Garso
Įgyvendinti įstatymą
„Iš tikrųjų tai yra gryna malonė, kad esi išgelbėtas. Nieko negalite padaryti patys, tik pasitikėti tuo, ką Dievas jums duoda. Jūs to nenusipelnėte ką nors darydami; nes Dievas nenori, kad kas nors galėtų remtis savo pasiekimais prieš jį“ (Efeziečiams 2,8-9GN).
Paulius rašė: „Meilė nekenkia artimui; Taigi dabar meilė yra įstatymo išsipildymas“ (Romiečiams 13,10 Ciuricho Biblija). Įdomu tai, kad natūraliai esame linkę pakeisti šį teiginį. Ypač kalbant apie santykius, norime žinoti, kur esame. Norime aiškiai matyti, nustatyti standartą, kaip mes bendraujame su kitais. Idėja, kad įstatymas yra būdas įvykdyti meilę, yra daug lengviau išmatuojamas ir lengviau valdomas nei mintis, kad meilė yra būdas įvykdyti įstatymą.
Šios mąstysenos problema ta, kad žmogus gali vykdyti įstatymą nemylėdamas. Bet tu negali mylėti nesilaikydamas įstatymų. Įstatymas nurodo, kaip elgsis mylintis žmogus. Skirtumas tarp įstatymo ir meilės yra tas, kad meilė veikia iš vidaus, žmogus keičiamas iš vidaus; įstatymai, kita vertus, daro įtaką tik išorės, išorės elgesiui.
Taip yra todėl, kad meilė ir įstatymai turi labai skirtingus pagrindinius principus. Žmogui, vadovaujamam meilės, nereikia mokyti, kaip elgtis mylinčiai, tačiau to reikia įstatymų vadovaujamam asmeniui. Baiminamės, kad be tvirtų pagrindinių principų, tokių kaip įstatymas, reikalaujantis iš mūsų teisingo elgesio, mes galime elgtis netinkamai. Tačiau tikrajai meilei netaikomos sąlygos, jos negalima nei priversti, nei priversti. Ji suteikiama laisvai ir gaunama laisvai, kitaip tai nėra meilė. Tai gali būti draugiškas priėmimas ar pripažinimas, bet ne meilė, nes meilei nėra sąlygų. Priėmimas ir pripažinimas paprastai yra susietas su sąlygomis ir dažnai painiojami su meile.
Tai yra priežastis, kodėl mūsų vadinamoji meilė taip lengvai užvaldo, kai žmonės, kuriuos mylime, neatitinka mūsų lūkesčių ir reikalavimų. Tokia meilė iš tikrųjų yra tik pripažinimas, kurį mes suteikiame ar netenkame priklausomai nuo elgesio. Daugelis iš mūsų tokiu būdu buvo gydomi mūsų tėvų, mokytojų ir vyresniųjų, ir mes dažnai elgiamės su vaikais prarastomis mintimis.
Galbūt todėl mes taip nemaloniai jaučiamės mintimi, kad tikėjimas Kristumi aplenkė įstatymą. Mes norime kažkuo išmatuoti kitus. Bet jei juos išgelbėja malonė tikėdami, kokie jie iš tikrųjų yra, mums nebereikia svarstyklių. Jei Dievas myli juos nepaisydamas jų nuodėmių, kaip mes galime juos vertinti tiek mažai ir sulaikyti juos nuo meilės, jei jie nesielgia pagal mūsų idėjas?
Geros žinios yra tai, kad mus visus išgelbėjo malonė per tikėjimą. Mes galime būti už tai dėkingi, nes niekas, išskyrus Jėzų, nėra išgelbėjęs. Ačiū Dievui už besąlyginę meilę, per kurią jis mus atperka ir paverčia Kristaus prigimtimi!
autorius Josephas Tkackas
