Kaip Dievas?

Šventasis Raštas liudija, kad Dievas yra viena dieviška būtybė trijuose amžinuose, esminiuose, bet skirtinguose asmenyse – Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje. Jis yra vienintelis tikras Dievas, amžinas, nekintantis, visagalis, visažinantis, visur esantis. Jis yra dangaus ir žemės kūrėjas, visatos saugotojas ir žmogaus išganymo šaltinis. Nors ir transcendentinis, Dievas žmoguje veikia tiesiogiai ir asmeniškai. Dievas yra meilė ir begalinis gerumas (Morkaus 12,29; 1. Timotiejus 1,17; Efeziečiams 4,6; Motiejus 28,19; 1. Jonas 4,8; 5,20; Titas 2,11; Jonas 16,27; 2. Korintiečiams 13,13; 1. korintiečiai 8,4-vienas).

„Dievas Tėvas yra pirmasis Dievybės Asmuo, Nekilęs, iš kurio prieš amžinybę gimė Sūnus ir iš kurio Šventoji Dvasia amžinai teka per Sūnų. Tėvas, per Sūnų padaręs viską regimą ir neregimą, siunčia Sūnų, kad gautume išgelbėjimą, ir duoda Šventąją Dvasią, kad mes atsinaujintume ir priimtume Dievo vaikais“ (Jonas). 1,1.14, 18; Romiečiams 15,6; Kolosiečiai 1,15-16; Jonas 3,16; 14,26; 15,26; romėnai 8,14-17; 1 aktai7,28).

Ar mes sukūrėme Dievą, ar Dievas sukūrė mus?

Dievas nėra religingas, malonus, „Vienas iš mūsų, amerikietis, kapitalistas“ – taip vadinasi neseniai išleista knyga. Jame aptariamos klaidingos nuomonės apie Dievą.

Tai įdomus pratimas ištirti, kaip Dievas suformavo mūsų konstrukcijas per savo šeimą ir draugus; per literatūrą ir per meną; per televiziją ir žiniasklaidą; per dainas ir tautosaką; per savo norus ir poreikius; ir, žinoma, per religinę patirtį ir populiariąją filosofiją. Realybė yra ta, kad Dievas nėra nei konstrukcija, nei sąvoka. Dievas nėra idėja, ne abstrakti mūsų protingo proto samprata.

Biblijos požiūriu, viskas, net mūsų mintys ir gebėjimas formuoti idėjas, kyla iš Dievo, kurio nesukūrėme arba kurio charakterį ir savybes suformavome ne mes (kolosiečiams). 1,16-17; hebrajų 1,3); Dievas, kuris yra tiesiog Dievas. Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Pradžioje nebuvo žmogaus sampratos apie Dievą, o pradžioje (laikina nuoroda, kurią Dievas naudoja mūsų ribotam supratimui) buvo Dievas (1. Mose 1,1; Jonas 1,1). Mes nesukūrėme Dievo, bet Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą (1. Mose 1,27). Dievas yra, vadinasi, mes esame. Amžinasis Dievas yra visa ko Kūrėjas (Apd 17,24-25); Izaijas 40,28 ir kt.) ir tik Jo valia viskas egzistuoja.

Daugelyje knygų spėliojama, koks yra Dievas. Be abejo, galėtume pateikti būdvardžių ir daiktavardžių sąrašą, apibūdinantį mūsų požiūrį į tai, kas yra Dievas ir ką Jis daro. Tačiau šio tyrimo tikslas yra atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas apibūdinamas Šventajame Rašte, ir aptarti, kodėl tie aprašymai yra svarbūs tikinčiajam.

Biblijoje Kūrėjas apibūdinamas kaip amžinas, nematomas, omnisspabaiga ir visagalis

Dievas yra prieš savo sukūrimą (Psalmė 90,2:5) ir Jis „gyvens amžinai“ (Izaijo 7,15). „Dievo niekas nėra matęs“ (Jn 1,18), ir jis nėra fizinis, o „Dievas yra dvasia“ (Jn 4,24). Jo neriboja laikas ir erdvė, ir niekas nuo jo nėra paslėpta (13 psalmė9,1-12-as; 1. Karaliai 8,27, Jeremijas 23,24). Jis „žino [žino] viską“ (1. Jonas 3,20).

In 1. Mozė 17,1 Dievas pareiškia Abraomui: „Aš esu Dievas Visagalis“ ir apreiškime 4,8 keturios būtybės skelbia: „Šventas, šventas, šventas yra Viešpats Dievas, Visagalis, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis“. „Viešpaties balsas garsus, Viešpaties balsas garsus“ (2 psalmė9,4).

Paulius moko Timotiejų: „Bet Dievui, amžinajam Karaliui, nemirtingajam ir neregimajam, kuris vienintelis yra Dievas, tebūna garbė ir šlovė per amžius! Amen“ (1. Timotiejus 1,17). Panašių dievybės apibūdinimų galima rasti pagoniškoje literatūroje ir daugelyje nekrikščioniškų religinių tradicijų.

Paulius siūlo, kad Dievo suverenitetas turėtų būti akivaizdus kiekvienam, mąstant apie kūrinijos stebuklus. „Nes“, rašo jis, „neregima Dievo būtybė, jo amžinoji galia ir dieviškumas buvo matomi iš jo darbų nuo pat pasaulio sukūrimo“ (romiečiams). 1,20).
Pauliaus požiūris yra gana aiškus: žmonės „pasidarė bergždžios savo mintyse (Rom 1,21) ir jie sukūrė savo religijas bei stabmeldystę. Jis nurodo Apaštalų darbų 1 skyriuje7,22-31 taip pat nurodo, kad žmonės gali būti nuoširdžiai sumišę dėl dieviškosios prigimties.

Ar yra kokybinis skirtumas tarp krikščioniškojo Dievo ir kitų dievybių? 
Žvelgiant iš Biblijos perspektyvos, stabai, senovės graikų, romėnų, mesopotamiečių ir kitų mitologijų dievai, dabartiniai ir praeities garbinimo objektai, jokiu būdu nėra dieviški, nes „Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats“ (Įst. 6,4). Nėra kito dievo, tik tikrasis Dievas (2. Mozė 15,11; 1. Karaliai 8,23; 8 psalmė6,8; 95,3).

Izaijas pareiškia, kad kiti dievai „nėra nieko“ (Izaijo 4 Kor1,24), o Paulius patvirtina, kad šie „vadinamieji dievai“ neturi dieviškumo, nes „nėra kito Dievo, išskyrus vieną“, „vienas Dievas, kurio Tėvas yra viskas“ (1. korintiečiai 8,4-6). „Ar mes visi neturime tėvo? Argi ne dievas mūsų sukūrė?“ – retoriškai klausia pranašas Malachijas. Taip pat žr. Efeziečiams 4,6.

Tikinčiajam svarbu vertinti Dievo didybę ir gerbti vieną Dievą. Tačiau vien to nepakanka. „Štai Dievas yra didis ir nesuvokiamas, jo metų skaičiaus niekas negali žinoti“ (Jobas 3)6,26). Reikšmingas skirtumas tarp biblinio Dievo garbinimo ir vadinamųjų dievų garbinimo yra tas, kad Biblijos Dievas nori, kad mes jį pažintume nuodugniai, taip pat jis nori pažinti mus asmeniškai ir individualiai. Dievas Tėvas nenori su mumis bendrauti per atstumą. Jis yra „arti mūsų“, o ne „Dievas, kuris yra toli“ (Jeremijas 2 Kor3,23).

Kas yra dievas

Taigi Dievas, pagal kurio atvaizdą esame padarytas, yra vienas. Viena iš padarinių, padarytų pagal Dievo paveikslą, yra galimybė, kad galime būti panašūs į Jį. Bet koks yra Dievas? Šventajame Rašte daug vietos skiriama apreiškimui, kas yra Dievas ir koks jis yra. Panagrinėkime kai kurias Biblijos Dievo sampratas ir pamatysime, kaip supratimas, koks yra Dievas, skatina dvasines savybes ugdyti tikinčiajam jo santykiuose su kitais žmonėmis.

Svarbu tai, kad Šventasis Raštas nenurodo tikintiesiems apmąstyti Dievo paveikslą didybės, visagalybės, visažinystės ir pan. Dievas yra šventas (Apr 6,10; 1. Samuelis 2,2; 7 psalmė8,4; 99,9; 111,9). Dievas šlovingas savo šventumu (2. Mozė 15,11). Daugelis teologų šventumą apibrėžia kaip būseną, kai esame atskirti arba pašvęsti dieviškiems tikslams. Šventumas – tai visas rinkinys savybių, kurios apibrėžia, kas yra Dievas, ir skiria jį nuo netikrų dievų.

hebrajų 2,14 sako, kad be šventumo „niekas nematys Viešpaties“; „...bet kaip šventas yra tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu“1. Petras 1,15-16-as; 3. Mose 11,44). Mes turime „dalyvauti jo šventumui“ (Hebrajams 1 Kor2,10). Dievas yra meilė ir pilnas gailestingumo (1. Jonas 4,8; 11 psalmė2,4; 145,8). Aukščiau pateiktas įrašas 1. Jonas sako, kad tuos, kurie pažįsta Dievą, galima atpažinti iš jų spinduliuojančio rūpinimosi kitais, nes Dievas yra meilė. Meilė Dievybėje sužydėjo „prieš pasaulio sutvėrimą“ (Jn 17,24), nes meilė yra Dievo viduje gyvenanti prigimtis.

Kadangi jis rodo gailestingumą [užuojautą], mes taip pat turėtume parodyti gailestingumą vieni kitiems (1. Petras 3,8, Zacharijas 7,9). Dievas yra maloningas, gailestingas, atleidžiantis (1. Petras 2,3; 2. Mozė 34,6; 8 psalmė6,15; 111,4; 116,5).  

Viena iš Dievo meilės išraiškų yra „didysis jo gerumas“ (Kl 3,2). Dievas yra „atlaidus, maloningas, gailestingas, kantrus ir didelio gerumo“ (Nehemijas) 9,17). „Bet su tavimi, Viešpatie, mūsų Dieve, yra gailestingumas ir atleidimas. Nes mes tapome atskalūnais“ (Danielis 9,9).

„Visos malonės Dievas“ (1. Petras 5,10) tikisi, kad jo malonė bus išbarstyta (2. korintiečiai 4,15), ir kad krikščionys atspindėtų Jo malonę ir atleidimą bendraudami su kitais (Efeziečiams 4,32). Dievas yra geras (Luko 1 Kor8,19; 1 Chr 16,34; 2 psalmė5,8; 34,8; 86,5; 145,9).

„Kiekviena gera ir kiekviena tobula dovana nužengia iš aukštybių, iš šviesos Tėvo“ (Jokūbas 1,17).
Priimti Dievo gerumą yra pasiruošimas atgailai – „ar jūs niekinate jo gerumo turtus... Argi nežinote, kad Dievo gerumas veda jus į atgailą“ (Rom. 2,4)?

Dievas, kuris gali „padaryti nepaprastai daugiau, nei mes prašome ar suprantame“ (Efeziečiams 3,20), tikinčiajam sakoma „daryk gera visiems“, nes kas daro gera, yra iš Dievo (3 Jono 11).

Dievas yra už mus (romiečiams 8,31)

Žinoma, Dievas yra daug daugiau, nei gali apibūdinti fizinė kalba. „Jo didybė neišmatuojama“ (14 psalmė5,3). Kaip galime Jį pažinti ir atspindėti Jo paveikslą? Kaip galime įgyvendinti Jo troškimą būti šventu, mylinčiu, užjaučiančiu, maloningu, gailestingu, atlaidžiu ir geru?

Dievas, „kuris nesikeičia, nesikeičia nei šviesa, nei tamsa“ (Jok 1,17) ir kurių charakteris bei grakštus tikslas nesikeičia (Mal 3,6), atvėrė mums kelią. Jis skirtas mums ir trokšta, kad mes taptume jo vaikais (1. Jonas 3,1).

hebrajų 1,3 praneša, kad Jėzus, amžinai gimęs Dievo Sūnus, yra tikslus Dievo vidinės būties atspindys – „jo asmens atvaizdas“ (Hebrajams). 1,3). Jei mums reikia apčiuopiamo Tėvo paveikslo, Jėzus yra jis. Jis yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (kolosiečiams 1,15).

Kristus pasakė: „Viską man patikėjo mano Tėvas; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas; ir niekas nepažįsta Tėvo, tik Sūnus ir kam Sūnus tai apreikš“ (Mt. 11,27).

Apibendrinantssišvada

Dievą pažinti galima per jo sūnų. Šventasis Raštas atskleidžia, koks yra Dievas, ir tai svarbu tikinčiajam, nes mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą.

Jamesas Hendersonas