Draugystė su Dievu

Du krikščionys kalbėjo vienas su kitu apie savo bažnyčias. Pokalbio metu jie palygino didžiausias per pastaruosius metus jų bendruomenėse pasiektas sėkmes. Vienas iš vyrų sakė: „Padvigubinome savo automobilių stovėjimo aikštelės plotą“. Kitas atsakė: „Mes parapijos salėje įrengėme naują apšvietimą“. Mes, krikščionys, galime taip lengvai įsitraukti į dalykų darymą, kad manome, jog tai daro Dievas, todėl mums liko mažai laiko Dievui.

Mūsų prioritetai

Galime atitraukti nuo savo misijos ir laikyti fizinius tarnystės bažnyčioje aspektus (nors ir būtinus) tokiais svarbiais, kad bendravimui su Dievu lieka mažai laiko. Kai užsiimame siautulinga veikla dėl Dievo, galime lengvai pamiršti, ką pasakė Jėzus: „Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, kurie duodate dešimtinę mėtų, krapų ir kmynų, o svarbiausią įstatyme paliekate nuošalyje. tai teisingumas, gailestingumas ir tikėjimas! Bet reikia daryti tai ir to neapleisti“ (Mato 23,23).
Rašto žinovai ir fariziejai gyveno pagal specifinius ir griežtus Senosios Sandoros standartus. Kartais mes tai skaitome ir šaipomės iš subtilaus šių žmonių tikslumo, bet Jėzus neišsigando. Jis liepė jiems daryti tai, ko paprašė federalinė vyriausybė.

Jėzaus mintis buvo ta, kad fizinių detalių nepakako net ir gyvenantiems pagal Senąją Sandorą - jis juos priekaištavo, nes nepaisė gilesnių dvasinių klausimų. Mes, krikščionys, turėtume būti užsiėmę Tėvo verslu. Dovanodami turėtume būti dosnūs. Tačiau vykdydami bet kokią veiklą, net tiesiogiai susijusią su Jėzaus Kristaus sekimu, neturėtume pamiršti esminių priežasčių, kodėl Dievas mus pašaukė.

Dievas pakvietė mus pažinti jį. „Dabar tai yra amžinasis gyvenimas – pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir kurį tu siuntei, Jėzų Kristų“ (Jn 1).7,3). Gali būti taip užsiėmęs Dievo darbu, kad mes nekreipiame dėmesio į Jį. Lukas pasakoja, kad kai Jėzus lankėsi Mortos ir Marijos namuose, „Marta buvo užsiėmusi jam tarnauti“ (Lk. 10,40). Mortos veiksmuose nebuvo nieko blogo, bet Marija pasirinko svarbiausią dalyką – praleisti laiką su Jėzumi, pažinti Jį ir klausytis Jo.

Draugystė su Dievu

Bendruomenė yra pats svarbiausias dalykas, kurio Dievas nori iš mūsų. Jis nori, kad mes geriau jį pažintume ir praleistume su juo laiką. Jėzus pateikė mums pavyzdį, kai sulėtino gyvenimo tempą būti su tėvu. Jis žinojo tylių akimirkų svarbą ir dažnai eidavo į kalną melstis. Kuo brandesni tampame santykiuose su Dievu, tuo svarbesnis tampa šis tylus laikas su Dievu. Mes tikimės, kad būsime vieni su juo. Mes pripažįstame, kad reikia jo klausytis, norint rasti paguodą ir patarimus mūsų gyvenimui. Neseniai sutikau žmogų, kuris man paaiškino, kad kartu su malda ir fiziniais pratimais jie jungia aktyvų bendravimą su Dievu ir kad toks maldos taupymas būtų sukėlęs revoliuciją jų maldos gyvenime. Ji praleido laiką su Dievu vaikščiodama - netoliese ar grožėdamasi natūralia aplinka, melsdamasi eidama.

Jei prioritetu laikote bendrystę su Dievu, atrodo, kad visais svarbiausiais gyvenimo dalykais rūpinatės savimi. Kai jūs sutelkiate dėmesį į Dievą, Jis padeda suprasti viso kito prioritetą. Jie gali būti tokie užsiėmę veikla, kad nepaiso laiko kalbėtis su Dievu ir leisti laiką su kitais bendraudami su Dievu. Jei esate visiškai išsekęs, uždekite patarlę žvakę ant abiejų galų ir nežinote, kaip padaryti visus dalykus, kuriuos turite padaryti gyvenime, tada galbūt turėtumėte pasitikrinti savo dvasinę dietą.

Mūsų dvasinė dieta

Galime būti perdegę ir dvasiškai tušti, nes valgome netinkamą duoną. Duona, apie kurią čia kalbu, yra labai svarbi mūsų dvasinei sveikatai ir išlikimui. Ši duona yra antgamtinė duona – iš tikrųjų tai tikra stebuklinga duona! Tai ta pati duona, kurią Jėzus pirmajame amžiuje aukojo žydams. Jėzus ką tik stebuklingu būdu parūpino maisto 5.000 žmonių (Jn 6,1-15). Jis ką tik ėjo vandeniu, o minia vis dar reikalavo ženklo, kad juo patikėtų. Jie paaiškino Jėzui: „Mūsų tėvai valgė maną dykumoje, kaip parašyta (7 psalmė).8,24: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“ (Jn 6,31).
Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ne Mozė jums davė duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums tikrosios duonos iš dangaus. Nes tai yra Dievo duona, nužengianti iš dangaus ir duodanti pasauliui gyvybę“ (Jn 6,32-33). Jiems paprašius Jėzaus duoti šios duonos, jis paaiškino: „Aš esu gyvybės duona. Kas ateina pas mane, nebadaus; ir kas mane tiki, niekada netrokš“ (Jn 6,35).

Kas už jus deda dvasinę duoną? Kas yra visos jūsų energijos ir gyvybingumo šaltinis? Kas suteikia prasmę ir prasmę jūsų gyvenimui? Ar skiriate laiko susipažinti su gyvenimo duona?

autorius Josephas Tkachas