Garso
Likite susitelkę į Dievo malonę
Neseniai pamačiau vaizdo įrašą, kuriame parodijuojama televizijos reklama. Šiuo atveju tai buvo išgalvotas krikščionių garbinimo kompaktinis diskas, pavadintas „Viskas apie mane“. Kompaktiniame diske buvo dainos: „Lord I Lift My Name on High“, „I Exalt Me“ ir „There is None Like Me“. (Niekas nėra toks kaip aš). Keista? Taip, bet tai iliustruoja liūdną tiesą. Mes, žmonės, linkę garbinti save, o ne Dievą. Kaip jau minėjau kitą dieną, ši tendencija sukelia trumpąjį jungimą mūsų dvasiniame ugdyme, kurio pagrindinis dėmesys skiriamas pasitikėjimui savimi, o ne Jėzumi, „tikėjimo pradininku ir užbaigėju“ (Hebrajams 1).2,2 Liuteris).
Tokiomis temomis kaip „nugalėti nuodėmę“, „pagalba vargšams“ ar „dalintis Evangelija“ tarnai kartais netyčia padeda žmonėms priimti klaidingą požiūrį į krikščioniškojo gyvenimo klausimus. Šios temos gali būti naudingos, bet ne tada, kai žmonės susitelkia į save, o ne į Jėzų – kas Jis yra, ką jis padarė ir daro dėl mūsų. Labai svarbu padėti žmonėms visiškai pasitikėti Jėzumi dėl savo tapatybės, taip pat dėl savo gyvenimo pašaukimo ir galutinio likimo. Žiūrėdami į Jėzų, jie matys, ką reikia padaryti, kad tarnautų Dievui ir žmonijai ne savo pastangomis, o malone, kad dalyvautų tame, ką Jėzus padarė pagal Tėvą ir Šventąją Dvasią bei tobulą filantropiją.
Leiskite tai iliustruoti pokalbiais, kuriuos turėjau su dviem pasišventusiais krikščionimis. Pirmoji mano diskusija buvo su vyru apie jo kovą su dovanojimu. Jis ilgai stengėsi duoti bažnyčiai daugiau, nei numatė biudžete, remdamasis klaidinga samprata, kad norint būti dosniam, duoti turi būti skausminga. Bet kad ir kiek davė (ir kad ir kaip būtų skaudu), vis tiek jautėsi kaltas, kad gali duoti daugiau. Vieną dieną, kupinas dėkingumo, rašant čekį už savaitinę auką, jo požiūris į dovanojimą pasikeitė. Jis pastebėjo, kaip sutelkė dėmesį į tai, ką jo dosnumas reiškia kitiems, o ne į tai, kaip jis veikia jį patį. Tą akimirką, kai įvyko šis jo mąstymo, kad nesijaučia kaltas, pasikeitimas, jo jausmas virto džiaugsmu. Pirmą kartą jis suprato Šventojo Rašto ištrauką, dažnai cituojamą aukojimo įrašuose: „Kiekvienas iš jūsų nuspręstų, kiek norite duoti, savo noru, o ne dėl to, kad tai daro kiti. Nes Dievas myli tuos, kurie linksmai ir noriai duoda.2. 9 Korintiečiams 7 viltis visiems). Jis suprato, kad Dievas jį myli ne mažiau, kai jis nebuvo džiaugsmingas davėjas, bet dabar Dievas mato ir myli jį kaip džiaugsmingą davėją.
Antroji diskusija iš tikrųjų buvo du pokalbiai su moterimi apie jos maldos gyvenimą. Pirmasis pokalbis buvo apie laikrodžio nustatymą melstis, kad įsitikintumėte, jog ji meldžiasi bent 30 minučių. Ji pabrėžė, kad per tiek laiko gali sutvarkyti visus maldos prašymus, tačiau buvo šokiruota, kai pažiūrėjusi į laikrodį pamatė, kad nepraėjo nė 10 minučių. Taigi ji melsis dar daugiau. Tačiau kiekvieną kartą pažvelgus į laikrodį kaltės ir netinkamumo jausmas tik didėjo. Aš juokaudamas pastebėjau, kad man atrodo, kad ji „garbina laikrodį“. Antrojo mūsų pokalbio metu ji man pasakė, kad mano komentaras pakeitė jos požiūrį į maldą (Dievas už tai nusipelno, o ne aš). Matyt, mano neįprastas komentaras paskatino ją galvoti ir kai ji meldėsi, ji pradėjo tiesiog kalbėti su Dievu, nesijaudindama, kiek laiko meldėsi. Per gana trumpą laiką ji pajuto gilesnį ryšį su Dievu nei bet kada anksčiau.
Sutelktas į veiklą, krikščioniškas gyvenimas (įskaitant dvasinį ugdymą, mokinystę ir misiją) nėra privalomas. Vietoj to, tai susiję su malone dalyvavimu tame, ką Jėzus daro mumyse, per mus ir aplink mus. Susitelkimas į savo pastangas linkęs į savo teisumą. Savęs teisumas, kuris dažnai lygina ar net smerkia kitus žmones ir daro klaidingą išvadą, kad kažką padarėme, kad nusipelnėme Dievo meilės. Tačiau Evangelijos tiesa yra ta, kad Dievas myli visus žmones taip, kaip gali tik be galo didis Dievas. Tai reiškia, kad jis myli kitus taip pat, kaip myli mus. Dievo malonė pašalina bet kokį požiūrį „mes prieš juos“, kuris išaukština save kaip teisų, o kitus smerkia kaip nevertus.
„Bet, – kai kurie gali prieštarauti, – kaip su žmonėmis, kurie daro dideles nuodėmes? Tikrai Dievas nemyli jų taip stipriai, kaip myli ištikimus tikinčiuosius. 11,1-40 žiūrėti. Tai nebuvo tobuli žmonės, daugelis iš jų patyrė milžiniškas nesėkmes. Biblijoje pasakojama daugiau istorijų apie žmones, kuriuos Dievas išgelbėjo nuo nesėkmės, nei apie žmones, kurie gyveno dorai. Kartais mes klaidingai interpretuojame Bibliją, o tai reiškia, kad atpirktasis atliko darbą, o ne Atpirkėjas! Jei nesuprantame, kad mūsų gyvenimą drausmina malonė, o ne mūsų pačių pastangos, klaidingai darome išvadą, kad mūsų padėtis Dievui priklauso nuo mūsų pasiekimų. Eugene'as Petersonas sprendžia šią klaidą savo naudingoje knygoje apie mokinystę „Ilgas paklusnumas ta pačia kryptimi“.
Pagrindinė krikščionių tikrovė yra asmeninis, nekintamas, atkaklus įsipareigojimas, kurį Dievas įdeda į mus. Atkaklumas nėra mūsų ryžto rezultatas, tai yra Dievo ištikimybės rezultatas. Tikėjimo kelią mes neišgyvename todėl, kad turime nepaprastų galių, bet todėl, kad Dievas yra teisingas. Krikščionių mokinystė yra procesas, dėl kurio silpniau susitelkiame ties Dievo teisumu, o susikoncentruojame ties savo teisumu. Mes nežinome savo gyvenimo tikslo tyrinėdami savo emocijas, motyvus ir moralės principus, bet tikėdami Dievo valia ir ketinimais. Naudodamasis Dievo ištikimybe, o ne planuodamas dieviškojo įkvėpimo kilimą ir kritimą.
Dievas, kuris mums visada ištikimas, mūsų nesmerkia, kai esame jam neištikimi. Iš tikrųjų mūsų nuodėmės jį liūdina, nes jos įskaudina mus ir kitus. Bet mūsų nuodėmės nelemia, ar Dievas mus myli. Mūsų trivietis Dievas yra tobulas, jis yra tobula meilė. Nėra mažesnio ar didesnio meilės bet kuriam asmeniui mato. Kadangi Dievas mus myli, jis duoda mums savo žodį ir dvasią, kad galėtume aiškiai pamatyti savo nuodėmes, pripažinti jas Dievui ir tada atgailauti. Tai reiškia, kad reikia nusigręžti nuo nuodėmės ir grįžti prie Dievo bei jo malonės. Galiausiai visa nuodėmė yra malonės atmetimas. Žmonės klaidingai tiki, kad gali išlaisvinti save iš nuodėmės. Tačiau teisinga, kad kiekvienas, kuris atsisako savanaudiškumo, atgailauja ir išpažįsta nuodėmę, daro tai todėl, kad sutiko su maloningu ir perkeičiančiu Dievo darbu. Dievas savo malone priima visus, kur jie yra, bet veda juos iš ten.
Jei susitelkiame į Jėzų, o ne į save, tuomet matome save ir kitus taip, kaip Jėzus mato mus, kaip Dievo vaikus. Tai apima daugelį, kurie dar nepažįsta savo dangiškojo Tėvo. Kadangi kartu su Jėzumi gyvename Dievui priimtiną gyvenimą, jis kviečia mus ir suteikia galimybę dalyvauti tame, ką daro, su meile ištiesdamas ranką tiems, kurie jo nepažįsta. Kai dalyvaujame su Jėzumi šiame susitaikinimo procese, aiškiai matome, ką Dievas daro, kad paskatintų savo mylimus vaikus atgailauti į Jį, kad padėtų jiems visiškai atiduoti savo gyvenimą Jo globai. Kadangi su Jėzumi dalyvaujame šioje sutaikinimo tarnystėje, daug aiškiau sužinome, ką Paulius turėjo omenyje sakydamas, kad įstatymas smerkia, o Dievo malonė suteikia gyvybę (žr. Apaštalų darbų 1 skyrių).3,39 ir romėnai 5,17-20). Todėl iš esmės svarbu suprasti, kad visa mūsų tarnystė, įskaitant mokymą apie krikščioniškąjį gyvenimą su Jėzumi, yra atliekama Šventosios Dvasios galia, po Dievo malonės skėčiu.
Aš laikausi Dievo malonės.
Josifas Tkachas
TARPTAUTINIS GRACE COMMUNION prezidentas
