Garso
Dievo santykiai su jo žmonėmis
Senovės genčių visuomenėse vyras, norėdamas įvaikinti vaiką, per paprastą ceremoniją ištardavo tokius žodžius: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus mano sūnus. „Per santuokos ceremoniją nuskambėjo panaši frazė: „Ji yra mano žmona, o aš – jos vyras“. Liudytojų akivaizdoje santykiai, kuriuos jie užmezgė, buvo pasmerkti ir šiais žodžiais oficialiai patvirtinti.
Kaip šeima
Kai Dievas norėjo išreikšti savo ryšį su senovės Izraeliu, jis kartais vartojo panašius žodžius: „Aš esu Izraelio tėvas, o Efraimas yra mano pirmagimis sūnus“ (Jeremijas 3 Kor.1,9). Jis vartojo žodžius, apibūdinančius santykius – kaip tėvų ir vaikų. Santykiams apibūdinti Dievas taip pat naudoja santuoką: „Tas, kuris tave sukūrė, yra tavo vyras... jis pašaukė tave kaip moterį“ (Izaijo 5 knyga).4,5-6). „Aš su tavimi susižadėsiu per amžius“ (Ozėjas 2,21).
Kur kas dažniau santykiai formuluojami taip: „Tu būsi mano tauta, o aš būsiu tavo Dievas.“ Senovės Izraelyje žodis „žmonės“ reiškė, kad tarp jų buvo stiprus ryšys. Kai Rūta pasakė Noomei: „Tavo tauta yra mano tauta“ (Rut 1,16), ji pažadėjo užmegzti naujus ir ilgalaikius santykius. Ji skelbė, kur dabar priklausys. Patvirtinimas abejonių laikais Kai Dievas sako: „Tu esi mano tauta“, Jis (kaip ir Rūta) labiau pabrėžia ryšį nei priklausymą. „Aš prie tavęs prisirišęs, tu man kaip šeima“. Dievas tai sako daug kartų pranašų knygose nei visuose ankstesniuose raštuose kartu paėmus.
Kodėl tai kartojama taip dažnai? Santykius abejojo būtent Izraelio lojalumo nebuvimas. Izraelis nepaisė savo sandoros su Dievu ir garbino kitus dievus. Todėl Dievas leido užkariauti šiaurines Asirijos gentis ir žmones išsinešti. Dauguma Senojo Testamento pranašų gyveno prieš pat babiloniečiams užkariavus Judo tautą ir nuvedus ją į vergiją.
Žmonės stebėjosi. Viskas baigta? Ar Dievas mus apleido? Pranašai su pasitikėjimu kartojo: Ne, Dievas mūsų neapleido. Mes vis dar esame jo žmonės, o jis vis dar yra mūsų Dievas. Pranašai išpranašavo tautinį atkūrimą: žmonės grįš į savo žemę, o svarbiausia – pas Dievą. Dažnai vartojamas būsimasis laikas: „Jie bus mano žmonės, o aš būsiu jų Dievas“. Dievas jų neišvarė; jis atkurs santykius. Jis tai padarys ir bus geriau nei buvo.
Pranašo Izaijo žinia
„Aš auginau ir rūpinausi vaikais, ir jie per mane klestėjo, bet atsuko man nugarą“, – sako Dievas per Izaiją. „Jie nusigręžė nuo Viešpaties, atmetė Izraelio Šventąjį ir jo išsižadėjo“ (Izaijas) 1,2 & 4; Naujas gyvenimas). Dėl to žmonės pateko į nelaisvę. „Todėl mano tauta turi pasitraukti, nes ji nesuvokiama“ (Izaijas 5,13; Naujas gyvenimas).
Atrodė, kad santykiai baigėsi. „Tu išvarei savo tautą, Jokūbo namus“, – skaitome Izaijo knygoje 2,6. Tačiau tai neturėjo būti amžinai: „Nebijokite, mano tauta, kuri gyvenate Sione... Nes liko tik šiek tiek laiko, ir mano nemalonė baigsis“ (10,24-25). „Izraeli, aš tavęs nepamiršiu!4,21). „Nes Viešpats paguodė savo tautą ir gailisi savo vargintųjų“ (Sk9,13).
Pranašai kalbėjo apie didžiulį sugrįžimą į tėvynę: „Nes Viešpats pasigailės Jokūbo ir dar kartą išsirinks Izraelį ir įkels juos į jų žemę“ (Pr.4,1). „Noriu pasakyti šiaurei: duok man!, o pietams: nesusilaikyk! Atvesk mano sūnus iš toli ir mano dukteris iš žemės pakraščių“ (Sk3,6). „Mano tauta gyvens ramiose pievose, saugiuose būstuose ir išdidžiai ilsėsis“ (Lev2,18). „Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido... Tuo metu jie sakys: „Štai mūsų Dievas, kuriuo tikėjomės mums padėti“ (2 Kor.5,8-9). Ir Dievas jiems tarė: „Jūs esate mano tauta“ (Įst1,16). „Jūs esate mano tauta, sūnūs, kurie nėra netikri“ (Įst3,8).
Geros naujienos ne tik Izraeliui, bet ir kiekvienam žmogui: „Svetimšaliai prisijungs prie jų ir bus prijungti prie Jokūbo namų“ (Pr.4,1). „Nė vienas svetimšalis, atsigręžęs į Viešpatį, tenesako: ‘Viešpats išskirs mane nuo savo tautos’“ (Įst.6,3). „Kareivijų Viešpats paruoš gausų valgį visoms šio kalno tautoms“ (2 Kor5,6). Jie sakys: „Tai yra Viešpats... džiaukimės ir džiaukimės Jo išgelbėjimu“ (2 Kor.5,9).
Pranašo Jeremijo žinia
Jeremijas derina šeimos nuotraukas: „Pagalvojau: kaip aš noriu tave laikyti tarsi mano sūnų ir padovanoti tau šią brangią šalį... Maniau, kad tuomet pavadinsi mane „Brangus tėve“ ir nepaliksi. Bet Izraelio namai nebuvo man ištikimi, kaip moteris nėra ištikima dėl savo meilužio,sako Viešpats“ (Jeremijas 3,19-20). „Jie nesilaikė mano sandoros, nors aš buvau jų viešpats [vyras]“ (Levas1,32). Pradžioje Jeremijas pranašavo, kad santykiai baigėsi: „Jie nepriklauso Viešpačiui! Jie niekina mane, sako Viešpats, Izraelio namai ir Judo namai“ (5,10-11). „Aš nubaudžiau Izraelį už jos svetimavimą, atleidau ją ir išdaviau skyrybų raštą“ (3,8). Tačiau tai nėra nuolatinis atmetimas. „Argi Efraimas nėra mano brangus sūnus ir mano brangus vaikas? Nes kad ir kaip dažnai jam grasinčiau, privalau jį prisiminti; Todėl mano širdis plyšta, kad turiu jo gailėtis,sako Viešpats“ (Lev1,20). „Kiek ilgai klysi, dukra, atsimetusi?“ (Lev1,22). Jis pažadėjo juos atkurti: „Surinksiu savo kaimenės likučius iš visų kraštų, kur juos išvariau“ (2 Kor.3,3). „Ateis laikas,sako Viešpats, kai pakeisiu savo tautos Izraelio ir Judo likimus,sako Viešpats“ (30,3:3). „Štai aš išvesiu juos iš šiaurės krašto ir surinksiu iš žemės pakraščių“ (Lev.1,8). „Aš atleisiu jiems jų kaltę ir niekada neprisiminsiu jų nuodėmės“ (Lev1,34). „Izraelis ir Judas netaps našlėmis, palikti savo Dievo, kareivijų Viešpaties“ (Įst.1,5). Svarbiausia, kad Dievas pakeis juos taip, kad jie būtų ištikimi: „Grįžkite, atkritę vaikai, aš išgydysiu jus nuo jūsų neklusnumo“ (3,22). „Aš duosiu jiems širdį, kad jie pažintų mane, jog aš esu Viešpats“ (2 Kor4,7).
„Aš įdėsiu savo įstatymą jų širdyse ir įrašysiu į jų mintis“ (Lev1,33). „Aš duosiu jiems vieną protą ir vieną elgesį... ir įdėsiu į jų širdis savęs baimę, kad jie neatsitrauktų nuo manęs“ (Lev.2,39-40). Dievas pažada atnaujinti jų santykius, o tai prilygsta naujos sandoros su jais sudarymui: „Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas“ (2 Kor.4,7; 30,22; 31,33; 32,38). „Aš būsiu Dievas visoms Izraelio giminėms, o jie bus mano tauta“ (Lev1,1). „Aš sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir su Judo namais“ (Lev1,31). „Aš sudarysiu su jais amžiną sandorą, kad nedarysiu jiems gera“ (Lev2,40).
Jeremijas matė, kad pagonys taip pat bus jos dalis: „Prieš visus mano piktus kaimynus, kurie liečia paveldą, kurį daviau savo tautai Izraeliui: štai aš išrausiu juos iš jų žemės ir išrausiu Judo namus. tarp jų. ...Ir tai bus, kai jie išmoks iš mano tautos prisiekti mano vardu: kaip gyvas Viešpats! ...kad jie gyvens tarp mano tautos“ (Pr2,14-vienas).
Pranašas Ezekielis turi panašią žinią
Pranašas Ezechielis Dievo santykius su Izraeliu taip pat apibūdina kaip santuoką: „Aš praėjau pro tave ir pažvelgiau į tave, ir štai atėjo laikas tave pavilioti. Aš užskleidžiu tave apsiaustą ir uždengiau tavo nuogumą. Aš tau prisiekiau ir su tavimi sudariau sandorą, sako Viešpats Dievas, kad būsi mano“ (Ezechielio 1 Kor.6,8). Pagal kitą analogiją Dievas apibūdina save kaip ganytoją: „Kaip ganytojas ieško savo avių, kai jos nuklysta nuo jo bandos, taip aš ieškosiu savo avių ir išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur jos buvo išsklaidytos“ (Lev).4,12-13). Pagal šią analogiją jis pakeičia žodžius apie santykius: „Tu būsi mano kaimenė, mano ganyklos kaimenė, o aš būsiu tavo Dievas“ (Lev.4,31). Jis pranašauja, kad žmonės grįš iš tremties ir Dievas pakeis jų širdis: „Aš duosiu jiems kitokią širdį ir įdėsiu į juos naują dvasią, išimsiu iš jų kūno akmeninę širdį ir duosiu jiems kūno širdies, kad vykdytum mano įsakymus, laikykis mano įstatų ir vykdytum juos. Ir jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas“ (11,19-20). Santykiai taip pat apibūdinami kaip sandora: „Bet aš atsiminsiu savo sandorą, kurią su tavimi sudariau tavo jaunystės dienomis, ir sudarysiu su tavimi amžiną sandorą“ (1 Kor.6,60). Jis taip pat gyvens tarp jų: „Aš gyvensiu tarp jų ir būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta“ (Lev.7,27). „Čia aš amžinai gyvensiu tarp izraelitų. Ir Izraelio namai daugiau nebeišniekins mano švento vardo“ (Sk3,7).
Nepilnamečių pranašų žinia
Pranašas Ozėjas taip pat aprašo santykių pertrūkį: „Tu nesi mano tauta, todėl aš nenoriu būti tavo“ (Ozėjas 1,9). Vietoj įprastų santuokos žodžių jis vartoja žodžius skyryboms: „Ji ne mano žmona ir aš nesu jos vyras!“2,4). Bet kaip nutiko Izaijui ir Jeremijui, tai yra perdėta. Ozėjas skuba pridurti, kad santykiai nesibaigė: „Tada, sako Viešpats, vadinsi mane „mano vyru“... Aš būsiu su tavimi susižadėjęs per amžius“ (2,18 ir 21). „Aš pasigailėsiu Lo-Ruhamos [nemylimųjų] ir pasakysiu Lo-Ammi [ne mano tautai]: „Tu esi mano tauta“, o jie sakys: „Tu esi mano Dievas“.2,25). „Aš vėl išgydysiu jų atsimetimą; Norėčiau ją mylėti; nes mano rūstybė nusigręš nuo jų“ (1 Kor4,5).
Pranašas Joelis randa panašius žodžius: „Tada Viešpats pavydės savo žemės ir pasigailės savo tautos“ (Joelis 2,18). „Mano tautai nebebus gėda“ (2,26). Pranašas Amosas taip pat rašo: „Aš paverssiu savo tautos Izraelio nelaisvę“ (Am 9,14).
„Jis vėl mūsų pasigailės“, – rašo pranašas Michėjas. „Būsi ištikimas Jokūbui ir parodysi gailestingumą Abraomui, kaip prisiekei mūsų seniesiems tėvams“ (Mic. 7,19-20). Pranašas Zacharijas pateikia gerą santrauką: „Džiaukis ir džiaukis, Siono dukra! Nes štai aš ateinu ir gyvensiu su tavimi, sako Viešpats“ (Zacharijas 2,14). „Štai aš išpirksiu savo žmones iš rytų ir vakarų šalies ir parvesiu juos namo gyventi Jeruzalėje. Ir jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas ištikimybe ir teisumu“ (8,7-vienas).
Paskutinėje Senojo Testamento knygoje pranašas Malachijas rašo: „Jie bus mano, sako kareivijų Viešpats, tą dieną, kurią aš padarysiu, ir aš jų užjaučiu, kaip žmogus gailisi savo sūnaus, tarnauja“ (Mal 3,17).
pateikė Michaelas Morrisonas
