Skausmingi praradimai

Kai kraučiausi drabužius kelionei, atradau, kad mano mėgstamiausias megztinis dingo ir spintoje kabo kaip įprasta. Visur ieškojau, bet neradau. Tikriausiai kitoje kelionėje palikau jį viešbutyje. Taigi supakavau derančią viršutinę dalį ir radau kažką kito, ką galėčiau su juo dėvėti.

Esu nusivylęs, kai prarandu tai, ką myliu, ypač kai tai yra vertinga. Ką nors pametus erzina nervus, kaip ir pamiršus, kur padėjote daiktus, pavyzdžiui, raktus ar svarbius popierius. Būti apvogtam yra blogiau. Tokios situacijos verčia jaustis bejėgiu, nebegalinčiu valdyti savo gyvenimo. Dažniausiai nieko negalime padaryti, tik susitaikyti su netektimi ir judėti toliau.

Praradimas yra gyvenimo dalis, be kurios norėtume būti be, bet mes visi ją patiriame. Susidoroti su praradimu ir susitaikyti su praradimu yra pamoka, kurią anksčiau ar vėliau ir dažnai turime išmokti. Tačiau net ir senatvėje, turint gyvenimišką patirtį ir žinant, kad daiktus lengva pakeisti, vis tiek apmaudu juos prarasti. Kai kuriuos praradimus, pavyzdžiui, pametus megztinį ar raktą, lengviau susitaikyti nei su didesniais, pavyzdžiui, fizinių galimybių ar mylimo žmogaus praradimu. Galiausiai prarandame savo gyvybes. Kaip išlaikyti teisingą požiūrį? Jėzus perspėjo mus nedėti savo širdies ir vilčių į gendančius lobius, lobius, kurie gali būti pamesti, pavogti ar sudeginti. Mūsų gyvenimas nėra sudarytas iš to, ką turime. Mūsų vertė nėra matuojama banko sąskaitos dydžiu, o gyvenimo džiaugsmas nepasiekiamas kaupiant prekes. Skaudžias netektis nėra taip lengva paaiškinti ar nepastebėti. Senstantis kūnas, bėgantys sugebėjimai ir pojūčiai, draugų ir šeimos mirtis – kaip su tuo susidoroti?

Mūsų gyvenimas yra trumpalaikis ir turi pabaigą. „Pažiūrėkite, kaip auga lelijos: jos neveikia, nesisuka. Bet sakau jums, kad Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo apsirengęs taip, kaip vienas iš jų. Jei tada Dievas aprengs žolę, kuri šiandien lauke, o rytoj bus įmesta į krosnį, tai juo labiau jis aprengs jus, mažatikius! Todėl ir jūs neklauskite, ką valgyti ar gerti“ (Luko 12,27-29). Esame kaip gėlės, kurios pražysta ryte ir nuvysta vakare.

Nors tai nedžiugina, Jėzaus žodžiai ugdo: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas mane tiki, gyvens net miręs“ (Johannes 11,25 Naujojo gyvenimo Biblija). Per jo gyvenimą mes visi galime būti išpirkti ir pakeisti į naują gyvenimą. Senos evangelijos dainos žodžiais tariant, joje sakoma: Kadangi Jėzus gyvas, aš gyvenu rytoj.

Kadangi jis gyvas, šiandieniniai nuostoliai išnyksta. Kiekviena ašara, kiekvienas riksmas, kiekvienas košmaras, kiekviena baimė ir kiekvienas skausmas bus nušluotas ir Tėvo pakeistas gyvenimo džiaugsmu ir meile.
Mūsų viltis glūdi Jėzuje – jo apvalančiame kraujyje, prisikėlusiame gyvenime ir visa apimančioje meilėje. Jis prarado gyvybę dėl mūsų ir pasakė, kad jei mes prarastume savo gyvybę, mes ją rasime jame. Viskas prarasta žemiškoje dangaus pusėje, bet viskas randama Jėzuje ir, kai ateis ta laiminga diena, niekas nebepraras.

pateikė Tammy Tkach