Jėzus: Gyvenimo duona

Jei Biblijoje ieškosite žodžio duona, jį rasite 269 eilutėse. Tai nenuostabu, nes duona yra pagrindinė kasdienių Viduržemio jūros regiono patiekalų sudedamoji dalis ir pagrindinė paprastų žmonių dieta. Grūdai suteikia žmonėms daugumą baltymų ir angliavandenių šimtmečius ir net tūkstantmečius. Jėzus duoną simboliškai panaudojo kaip gyvybės davėją ir pasakė: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šios duonos, gyvens amžinai. O duona, kurią duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51).

Jėzus kalbėjo su minia, kuri prieš kelias dienas stebuklingai buvo pamaitinta penkiais miežių kepalais ir dviem žuvimis. Šie žmonės sekė paskui jį, tikėdamiesi, kad jis vėl juos pamaitins. Duona, kurią Jėzus per dieną stebuklingai padovanojo žmonėms, kelias valandas jas maitino, bet vėliau jie vėl buvo alkani. Jėzus jiems primena maną - dar vieną ypatingą maisto šaltinį, kuris jų protėvius gyvavo tik laikinai. Jis panaudojo fizinį alkį, kad išmokytų dvasinę pamoką:
„Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. Tai duona, kuri nužengia iš dangaus, kad kiekvienas, kuris jos valgytų, nemirtų“ (Jn 6,48-vienas).

Jėzus yra gyvybės duona, gyva duona, ir jis lygina save su nepaprastu izraelitų maitinimu ir stebuklinga duona, kurią jie valgė. Jėzus pasakė, kad tu turėtum jo ieškoti, tikėti juo ir per jį gauti amžinąjį gyvenimą, o ne sekti paskui jį, tikėdamasis gauti stebuklingo valgio.
Jėzus pamokslavo Kafarnaumo sinagogoje. Kai kurie iš minios pažinojo Juozapą ir Mariją asmeniškai. Štai žmogus, kurį jie pažinojo, kurio tėvus pažinojo, tvirtino turįs asmeninių žinių ir Dievo valdžią. Jie atsirėmė į Jėzų ir mums tarė: „Ar tai ne Jėzus, Juozapo sūnus, kurio tėvą ir motiną mes žinome? Kaip jis dabar gali pasakyti: aš nužengiau iš dangaus? (Jonas 6,42-vienas).
Jie suprato, ką Jėzus pasakė, pažodžiui ir nesuprato jo pateiktų dvasinių analogijų. Duonos ir mėsos simbolika jiems nebuvo naujiena. Per tūkstantmečius už žmonių nuodėmes buvo paaukota daugybė gyvūnų. Šių gyvūnų mėsa buvo kepama ir valgoma.
Duona buvo naudojama kaip ypatinga auka šventykloje. Parodinė duona, kuri kiekvieną savaitę buvo dedama į šventyklos šventovę, o paskui ją valgė kunigai, priminė, kad Dievas yra jų Tiekėjas ir Palaikytojas ir kad jie nuolat gyvena Jo akivaizdoje (3. Mozė 24,5-vienas).

Jie iš Jėzaus išgirdo, kad jo kūno valgymas ir jo kraujo gėrimas yra raktas į amžinąjį gyvenimą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei nevalgysi Žmogaus Sūnaus kūno ir negersi jo kraujo, neturėsi gyvybės tu. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, pasilieka manyje ir aš jame“ (Jn 6,53 ir 56).

Kraujo gėrimas ypač piktinosi žmonėms, kurie jau seniai buvo mokomi, kad tai yra nuodėmė. Jo paties mokiniams buvo sunku suprasti, kaip valgyti Jėzaus kūną ir gerti jo kraują. Daugelis nusigręžė nuo Jėzaus ir šiuo metu daugiau jo nesekė.
Kai Jėzus paklausė 12 mokinių, ar jie taip pat jį paliks, Petras drąsiai paklausė: „Viešpatie, kur mes eisime? Jūs turite amžinojo gyvenimo žodžius; mes įtikėjome ir žinojome, kad Tu esi Dievo Šventasis“ (Jn 6,68-69). Jo mokiniai tikriausiai buvo tokie pat sutrikę kaip ir kiti, tačiau tikėjo Jėzumi ir patikėjo jam savo gyvenimą. Galbūt vėliau jie prisiminė Jėzaus žodžius apie jo kūno valgymą ir jo kraujo gėrimą, kai per paskutinę vakarienę susirinko valgyti Velykų avinėlio: „Jiems valgant Jėzus paėmė duoną, padėkojo, laužė ir davė mokiniai ir tarė: Imk, valgyk! tai mano kūnas. Paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, sakydamas: 'Gerkite iš jos visi! Tai yra mano sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas už nuodėmių atleidimą“ (Mato 2).6,26-vienas).

Henri Nouwen, krikščionių rašytojas, profesorius ir kunigas, dažnai apmąstydamas pašventintą duoną ir vyną, aukotą Šventosios Komunijos metu, apie tai parašė tokį tekstą: „Bendruomenei tarnaujant pasakyti žodžiai, paimti, palaiminti, sulaužyti ir atiduoti, apibendrina. mano, kaip kunigo, gyvenimas. Nes kiekvieną dieną, kai renkamės prie stalo su savo globos nariais, paimu duoną, laiminu, laužau ir duodu jiems. Šie žodžiai taip pat apibendrina mano, kaip krikščionio, gyvenimą, nes kaip krikščionis esu pašauktas būti pasaulio duona, duona, kurią reikia paimti, palaiminti, laužyti ir duoti. Svarbiausia, kad žodžiai apibendrina mano, kaip žmogaus, gyvenimą, nes kiekviena mano gyvenimo akimirka yra meilužio gyvenimas.
Valgydami duoną ir gerdami vyną per Viešpaties vakarienę, mes susijungiame su Kristumi ir sujungiame mus, krikščionis. Mes esame Kristuje ir Kristus yra mumyse. Mes tikrai esame Kristaus kūnas.

Studijuodamas Jono laišką, klausiu savęs, kaip valgyti Jėzaus kūną ir gerti Jėzaus kraują? Ar Jėzaus kūno valgymo ir Jėzaus kraujo gėrimo išsipildymas vaizduojamas komunijos pamaldose? Aš taip nemanau! Tik per Šventąją Dvasią galime suprasti, ką Jėzus dėl mūsų padarė. Jėzus pasakė, kad atiduos savo gyvybę (kūną) už pasaulio gyvybę: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jonas). 6,48-vienas).

Iš konteksto suprantame, kad „valgyk ir gerk (alkis ir troškulys)“ yra dvasinė „ateikite ir tikėkite“ prasmė, nes Jėzus pasakė: „Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, nebadaus; ir kas mane tiki, niekada netrokš“ (Jn 6,35). Kiekvienas, kuris ateina pas Jėzų ir tiki, su juo įeina į unikalią bendruomenę: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, pasilieka manyje ir aš jame“ (Jonas). 6,56).
Toks artimas ryšys tapo įmanomas tik po Jėzaus Kristaus prisikėlimo per pažadėtąją Šventąją Dvasią. „Tai dvasia, kuri atneša gyvybę; mėsa nenaudinga. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6,63).

Jėzus kaip pavyzdį ima asmeninę savo, kaip žmogaus, situaciją: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, pasilieka manyje, o aš jame“ (Jonas) 6,56). Kaip Jėzus gyveno per Tėvą, taip ir mes turime gyventi per jį. Kaip Jėzus gyveno per Tėvą? „Jėzus jiems tarė: 'Kai išaukštinsite Žmogaus Sūnų, suprasite, kad Aš esu tas pats ir nieko nedarau savo noru, bet taip kalbu, kaip mane mokė Tėvas'“ (Jonas). 8,28). Čia sutinkame Viešpatį Jėzų Kristų kaip žmogų, gyvenantį visiškoje, besąlyginėje priklausomybėje nuo Dievo Tėvo. Kaip krikščionys, mes žiūrime į Jėzų, kuris sako taip: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šios duonos, gyvens amžinai. O duona, kurią duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51).

Esmė ta, kad kaip ir 12 mokinių, mes ateiname pas Jėzų ir tikime juo bei priimame jo atleidimą ir meilę. Su dėkingumu priimame ir švenčiame savo išganymo dovaną. Priimdami mes patiriame laisvę nuo nuodėmės, kaltės ir gėdos, kuri yra mūsų Kristuje. Štai kodėl Jėzus mirė ant kryžiaus. Tikslas yra, kad jūs gyventumėte jo gyvenimą šiame pasaulyje taip pat priklausydami nuo Jėzaus!

pateikė Sheila Graham