Skausmingi praradimai

Besikraunant rūbus kelionei, atradau, kad dingo mano mėgstamiausias megztinis ir jis, kaip įprasta, kabo spintoje. Visur ieškojau, bet neradau. Tikriausiai palikau jį viešbutyje kitoje kelionėje. Taigi supakavau derančią viršutinę dalį ir radau kažką kito, ką galėčiau su juo dėvėti.

Esu nusivylęs, kai prarandu brangius daiktus, ypač jei jie yra vertingi. Ką nors pametus erzina nervus, kaip ir pamiršus, kur padėjote daiktus, pavyzdžiui, raktus ar svarbius popierius. Būti apvogtam yra dar blogiau. Tokios situacijos verčia jaustis bejėgis, tarsi nebegalite kontroliuoti savo gyvenimo. Dažniausiai viskas, ką galime padaryti, tai susitaikyti su praradimu ir judėti toliau.

Praradimas yra gyvenimo dalis, be kurios mieliau gyventume, bet visi ją patiriame. Susitvarkyti su praradimu ir susitaikyti su jais yra pamoka, kurią anksčiau ar vėliau ir dažnai turime išmokti. Tačiau net ir su amžiumi bei gyvenimo patirtimi ir žinant, kad daiktus lengva pakeisti, jų praradimas vis tiek apmaudu. Kai kuriuos praradimus, pavyzdžiui, pametus megztinį ar raktą, lengviau susitaikyti nei su didesniais, pavyzdžiui, fizinių galimybių ar mylimo žmogaus praradimu. Galiausiai prarandame mūsų pačių gyvybes. Kaip išlaikyti teisingą požiūrį? Jėzus perspėjo mus nedėti savo širdžių ir vilčių į gendančius lobius, lobius, kurie gali būti pamesti, pavogti ar sudeginti. Mūsų gyvenimas susideda ne iš to, ką turime. Mūsų vertė nėra matuojama banko sąskaitos dydžiu, o gyvenimo džiaugsmas nepasiekiamas kaupiant prekes. Skaudžias netektis nėra taip lengva paaiškinti ar ignoruoti. Senstantis kūnas, blėstantys gebėjimai ir pojūčiai, draugų ir šeimos mirtys – kaip su jais elgtis?

Mūsų gyvenimas yra trumpalaikis ir turi pabaigą. „Pažiūrėkite, kaip auga lelijos: nei dirba, nei sukasi. Bet sakau jums, kad Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo apsirengęs kaip vienas iš jų. Jei Dievas taip aprengia žolę, kuri šiandien yra lauke, o rytoj meta į krosnį, tai juo labiau Jis aprengs jus, mažatikius! Todėl ir jūs neklauskite, ką valgyti ar gerti“ (Lk 12,27-29). Esame kaip gėlės, kurios pražysta ryte, o nuvysta vakare.

Nors tai nedžiugina, Jėzaus žodžiai pakelia nuotaiką: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas mane tiki, nors ir mirs, tas gyvens“ (Jn 11,25 Naujojo gyvenimo Biblija). Per jo gyvenimą mes visi galime būti išpirkti ir pakeisti į naują gyvenimą. Senos evangelijos dainos žodžiais sakoma: Kadangi Jėzus gyvas, gyvensiu ir rytoj.

Kadangi jis gyvas, šiandieniniai nuostoliai išnyksta. Kiekviena ašara, kiekvienas verksmas, kiekvienas košmaras, kiekviena baimė ir kiekvienas skausmas bus nušluotas ir pakeistas gyvenimo džiaugsmu ir Tėvo meile.
Mūsų viltis glūdi Jėzuje – jo apvalančiame kraujyje, prisikėlusiame gyvenime ir visa apimančioje meilėje. Jis prarado gyvybę dėl mūsų ir pasakė, kad jei mes prarastume savo gyvybę, mes ją rasime jame. Pasaulinėje dangaus pusėje viskas prarasta, bet Jėzuje viskas randama ir kai ateis ta laiminga diena, niekas nebepraras.

pateikė Tammy Tkach