Ar Mozės įstatymas galioja ir krikščionims?

385 Mozės įstatymas galioja ir krikščionims Kol mes su Tammy laukėme oro uosto vestibiulyje, kad galėtume įsėsti į savo neišvengiamą skrydį namo, pastebėjau jauną vyrą, sėdintį dviem sėdynėmis ir nuolat į mane žvilgtelėjusį. Po kelių minučių jis manęs paklausė: „Atsiprašau, ar jūs ponas Džozefas Tkachas?“ Jis mielai pradėjo su manimi pokalbį ir pasakė, kad neseniai buvo pašalintas iš šabo bažnyčios. Netrukus mūsų pokalbis pakrypo apie Dievo įstatymą – jam labai įdomus buvo mano teiginys, kad krikščionys suprato, jog Dievas davė įstatymą izraelitams, nors jie ir negalėjo jo tobulai laikytis. Kalbėjomės apie tai, kad Izraelio praeitis iš tikrųjų buvo „sudėtinga“, kai žmonės dažnai nukrypdavo nuo Dievo įstatymo. Mums buvo aišku, kad tai nenustebino Dievo, kuris žino, kaip viskas klostosi.

Aš jo paklausiau, kad įstatymą, duotą Izraeliui per Mozę, sudaro 613 įsakymų. Jis sutiko, kad yra daug argumentų, kaip šie įsakymai yra privalomi krikščionims. Kai kurie teigia, kad kadangi jie visi yra „iš Dievo“, visų įsakymų reikia laikytis. Jei tai būtų tiesa, krikščionys turėtų aukoti gyvulius ir nešioti filakterijas. Jis pripažino, kad yra daug nuomonių, kurie iš 613 įsakymų šiandien tinka dvasiniam, o kurie ne. Taip pat sutarėme, kad įvairios šabo grupės šiuo klausimu skiriasi – kai kurios praktikuoja apipjaustymą; kai kurie laikosi žemės ūkio sabatų ir metinių švenčių; kai kurie ima pirmąją dešimtinę, bet ne antrosios ir trečiosios; bet kai kurie visi trys; kai kurie švenčia šabą, bet ne kasmetines šventes; kai kurie atsižvelgia į jaunatį ir šventus vardus – kiekviena grupė mano, kad jų doktrinų „paketas“ yra bibliškai teisingas, o kitos – ne. Jis pažymėjo, kad jau kurį laiką kovojo su šia problema ir atsisakė senojo būdo laikytis šabo; tačiau jis nerimauja, kad jį laiko neteisingai.

Keista, bet jis sutiko, kad daugelis sabatiečių klysta, nesuvokdami, kad Dievo atėjimas kūne (Jėzaus asmenyje) sukūrė tai, ką Šventasis Raštas vadina „Naująja Sandora“ (Hebrajams). 8,6) ir taip Izraeliui duotas įstatymas paseno (Hebr. 8,13). Tie, kurie nepriima šios pagrindinės tiesos ir siekia laikytis Mozės įstatymo taisyklių (kuris buvo pridėtas praėjus 430 metų po Dievo sandoros su Abraomu; žr. Gal. 3,17) nepraktikuoja istorinio krikščionių tikėjimo. Tikiu, kad mūsų diskusijoje įvyko lūžis, kai jis suprato, kad požiūris (kurios laikosi daugelis sabatiečių), kad dabar esame „tarp senosios ir naujosios sandoros“ (Naujoji Sandora ateis tik su Jėzaus sugrįžimu). Jis sutiko, kad Jėzus buvo tikroji auka už mūsų nuodėmes (Žyd. 10,1-3) ir nors dėkojimo ir permaldavimo panaikinimas Naujajame Testamente nėra konkrečiai minimas, Jėzus taip pat jį įvykdė. Kaip paaiškino Jėzus, Šventasis Raštas aiškiai nurodo jį ir jis vykdo įstatymą.

Jaunas vyras pasakojo, kad jam vis dar kyla klausimų dėl šabo laikymo. Aš jam paaiškinau, kad šabo laikysena nėra suprantama, ty kad įstatymo taikymas pasikeitė pirmą kartą atėjus Jėzui. Nors jis vis dar galioja, dabar dvasinis Dievo įstatymo taikymas - visiškai atsižvelgiant į tai, kad Kristus įvykdė Izraeliui duotą įstatymą; kuris yra pagrįstas mūsų pagilintu santykiu su Dievu per Kristų ir Šventąją Dvasią ir pasiekia giliausią mūsų vidinę būtį - į mūsų širdis ir protus. Per Šventąją Dvasią mes gyvename paklusdami Dievui kaip Kristaus kūno nariams. Pavyzdžiui, jei mūsų širdis yra apipjaustyta Kristaus Dvasios, tai nesvarbu, ar esame fiziškai apipjaustyti.

Kristaus Įstatymo įvykdymas lemia tai, kad mūsų paklusnumas Dievui atsiranda dėl jo gilesnio ir intensyvesnio darbo per Kristų ir Šventosios Dvasios atėjimo. Mūsų, krikščionių, paklusnumas kyla iš to, kas visada buvo už įstatymo, kuris yra Dievo širdis, dvasia ir didysis tikslas. Tai matome naujame Jėzaus įsakyme: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 1).3,34). Jėzus davė šį įsakymą ir gyveno pagal šį įsakymą, žinodamas, kad Dievas įrašys savo įstatymą į mūsų širdis savo tarnystėje ir per savo tarnystę žemėje bei Šventosios Dvasios galia, taip išpildydamas Joelio, Jeremijo ir Ezechielio pranašystes.

Įvedęs Naująją Sandorą, kuri įvykdė ir užbaigė Senosios Sandoros darbą, Jėzus pakeitė mūsų santykį su Įstatymu ir atnaujino paklusnumo formą, kurią priėmėme kaip Jo tautą. Pagrindinis meilės įstatymas visada egzistavo, tačiau Jėzus jį įkūnijo ir įvykdė. Senoji sandora su Izraeliu ir su ja susijęs įstatymas (įskaitant aukas, kutus ir dekretus) reikalavo specialių pagrindinio meilės įstatymo įgyvendinimo formų, skirtų būtent Izraelio tautai. Daugeliu atvejų šie ypatumai dabar yra pasenę. Įstatymo dvasia išlieka, tačiau rašytinio įstatymo nurodymų, kurie nustatė tam tikrą paklusnumo formą, nebereikia paklusti.

Įstatymas negalėjo išsipildyti; tai negalėjo pakeisti širdies; ji negalėjo išvengti savo nesėkmės; ji negalėjo apsaugoti nuo pagundų; tai negalėjo nustatyti tinkamos paklusnumo formos kiekvienai šeimai žemėje. Nuo Jėzaus tarnystės žemėje pabaigos ir Šventosios Dvasios atsiuntimo, dabar yra ir kitų būdų, kuriais galime išreikšti savo atsidavimą Dievui ir meilę artimiesiems. Tie, kurie gavo Šventąją Dvasią, dabar gali geriau įsisavinti Dievo žodį ir suprasti Dievo tikslą dėl savo paklusnumo, nes paklusnumas buvo įkūnytas ir apreikštas Kristuje ir perteiktas mums per jo apaštalus, mokant jį knygose, ko mes vadiname. išsaugotas Naujasis Testamentas. Jėzus, mūsų didysis vyriausiasis kunigas, parodo mums Tėvo širdį ir siunčia mums Šventąją Dvasią. Per Šventąją Dvasią mes galime atsakyti į Dievo žodį iš širdies gelmių, žodžiu ir darbu liudydami Dievo ketinimą, kad jis nori palaiminti visas žemės šeimas. Tai pranoksta viską, ką sugebėjo įstatymas, nes jis gerokai viršija Dievo tikslą, kurį turi daryti įstatymas.

Jaunuolis sutiko ir paklausė, kaip šis supratimas veikia šabą. Aš paaiškinau, kad sabatas tarnavo izraelitams keliais tikslais: jis jiems priminė kūrybą; tai jiems priminė jų išvykimą iš Egipto; tai priminė jų ypatingą santykį su Dievu ir suteikė gyvūnams, tarnams ir šeimoms fizinio poilsio laiką. Žiūrint iš moralinės pusės, tai priminė izraelitams jų pareigą sustabdyti savo piktus darbus. Kristologiškai tai parodė jiems dvasinio poilsio ir išsipildymo būtinybę ateinant Mesijui - pasitikėdami juo, o ne savo darbais, kad pasiektume išganymą. Šabas taip pat simbolizavo kūrybos pabaigą amžiaus pabaigoje.

Pasidalinau su juo, kad atrodo, kad dauguma sabatiečių nesuvokia, kad įstatai, duoti Izraelio žmonėms per Mozę, buvo laikini – tai yra tik tam tikram laikotarpiui ir vietai Izraelio tautos istorijoje. Nurodžiau, kad nesunku pastebėti, kad „laikyti nenukirptą barzdą“ ar „dėti kutus ant keturių chalato kampų“ nėra prasmės visiems laikams ir vietoms. Kai Jėzuje išsipildė Dievo tikslai Izraelio, kaip tautos, atžvilgiu, Jis kalbėjo visiems žmonėms per Savo Žodį ir Šventąją Dvasią. Dėl to paklusnumo Dievui forma turėjo išteisinti naują situaciją.

Kalbant apie septintosios dienos šabą, autentiška krikščionybė nepriėmė septintos savaitės dienos kaip astrologinio vieneto, tarsi Dievas vieną savaitės dieną būtų iškėlęs aukščiau už kitas. Užuot paskyręs tik vieną dieną savo šventumo išpažinimui, Dievas dabar gyvena mumyse per Šventąją Dvasią, pašventindamas visą mūsų laiką. Nors galėtume susirinkti bet kurią savaitės dieną švęsti Dievo buvimo, dauguma krikščionių bendruomenių susirenka į pamaldas sekmadienį, labiausiai pripažintą dieną, kai Jėzus prisikėlė iš numirusių ir taip išsipildė senosios Sandoros pažadai. Jėzus išplėtė šabo įstatymą (ir visus Toros aspektus) toli už laiko apribojimus, kurių negalėjo padaryti žodinis įstatymas. Jis netgi patobulino įsakymą „Mylėk savo artimą kaip save patį“ į „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“. Tai neįtikėtinas meilės gerumas, kurio neįmanoma apibendrinti 613 įsakymų (net 6000!). Ištikimas Dievo Įstatymo vykdymas daro Jėzų mūsų dėmesį, o ne rašytinį kodeksą. Mes nekreipiame dėmesio į vieną savaitės dieną; jis yra mūsų dėmesio centre. Mes jame gyvename kiekvieną dieną, nes tai mūsų poilsis.

Prieš lipdami į atitinkamas mašinas, mes sutarėme, kad dvasinis Šabo įstatymo taikymas reiškia tikėjimo Kristumi gyvenimą - gyvenimą, kurį atneša Dievo malonė ir nauja ir gili Šventosios Dvasios tarnystė mumyse, keičiamas iš vidaus.