Dievo santykiai su jo žmonėmis
Senovės genčių visuomenėse vyras, norėdamas įvaikinti vaiką, per paprastą ceremoniją ištardavo tokius žodžius: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus mano sūnus. „Per santuokos ceremoniją nuskambėjo panaši frazė: „Ji yra mano žmona, o aš – jos vyras“. Liudytojų akivaizdoje santykiai, kuriuos jie užmezgė, buvo pasmerkti ir šiais žodžiais oficialiai patvirtinti.
Kaip šeima
Kai Dievas norėjo išreikšti savo santykį su senovės Izraeliu, jis kartais vartodavo panašius žodžius: „Aš esu Izraelio tėvas, o Efraimas yra mano pirmagimis sūnus.“ (Jer 31,9)Jis vartojo žodžius apibūdinti santykiams – pavyzdžiui, tarp tėvų ir vaikų. Dievas taip pat naudoja santuoką santykiams apibūdinti: „Tas, kuris tave Kūrė, yra tavo vyras... Jis pašaukė tave sau kaip žmoną.“ (Jes 54,5-6)"Noriu būti su tavimi susižadėjęs visam amžinybei." (Hos 2,21).
Daug dažniau santykiai formuluojami taip: „Jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas.“ Senovės Izraelyje žodis „tauta“ reiškė tvirtus, tarpusavyje susijusius santykius. Kai Rūta pasakė Naomi: „Tavo tauta bus mano tauta“, (Rut 1,16)Ji pažadėjo užmegzti naujus ir ilgalaikius santykius. Taip ji pareiškė, kur dabar priklauso. Patvirtinimas abejonių metu: Kai Dievas sako: „Jūs esate mano tauta“, jis (kaip ir Rūta) labiau pabrėžia santykius nei priklausymą. „Aš esu su jumis susieta; jūs esate man kaip šeima.“ Dievas tai sako daug dažniau pranašų knygose nei visuose ankstesniuose raštuose kartu sudėjus.
Kodėl tai kartojama taip dažnai? Santykius abejojo būtent Izraelio lojalumo nebuvimas. Izraelis nepaisė savo sandoros su Dievu ir garbino kitus dievus. Todėl Dievas leido užkariauti šiaurines Asirijos gentis ir žmones išsinešti. Dauguma Senojo Testamento pranašų gyveno prieš pat babiloniečiams užkariavus Judo tautą ir nuvedus ją į vergiją.
Žmonės stebėjosi. Viskas baigta? Ar Dievas mus apleido? Pranašai su pasitikėjimu kartojo: Ne, Dievas mūsų neapleido. Mes vis dar esame jo žmonės, o jis vis dar yra mūsų Dievas. Pranašai išpranašavo tautinį atkūrimą: žmonės grįš į savo žemę, o svarbiausia – pas Dievą. Dažnai vartojamas būsimasis laikas: „Jie bus mano žmonės, o aš būsiu jų Dievas“. Dievas jų neišvarė; jis atkurs santykius. Jis tai padarys ir bus geriau nei buvo.
Pranašo Izaijo žinia
„Aš auginau vaikus ir juos aprūpinau, ir per mane jie klestėjo, bet jie nusigręžė nuo manęs“, – sako Dievas per Izaiją. „Jie nusigręžė nuo Viešpaties, atmetė Izraelio Šventąjį ir Jį išsižadėjo“ (Jes 1,2 (u. 4; Naujas gyvenimas). Dėl to žmonės buvo paimti į nelaisvę. „Todėl mano žmonės turi išeiti, nes jie neturi supratimo“ (Jes 5,13; Naujas gyvenimas).
Atrodė, kad santykiai baigėsi. „Tu atstūmei savo tautą, Jokūbo namus“, – skaitome Jesaja 2,6Tačiau tai neturėjo tęstis amžinai: „Nebijok, mano tauta, gyvenanti Sione... Nes dar valandėlė, mano rūstybė baigsis“ (10, 24–25). „Izraeli, aš tavęs nepamiršiu!“ (44, 21). „Nes Viešpats paguodė savo tautą ir pasigailės savo prislėgtųjų“ (49, 13).
Pranašai kalbėjo apie didį sugrįžimą: „Viešpats pasigailės Jokūbo ir vėl išsirinks Izraelį, apgyvendins juos jų pačių žemėje“ (14, 1). „Aš įsakysiu šiaurei: ‘Atiduok juos!’ ir pietums: ‘Nesulaikyk jų! Atvesk mano sūnus iš toli ir mano dukteris iš žemės pakraščių’“ (43, 6). „Mano tauta gyvens taikiose ganyklose, saugiose buveinėse ir ilsėsis“ (32, 18). „Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų... Tą dieną jie sakys: ‘Štai šis yra mūsų Dievas, kuriuo pasitikėjome, kad jis mus išgelbėtų’“ (25, 8–9). Ir Dievas jiems tarė: „Jūs esate mano tauta“ (51, 16). „Jie tikrai yra mano tauta, vaikai, kurie nėra apgaulingi“ (63, 8).
Yra gera žinia ne tik Izraeliui, bet ir visiems: „Svetimšaliai prisijungs prie jų ir prisidės prie Jokūbo namų“ (14, 1). „Svetimšalis, kuris atsigręžė į Viešpatį, nesakys: ‘Viešpats atskirs mane nuo savo tautos’“ (56, 3). „Visagalis Viešpats paruoš gausią puotą visoms tautoms ant šio kalno“ (25, 6). Jie sakys: „Tai yra Viešpats, <...> džiaukimės ir linksminkimės dėl jo išgelbėjimo“ (25, 9).
Pranašo Jeremijo žinia
Jeremijas sujungia šeimos įvaizdžius: „Galvojau: „Kaip galiu elgtis su tavimi kaip su savo sūnumi ir duoti tau žemę, kurią myliu?“ Maniau, kad vadinsi mane „Tėve“ ir nepaliksi manęs. Bet Izraelio namai nebuvo man ištikimi, kaip moteris nėra ištikima savo mylimajam, – sako Viešpats.“ (Jer 3,19-20)„Jie nesilaikė mano sandoros, nors aš buvau jų šeimininkas [vyras]“ (31, 32). Pradžioje Jeremijas pranašavo, kad santykiai baigėsi: „Jie nepriklauso Viešpačiui! Jie niekina mane, – tai Viešpaties žodis, – Izraelio namai ir Judo namai“ (5, 10–11). „Aš nubaudžiau Izraelį už jų svetimavimą, atleidau juos ir daviau jiems skyrybų raštą“ (3, 8). Tačiau tai nėra nuolatinis atstūmimas. „Argi Efraimas ne mano brangus sūnus ir mano mylimas vaikas? Nors aš jį baru, turiu jį prisiminti; todėl mano širdis plyšta, kad turiu jo gailėtis, – tai Viešpaties žodis“ (31, 20). „Kiek ilgai klajosi, paklydusi dukra?“ (31, 22). Jis pažadėjo, kad juos sugrąžins: „Aš surinksiu savo kaimenės likutį iš visų šalių, kuriose juos išsklaidžiau“ (23, 3). „Ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kai Aš sugrąžinsiu savo tautos Izraelio ir Judo tremtinius, – tai Viešpaties žodis“ (30, 3). „Štai Aš juos išvesiu iš šiaurės krašto ir surinksiu nuo žemės pakraščių“ (31, 8). „Aš atleisiu jų kaltę ir daugiau nebeprisiminsiu jų nuodėmės“ (31, 34). „Izraelis ir Judas nebebus našlės, paliktos jų Dievo, Visagalio Viešpaties“ (51, 5). Svarbiausia, kad Dievas juos pakeis taip, kad jie būtų ištikimi: „Grįžkite, maištaujantys vaikai, ir Aš išgydysiu jus nuo jūsų neklusnumo“ (3, 22). „Aš duosiu jiems širdį, kad pažintų mane, nes Aš esu Viešpats“ (24, 7).
„Įdėsiu savo įstatymą į jų širdis ir įrašysiu jį jų mintyse“ (31, 33). „Duosiu jiems vieną mintį ir vieną gyvenimo kelią, ... įdėsiu į jų širdis savo baimę, kad jie neatsitrauktų nuo manęs“ (32, 39–40). Dievas pažada atnaujinti jų santykius, o tai prilygsta naujos sandoros sudarymui su jais: „Jie bus mano tauta, o Aš būsiu jų Dievas“ (24, 7; 30, 22; 31, 33; 32, 38). „Aš būsiu visų Izraelio giminių Dievas, o jie bus mano tauta“ (31, 1). „Sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir su Judo namais“ (31, 31). „Sudarysiu su jais amžiną sandorą, kad niekada nenusigręžsiu nuo jų gerovės“ (32, 40).
Jeremijas numatė, kad bus įtraukti ir pagonys: „Visiems mano nedoriems kaimynams, kurie pasiglemžia paveldą, kurį daviau savo tautai Izraeliui, štai aš išrausiu juos iš jų žemės ir išrausiu Judo namus iš jų tarpo. <...> Kai jie išmoks iš mano tautos prisiekti mano vardu: ‘Kaip gyvas Viešpats!’... tada jie gyvens tarp mano tautos“ (12:14-16).
Pranašas Ezekielis turi panašią žinią
Pranašas Ezechielis taip pat apibūdina Dievo santykius su Izraeliu kaip santuoką: „Kai praėjau pro šalį ir pamačiau tave, atėjo laikas man tave apgauti. Taigi aš ištiesiau savo apsiaustą ant tavęs ir pridengiau tavo nuogumą. Aš tau prisiekiau ir sudariau su tavimi sandorą, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – kad tu būsi mano.“ (Hes 16,8)Kitoje analogijoje Dievas apibūdina save kaip ganytoją: „Kaip ganytojas ieško savo avių, kai jos nuklysta nuo savo bandos, taip Aš ieškosiu savo avių ir išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur jos buvo išsklaidytos“ (34, 12–13). Remdamasis šia analogija, jis pakeičia žodžius apie santykius: „Jūs būsite mano avys, mano ganyklos avys, o Aš būsiu jūsų Dievas“ (34, 31). Jis išpranašauja, kad žmonės grįš iš tremties ir Dievas pakeis jų širdis: „Aš duosiu jiems naują širdį ir įdėsiu į juos naują dvasią. Aš išimsiu iš jų akmeninę širdį ir duosiu jiems kūno širdį, kad jie vaikščiotų pagal mano įstatus ir laikytųsi mano įsakų. Jie bus mano tauta, o Aš būsiu jų Dievas“ (11, 19–20). Santykiai taip pat apibūdinami kaip sandora: „Aš atsiminsiu savo sandorą su tavimi tavo jaunystės dienomis ir sudarysiu amžiną sandorą su tavimi“ (16, 60). Jis taip pat gyvens tarp jų: „Aš gyvensiu tarp jų ir būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta“ (37, 27). „Aš gyvensiu tarp izraelitų per amžius, ir Izraelio namai daugiau nebenešmenys mano švento vardo“ (43, 7).
Nepilnamečių pranašų žinia
Pranašas Ozėjas taip pat aprašo santykių nutrūkimą: „Jūs nesate mano tauta, todėl aš nebūsiu jūsų.“ (Hos 1,9)Vietoj įprastų santuokos žodžių jis vartoja skyrybų žodžius: „Ji ne mano žmona, o aš ne jos vyras!“ (2, 4). Tačiau, kaip ir Izaijo bei Jeremijo atveju, tai perdėta. Ozėjas greitai priduria, kad santykiai dar nesibaigė: „Tada, – tai Viešpaties žodis, – vadinsi mane ‘Mano vyru’... Aš susižadėsiu su tavimi amžiams“ (2, 18 ir 21). „Aš pasigailėsiu Lo Ruhamos [nemylimos] ir sakysiu Lo Amiui [Ne Mano tauta]: ‘Tu esi mano tauta’, o jie sakys: ‘Tu esi mano Dievas’“ (2, 25). „Aš išgydysiu jos nusikaltimą; aš ją mylėsiu, ir mano rūstybė nusisuks nuo jos“ (14, 5).
Panašius žodžius vartoja ir pranašas Joelis: „Tada Viešpats pavydės dėl savo krašto ir pasigailės savo tautos.“ (Joel 2,18)„Mano tauta daugiau nebebus sugėdinta“ (2:26). Pranašas Amosas taip pat rašo: „Aš sugrąžinsiu savo tautos Izraelio tremtinius.“ (Am 9,14).
„Jis vėl mūsų pasigailės“, – rašo pranašas Michėjas. „Tu būsi ištikimas Jokūbui ir pasigailėsi Abraomo, kaip prisiekei mūsų protėviams senovėje.“ (Mi 7,19-20)Pranašas Zacharijas pateikia gerą apibendrinimą: „Džiaukis ir linksminkis, Siono dukra! Štai aš ateinu ir apsigyvensiu su tavimi, – tai Viešpaties žodis.“ (Sach 2,14)„Štai aš išpirksiu savo tautą iš tekančios saulės krašto ir iš nusileidžiančios saulės krašto ir parvesiu juos namo gyventi Jeruzalėje. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas ištikimybėje ir teisume“ (8, 7–8).
Paskutinėje Senojo Testamento knygoje pranašas Malachijas rašo: „Tą dieną, kai juos sukursiu, jie bus mano nuosavybė, – sako Visagalis Viešpats, – ir aš jų pasigailėsiu, kaip žmogus pasigailėtinas savo sūnaus, kuris jam tarnauja.“ (Mal 3,17).
pateikė Michaelas Morrisonas
