Garso
Kasyklų karaliaus Saliamono dalis 22
„Tu manęs neįšventei, todėl aš palieku bažnyčią“, – apgailestavo Jasonas su kartėliu balse, kurio dar negirdėjau. „Aš tiek daug nuveikiau šios bažnyčios labui – dėsčiau Biblijos studijas, lankiau ligonius ir kodėl, po velnių, jie viską... įšventino? Jo pamokslai yra užliūliuoti, jo Biblijos žinios menkos, o jis taip pat nemandagus!“ Jasono kartumas mane nustebino, bet iš pirmo žvilgsnio jis atskleidė kai ką daug rimtesnio – jo pasididžiavimą.
Išdidumo, kurio Dievas nekenčia (Patarlės 6,16-17), pervertina save ir nuvertina kitus. Patarlėse 3,34 Karalius Saliamonas nurodo, kad Dievas „tyčiojasi iš tų, kurie šaiposi“. Dievas priešinasi tiems, kurių gyvenimo būdas verčia juos sąmoningai nepasikliauti Dievo pagalba. Mes visi kovojame su pasididžiavimu, kuris dažnai yra toks subtilus, kad net nesuvokiame, kad tai jį veikia. – Bet, – tęsia Saliamonas, – jis suteiks malonę nuolankiesiems. Tai mūsų pasirinkimas. Galime leisti, kad išdidumas ar nuolankumas vadovautų mūsų mintims ir elgesiui. Kas yra nuolankumas ir koks yra nuolankumo raktas? Nuo ko net pradėti Kaip galime pasirinkti nuolankumą ir priimti viską, ką Dievas nori mums duoti?
Daugybinis verslininkas ir autorius Stevenas K. Scottas pasakoja istoriją apie milijonus dolerių kainuojantį verslininką, kuriame dirbo tūkstančiai žmonių. Nepaisant to, kad turėjo viską, ką už pinigus galėjo nusipirkti, jis buvo nelaimingas, rūstus ir silpnas. Jo darbuotojai, net jo šeima, jį laikė nemalonu. Žmona nebeištvėrė jo agresyvaus elgesio ir paprašė klebono su juo pasikalbėti. Klausydamas vyro pasakojimo apie jo pasiekimus klebonas greitai suprato, kad šio žmogaus širdį ir protą valdo išdidumas. Jis teigė, kad savo įmonę nuo nulio sukūrė pats. Jis būtų sunkiai dirbęs, kad įgytų koledžo laipsnį. Gyrėsi, kad viską padarė pats ir niekam nėra skolingas. Paskui klebonas jo paklausė: „Kas tau pakeitė sauskelnes? Kas jus maitino vaikystėje? Kas jus išmokė skaityti ir rašyti? Kas suteikė jums darbus, kurie leido jums baigti mokslus? Kas jus valgo valgykloje? Kas jūsų įmonėje valo tualetus?“ Vyriškis susigėdęs nulenkė galvą. Po kelių akimirkų jis su ašaromis akyse prisipažino: „Dabar, kai pagalvoju, suprantu, kad viską padariau ne vienas. Be kitų gerumo ir palaikymo tikriausiai nieko nebūčiau pasiekęs. Klebonas jo paklausė: „Ar nemanote, kad jie nusipelno šiek tiek padėkos?
Vyro širdis pasikeitė, matyt, iš vienos dienos į kitą. Vėlesniais mėnesiais jis rašė padėkos laiškus kiekvienam savo darbuotojui ir visiems, kurie, kiek galėdavo galvoti, prisidėjo prie jo gyvenimo. Jis ne tik jautė gilų dėkingumo jausmą, bet ir elgėsi su visais aplinkiniais pagarbiai ir vertindamas. Per metus jis pasikeitė į kitą žmogų. Džiaugsmas ir ramybė pakeitė pyktį ir neramumus jo širdyje. Jis atrodė metais jaunesnis. Jo darbuotojai jam patiko, nes jis elgėsi su jais pagarbiai ir pagarbiai, kurie dabar atsirado dėl tikro nuolankumo.
Dievo iniciatyvos kūriniai Šis pasakojimas parodo raktą į nuolankumą. Kaip verslininkas suprato, kad nieko negali pasiekti be kitų pagalbos, taip ir mes turėtume suprasti, kad nuolankumas prasideda nuo supratimo, kad nieko negalime padaryti be Dievo. Mes neturėjome įtakos mūsų atsiradimui ir negalime girtis ar tvirtinti, kad patys ką nors gero sukūrėme. Esame kūriniai Dievo iniciatyvos dėka. Buvome nusidėjėliai, bet Dievas ėmėsi iniciatyvos, priėjo prie mūsų ir supažindino su savo neapsakoma meile (1 Jonas 4,19). Be jo mes nieko negalime padaryti. Viskas, ką galime padaryti, tai pasakyti: „Ačiū“ ir ilsėtis tiesoje kaip pašauktieji Jėzuje Kristuje – priimti, atleisti ir besąlygiškai mylimi.
Kitas didybės matavimo būdas Užduokime klausimą: „Kaip aš galiu būti nuolankus? Posakiai 3,34 buvo toks teisingas ir savalaikis, praėjus beveik 1000 metų po to, kai Saliamonas parašė savo išmintingus žodžius, kad apaštalai Jonas ir Petras tai nurodė savo mokymuose. Savo laiške, kuriame dažnai kalbama apie paklusnumą ir tarnystę, Paulius rašo: „Visi turite apsivilkti nuolankumu“ (1 Petras). 5,5; Mėsininkas 2000). Šia metafora Petras naudoja tarno, užsirišančio ant specialios prijuostės, atvaizdą, parodydamas savo norą tarnauti. Petras pasakė: „Visi būkite pasirengę nuolankiai tarnauti vieni kitiems.“ Be jokios abejonės, Petras galvojo apie paskutinę vakarienę, kai Jėzus užsidėjo prijuostę ir nuplovė mokiniams kojas (Jn 1 Kor).3,4-17). Jono vartojamas posakis „susijuosti“ yra toks pat, kaip ir Petro. Jėzus nusiėmė prijuostę ir pasidarė visų tarnu. Jis atsiklaupė ir nusiplovė jiems kojas. Tai darydamas jis pradėjo naują gyvenimo būdą, kuris matuoja didybę pagal tai, kiek mes tarnaujame kitiems. Puikybė žiūri į kitus ir sako: „Patarnaukite man!“ Nuolankumas nusilenkia kitiems ir sako: „Kaip aš galiu tau tarnauti? save geresnėje šviesoje kitų akivaizdoje. Mes garbiname nuolankų Dievą, kuris klaupiasi prieš savo kūrinius, kad jiems tarnautų. Tai nuostabu!
„Daryk taip, kaip aš tau padariau“ Nuolankumas nereiškia, kad galvojame apie save menkiau ar menkai vertiname savo gabumus ir charakterį. Tai tikrai nėra savęs pateikimas kaip niekas ir niekas. Nes tai būtų iškreiptas išdidumas, trokštantis būti giriamas už nuolankumą! Nuolankumas neturi nieko bendra su gynyba, noru tarti paskutinį žodį ar kitų menkinimu, siekiant parodyti pranašumą. Puikybė mus pripučia, kad jaučiamės nepriklausomi nuo Dievo, laikome save svarbesniais ir pamirštame Jį. Nuolankumas verčia mus paklusti Dievui ir suprasti, kad esame visiškai nuo jo priklausomi. Tai reiškia, kad mes nežiūrime į save, o visą savo dėmesį nukreipiame į Dievą, kuris mus myli ir žiūri į mus geriau, nei galime.
Nuplovęs kojas savo mokiniams, Jėzus pasakė: „Darykite, kaip aš jums padariau.“ Jis nesakė, kad vienintelis būdas tarnauti yra plauti kojas kitiems, bet davė pavyzdį, kaip reikia gyventi. Nuolankumas nuolat ir sąmoningai ieško galimybių tarnauti. Tai padeda mums priimti tikrovę, kad iš Dievo malonės esame Jo indai, nešėjai ir atstovai pasaulyje. Motina Teresė buvo „nuolankumo veikloje“ pavyzdys. Ji sakė matanti Jėzaus veidą visų, kuriems padėjo, veiduose. Galbūt nesame pašaukti būti kita Motina Terese, bet tiesiog turėtume labiau susirūpinti aplinkinių poreikiais. Kai tik susigundome žiūrėti į save pernelyg rimtai, gera prisiminti arkivyskupo Helderio Camaros žodžius: „Kai pasirodau viešumoje, o gausi auditorija man ploja ir džiaugiasi, aš kreipiuosi į Kristų ir tiesiog sakau jam: Viešpatie, štai tavo pergalingas įėjimas į Jeruzalę! Aš esu tik mažas asilas, kuriuo tu joji“.
pateikė Gordonas Greenas
