Garso
Jėzus ir Bažnyčia Apreiškime 12
1 pradžioje2. Ketvirtajame Apreiškimo skyriuje Jonas pasakoja apie besilaukiančią nėščią moterį. Jis mato ją spindinčią spindesį – apsisiautusią saule ir mėnuliu po kojomis. Ant jos galvos yra dvylikos žvaigždžių vainikas arba karūna. Į ką moteris ir vaikas nurodo?
Im 1. Mozės knygoje randame pasakojimą apie Biblijos patriarchą Juozapą, kuris sapnavo sapną, kuriame jam buvo atskleista panaši scena. Vėliau jis papasakojo savo broliams, kad matė saulę, mėnulį ir vienuolika žvaigždžių nusilenkia prieš jį (1. Mozė 37,9).
Juozapo sapne esantys portretai aiškiai nurodė jo šeimos narius. Tai buvo Juozapo tėvas Izraelis (saulė), jo motina Rachelė (mėnulis) ir vienuolika brolių (žvaigždės, žr. 1. Mozė 37,10). Šiuo atveju Juozapas buvo dvyliktas brolis arba „žvaigždė“. Dvylika Izraelio sūnų tapo gausiomis gentimis ir išaugo į tautą, kuri tapo Dievo išrinktąja tauta (Įst.4,2).
Apreiškimo 12 skyrius radikaliai pakeičia Juozapo sapno elementus. Jis juos iš naujo interpretuoja, nurodydamas dvasinį Izraelį – bažnyčią arba Dievo tautos susirinkimą (Galatams 6,16).
Apreiškime dvylika genčių nenurodo senovės Izraelio, bet simbolizuoja visą bažnyčią (7,1-8). Moteris, apsirengusi saule, galėtų reprezentuoti Bažnyčią kaip švytinčią Kristaus nuotaką (2. korintiečiai 11,2). Mėnulis po moters kojomis ir karūna ant galvos galėtų simbolizuoti jos pergalę per Kristų.
Pagal šią simboliką Apreiškimo 12 skyriaus „moteris“ simbolizuoja tyrą Dievo bažnyčią. Biblijos tyrinėtojas M. Eugene'as Boringas sako: „Ji yra kosminė moteris, apsirengusi saule, su mėnuliu po kojomis ir vainikuota dvylika žvaigždžių. Mesijas išveda“ (Interpretation: A Bible Commentary for Teaching and Preaching, „Apreiškimas“, p. 152).
Naujajame Testamente bažnyčia vadinama dvasiniu Izraeliu, Sionu ir „motina“ (Galatams 4,26; 6,16; Efeziečiams 5,23-24; 30-32; Hebrajams 12,22). Sionas-Jeruzalė buvo idealizuota Izraelio tautos motina (Izaijas 54,1). Metafora buvo perkelta į Naująjį Testamentą ir pritaikyta bažnyčiai (Galatams 4,26).
Kai kurie komentatoriai mato Apreiškimo 1 moters simbolį2,1-3 plačią reikšmę. Jie sako, kad vaizdas yra žydų sampratų apie Mesiją ir pagoniškų gelbėtojų mitų interpretacija, atsižvelgiant į Kristaus patirtį. M. Eugene'as Boringas sako: „Moteris nėra nei Marija, nei Izraelis, nei Bažnyčia, bet mažiau ir daugiau nei visa tai. Jono naudojami vaizdiniai sujungia kelis elementus: pagoniško mito apie Dangaus Karalienę vaizdinius; iš Pradžios knygos istorijos apie Ievą, visų gyvųjų motiną, kurios „sėkla“ sutraiškė pirmykštės gyvatės galvą (1. Mose 3,1-6); Izraelis pabėga nuo drakono/faraono ant erelio sparnų į dykumą (2. Mozė 19,4; 7 psalmė4,12-15); ir Sionas, Dievo tautos „motina“ visais amžiais – Izraelis ir Bažnyčia“ (p. 152).
Turėdami tai omenyje, kai kurie Biblijos vertėjai šiame skyriuje mato nuorodas į įvairius pagoniškus mitus, taip pat pasakojimą apie Juozapo svajonę Senajame Testamente. Graikų mitologijoje nėščią deivę Leto persekioja drakono pitonas. Ji pabėga į salą, kur pagimdo Apoloną, kuris vėliau nužudo drakoną. Beveik kiekvienoje Viduržemio jūros regiono kultūroje buvo šio mitinio mūšio, kuriame monstras užpuolė čempioną, versija.
Kosminės moters apreiškimo vaizdas visus šiuos mitus pavadino klaidingais. Sakoma, kad nė viena iš šių istorijų nesupranta, kad Jėzus yra Atpirkėjas ir kad Bažnyčia yra Dievo tauta. Kristus yra sūnus, kuris nužudo drakoną, o ne Apolonas. Bažnyčia yra motina, kuriai ateina Mesijas; Leto nėra motina. Romų deivė - Romos imperijos personifikacija - iš tikrųjų yra tarptautinės dvasinės prostitutės, Babilono Didžiojo, rūšis. Tikroji dangaus karalienė yra Sionas, kurį sudaro bažnyčia arba Dievo žmonės.
Taigi moters istorijos apreiškimas atskleidžia senus politinius-religinius įsitikinimus. Britų Biblijos tyrinėtojas GR Beasley-Murray teigia, kad Jono Apolono mitas „yra stulbinantis pavyzdys, kaip krikščionišką tikėjimą perteikti tarptautiniu mastu žinomu simboliu“ (The New Century Bible Commentary, „Revelation“, p. 192).
Apreiškimas taip pat pristato Jėzų kaip Bažnyčios Atpirkėją – ilgai lauktą Mesiją. Taigi knygoje galutinai iš naujo interpretuojama Senojo Testamento simbolių reikšmė. BR Beasley-Murray paaiškina: „Naudodamas šią frazę, Jonas vienu momentu patvirtino pagoniškos vilties ir OT pažado išsipildymą Evangelijos Kristuje. Nėra kito Gelbėtojo, tik Jėzus“ (p. 196).
Apreiškimo 12 skyrius taip pat atskleidžia pagrindinį bažnyčios priešininką. Jis yra baisus raudonasis drakonas su septyniomis galvomis, dešimčia ragų ir septyniomis karūnomis ant galvos. Apreiškimas aiškiai identifikuoja drakoną arba pabaisą – tai „senų laikų gyvatė, vadinama velniu arba šėtonu, kuri apgaudinėja visą pasaulį“ (Pr.2,9 ir 20,2).
Šėtono žemiškasis agentas [pakaitalas] – žvėris iš jūros – taip pat turi septynias galvas ir dešimt ragų, taip pat raudonos spalvos (Pr.3,1 ir 17,3). Šėtono charakteris atsispindi jo žemiškuose atstovuose. Drakonas įkūnija blogį. Kadangi senovės mitologijoje buvo daug nuorodų į drakonus, Jono klausytojai būtų žinoję, kad Apreiškimo 13 skyriaus drakonas yra kosminis priešas.
Ką reiškia septynios drakono galvos, ne iš karto aišku. Tačiau kadangi Jonas naudoja skaičių septyni kaip užbaigtumo simbolį, tai galbūt rodo visuotinę Šėtono galios prigimtį ir tai, kad jis visiškai įkūnija visą blogį savyje. Drakonas taip pat turi septynias diademas arba karališkąsias karūnas ant savo galvų. Jie gali reprezentuoti nepagrįstą Šėtono pretenziją prieš Kristų. Jėzui, kaip viešpačių Viešpačiui, priklauso visi valdžios vainikai. Jis yra tas, kuris bus vainikuotas daugybe karūnų (Pr9,12.16).
Sužinome, kad drakonas „nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir numetė jas į žemę“ (Pr.2,4). Apreiškimo knygoje ši trupmena naudojama kelis kartus. Galbūt turėtume suprasti šią išraišką kaip reikšmingą mažumą.
Taip pat pateikiama trumpa moters „berniuko“ biografija, nuoroda į Jėzų (Pr2,5). Apreiškimas čia pasakoja apie Kristaus įvykį ir nurodo nesėkmingą Šėtono bandymą sužlugdyti Dievo planą.
Drakonas bandė nužudyti arba „suvalgyti“ moters vaiką jo gimimo metu. Tai yra istorinės situacijos požymis. Kai Erodas išgirdo, kad Betliejuje gimė žydų Mesijas, jis nužudė visus miesto kūdikius, o tai būtų pasibaigę kūdikėlio Jėzaus mirtimi (Mato evangelija). 2,16). Žinoma, Jėzus su tėvais pabėgo į Egiptą. Apreiškimas mums sako, kad Šėtonas iš tikrųjų buvo už sąmokslo nužudyti – „suvalgyti“ Jėzų.
Kai kurie komentatoriai mano, kad Šėtono bandymas „suvalgyti“ moters vaiką taip pat buvo Jėzaus pagunda (Mato evangelija). 4,1-11), jis užtemdė Evangelijos žinią (Mato 13,39) ir jo kurstymas nukryžiuoti Kristų (Jono 13,2). Nužudydamas Jėzų nukryžiavimu, velnias galėjo manyti, kad laimėjo pergalę prieš Mesiją. Tiesą sakant, pati Jėzaus mirtis išgelbėjo pasaulį ir užantspaudavo velnio likimą (Jono 1 Kor.2,31; 14,30; 16,11; Kolosiečiai 2,15; hebrajų 2,14).
Per savo mirtį ir prisikėlimą moters kūdikis Jėzus buvo „pagautas prie Dievo ir jo sosto“ (Pr.2,5). Tai yra, jis buvo prikeltas į nemirtingumą. Dievas išaukštino pašlovintą Kristų į visuotinės valdžios padėtį (Filipiečiams 2,9-11). Jai lemta „valdyti visas tautas geležine lazda“ (1 Kor2,5). Jis ganys tautas su meile, bet absoliučia valdžia. Šie žodžiai – „visos tautos valdo“ – aiškiai atskleidžia, ką reiškia vaiko simbolis. Jis yra Dievo pateptasis Mesijas, kuriam lemta viešpatauti visoje žemėje Dievo karalystėje (Psalmė 2,9; 1 rev9,15).
