laikysitės šios perspektyvos, pasikeis jūsų požiūris ir elgesys su kitatikiais. Šiuos bendrus žmones apkabinsite išskėstomis rankomis kaip našlaičius ir pašalinius šeimos narius, kurie dar turi pažinti savo tikrąjį tėvą. Būdami pasimetę broliai ir seserys, jie nesupranta, kad yra su mumis susiję per Kristų. Siekite susitikti su kitatikiais su Dievo meile, kad ir jie galėtų pasveikinti Dievo malonę savo gyvenime.

pateikė Josephas Tkachas