Motinystės dovana

Motinystė yra vienas didžiausių kūrinių Dievo kūrinyje. Tai man grįžo, kai neseniai galvojau, ką padovanoti žmonai ir uošvei Motinos dienai. Su malonumu prisimenu, ką pasakė mama, kai ji pasakė mano seserims ir man, kokia laiminga ji buvo mūsų mama. Pagimdžiusi mus, ji būtų visiškai kitaip supratusi Dievo meilę ir didybę. Aš galėjau tai suprasti tik tada, kai gimė mūsų pačių vaikai. Pamenu, kaip nustebau, kai gimdymo skausmas mano žmonai Tammy virto baimę keliančiu džiaugsmu, kai ji sugebėjo laikyti mūsų sūnų ir dukrą ant rankų. Pastaraisiais metais mane nustebino mintis apie motinų meilę. Žinoma, mano meilė skiriasi, ir mes, vaikai, savo tėvo meilę taip pat patyrėme kitaip.

Atsižvelgdamas į motiniškos meilės intymumą ir stiprumą, aš visiškai nesistebiu, kad Paulius, rašydamas laiške Galatams, įtraukia motinystę į svarbius teiginius apie Dievo sandorą su žmogumi. 4,22-26 (Liuteris 84) rašo taip:

„Nes parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš tarnaitės, kitą iš laisvos moters. Bet tarnaitė gimė pagal kūną, o laisvoji pagal pažadą. Šie žodžiai turi gilesnę prasmę. Nes dvi moterys reiškia dvi sandoras: viena nuo Sinajaus kalno, kuris pagimdo vergiją, tai yra Hagara; nes Hagara reiškia Sinajaus kalną Arabijoje ir yra palyginimas apie šiuolaikinę Jeruzalę, gyvenančią su vaikais vergijoje. Bet aukštybėje esanti Jeruzalė laisva; tai mūsų mama“.

Kaip ką tik skaitėte, Abraomas turėjo du sūnus: Izaoką iš savo žmonos Saros ir Izmaelį nuo tarnaitės Hagaros. Izmaelis gimė natūraliai. Tačiau Izaokui prireikė stebuklo dėl pažado, nes jo motina Sara nebebuvo vaisingo amžiaus. Taigi Izaokas gimė Dievo įsikišimo dėka. Jokūbas gimė Izaokui (vėliau jo vardas buvo pakeistas į Izraelį), todėl Abraomas, Izaokas ir Jokūbas tapo Izraelio žmonių protėviais. Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad visos protėvių žmonos galėjo susilaukti vaikų tik per antgamtinį Dievo įsikišimą. Giminės grandis daugelį kartų veda pas Jėzų, Dievo Sūnų, kuris gimė žmogumi. Prašome perskaityti, ką apie tai rašė TF Torrance:

Dievo rankoje pasirinktas Dievo instrumentas pasaulio išgelbėjimui yra Jėzus iš Nazareto, kilęs iš Izraelio krūtinės, tačiau jis buvo ne tik įrankis, bet ir pats Dievas. Jis atėjo kaip tarnas, kad padėtų mums su savo vidine būtybe Išgydyti apribojimus ir nepaklusnumą bei pergalingai atstatyti gyvąją bendrystę su Dievu derinant Dievą su žmonija.

Mes atpažįstame Jėzų Izaoko istorijoje. Izaokas gimė per antgamtinį įsikišimą, o Jėzus gimė per antgamtinį gimdymą. Izaokas buvo paskirtas kaip galima auka, tačiau Jėzus iš tikrųjų ir savo noru buvo apmokėjimas, sutaikinęs žmoniją su Dievu. Taip pat yra paralelė tarp Izaoko ir mūsų. Mums antgamtinis įsikišimas gimus Izaokui atitinka (antgamtinį) Šventosios Dvasios atgimimą. Tai daro mus Jėzaus broliais (Jn 3,3;5). Mes nebėra vergijos vaikai pagal įstatymą, o įvaikiai, paimti į Dievo šeimą ir karalystę, ir ten turime amžiną palikimą. Ta viltis yra tikra.

Galatams 4 skyriuje Paulius lygina senąją ir naująją sandorą. Kaip skaitėme, jis susieja Hagarą su Izraelio žmonėmis pagal senąją Sinajaus sandorą ir su Mozės įstatymu, kuriam nebuvo pažadėta jokia šeimos narystė ar paveldėjimas Dievo karalystėje. Naująja sandora Paulius grįžta į pirminius pažadus (su Abraomu), kad Dievas turi tapti Izraelio Dievu ir jo tauta, ir per juos bus palaimintos visos šeimos žemėje. Šie pažadai išsipildo pagal Dievo malonės sandorą. Sarai buvo padovanotas sūnus, gimęs kaip tiesioginis šeimos narys. Grace daro tą patį. Per Jėzaus malonę žmonės tampa įvaikiais, Dievo vaikais, turinčiais amžinąjį paveldą.

Galatams 4 Paulius skiria Hagarą ir Sarą. Hagara Paulių sieja su tuometine Jeruzale – miestu, valdomu Romos valdžioje ir įstatyme. Kita vertus, Sara atstovauja „aukštybei Jeruzalei“, visų Dievo malonės vaikų motinai, turinčiai paveldėjimą. Paveldas apima daug daugiau nei bet kuris miestas. Tai „dangiškasis miestas“ (Apreiškimo 2 Kor1,2) gyvojo Dievo“ (Hebrajams 1 Kor2,22), kuris vieną dieną nusileis į žemę. Dangiškoji Jeruzalė yra mūsų gimtasis miestas, kuriame gyvena mūsų tikroji pilietybė. Aukščiau esančią Jeruzalę Paulius vadina laisva; ji yra mūsų motina (Galatams 4,26). Prisijungę prie Kristaus per Šventąją Dvasią, esame laisvi piliečiai, Tėvo įvaikinti savo vaikais.

Dėkoju Dievui už Sara, Rebeką ir Lea, tris protėvius Jėzaus Kristaus protėvių linijos pradžioje. Dievas pasirinko šias motinas, netobulas, kaip jie buvo, taip pat Mariją, Jėzaus motiną, siųsti savo Sūnų į žemę kaip žmogų ir pasiuntusią mums Šventąją Dvasią padaryti mus savo Tėvo vaikais. Motinos diena yra ypatinga proga padėkoti mūsų malonės Dievui už motinystės dovaną. Padėkokime Jam už savo motiną, uošvę ir žmoną - už visas motinas. Motinystė iš tikrųjų yra nuostabiai gyvybę teikiančio Dievo gerumo išraiška.

Pilnas dėkingumo už motinystės dovaną,

Josifas Tkachas

Präsident
TARPTAUTINĖ GRACIJŲ BENDRIJA

Motinystės dovana