Teisė ir malonė

Prieš kelias savaites klausydamasis Billy Joel dainos „State of Mind New York“, vartydamas savo žinias internete, mano akys užkliuvo už tokio straipsnio. Jame paaiškinama, kad Niujorko valstija neseniai priėmė įstatymą, draudžiantį augintinių tatuiruotes ir auskarų vėrimą. Man buvo smagu sužinoti, kad toks įstatymas yra būtinas. Matyt, tokia praktika tampa tendencija. Abejoju, ar daugelis niujorkiečių atkreipė dėmesį į šio įstatymo priėmimą, nes jis buvo tik vienas iš daugelio, kurie neseniai buvo priimti valstijoje. Pagal savo prigimtį visų lygių vyriausybės laikosi įstatymų. Be jokios abejonės, jie priima daug naujų dalykų, kuriuos reikia daryti ir ko negalima. Dažniausiai jie bando padaryti pasaulį geresnį. Įstatymai kartais tiesiog būtini, nes žmonėms trūksta sveiko proto. Šiaip ar taip, naujienų kanalas CNN pranešė, kad 201440.000 metais JAV įsigaliojo naujų įstatymų.

Kodėl tiek daug įstatymų?

Daugiausia todėl, kad mes, žmonės, su savo polinkiu į nuodėmę, bandome rasti spragų esamuose reglamentuose. Dėl to reikia vis daugiau įstatymų. Nedaug ko prireiktų, jei įstatymai galėtų padaryti žmones tobulus. Tačiau taip nėra. Įstatymo tikslas – sulaikyti netobulus žmones ir skatinti socialinę tvarką bei harmoniją. Savo laiške Romos bažnyčiai Paulius rašė laiške romiečiams 8,3 apie įstatymo ribas, kurias Dievas davė Izraeliui per Mozę, toliau (romiečiams 8,3 GN). „Įstatymas negalėjo mums, žmonėms, suteikti gyvybės, nes jis neveikė prieš mūsų savanaudišką prigimtį. Todėl Dievas atsiuntė savo Sūnų mūsų, savanaudiškų, nuodėmingų žmonių pavidalu, ir davė jam mirti kaip auką už nuodėmės kaltę. Taigi jis teisino nuodėmę toje vietoje, kur ji turėjo savo galią: žmogaus prigimtyje.

Nesupratę įstatymo apribojimų, Izraelio religiniai lyderiai papildė Mozės įstatymą papildomomis nuostatomis ir papildymais. Taip pat atėjo taškas, kai buvo beveik neįmanoma sekti šių įstatymų, jau nekalbant apie jų paklusimą. Nesvarbu, kiek įstatymų buvo priimta, tobulumas niekada nebuvo (ir niekada nebus) pasiektas laikantis įstatymų. Ir būtent tai Paulius rūpėjo. Dievas nedavė įstatymo tam, kad jo tauta būtų tobula (teisinga ir šventa). Tik Dievas daro žmones tobulus, teisius ir šventus – per malonę. Supriešindami įstatymą ir malonę, kai kurie kaltina mane nekenčiu Dievo įstatymo ir propaguojant antinomizmą. (Antinomizmas yra tikėjimas, kad malonės dėka žmogus atperkamas nuo pareigos paklusti moralės dėsniams). Tačiau niekas nėra toliau nuo tiesos. Kaip ir visi kiti, norėčiau, kad žmonės geriau laikytųsi įstatymų. Kas vis tiek norėtų, kad neteisėtumas egzistuotų? Tačiau, kaip mums primena Paulius, labai svarbu suprasti, ką įstatymas gali ir ko negali. Iš savo gailestingumo Dievas davė Izraeliui įstatymą, įskaitant dešimt įsakymų, kad nukreiptų jį geresniu keliu. Štai kodėl Paulius laiške romiečiams pasakė 7,12 (NEW LIFE vertimas): „Bet pats įstatymas yra šventas, o įsakymas yra šventas, teisingas ir geras.“ Tačiau pagal savo prigimtį įstatymas yra ribotas. Ji negali atnešti išganymo ir nieko išlaisvinti nuo kaltės ir pasmerkimo. Įstatymas negali mūsų pateisinti ar sutaikyti, juo labiau pašventinti ir pašlovinti.

Tik Dievo malonė gali tai padaryti per Jėzaus ir Šventosios Dvasios permaldavimą mumyse. Visai kaip Paulius laiške Galatams 2,21 [GN] rašė: „Aš neatmetu Dievo malonės. Jei galėtume stovėti prieš Dievą laikydamiesi įstatymo, Kristus būtų miręs veltui“.

Karlas Barthas taip pat pamokslavo kalinius Šveicarijos kalėjime šiuo klausimu:
„Taigi išgirskime, ką sako Biblija ir ką mes, krikščionys, esame pašaukti išgirsti kartu: iš malonės esate atpirkti! Nė vienas žmogus negali to pasakyti sau. Jis taip pat negali pasakyti niekam kitam. Tik Dievas gali tai pasakyti kiekvienam iš mūsų. Kad šis teiginys būtų teisingas, reikia Jėzaus Kristaus. Norint juos perduoti, reikia apaštalų. Ir reikia mūsų, kaip krikščionių, susitikimo, kad tai paskleistų tarp mūsų. Todėl tai yra nuoširdžios naujienos ir labai ypatingos naujienos, pačios įdomiausios naujienos, taip pat naudingiausios – iš tikrųjų vienintelės naudingos.

Išgirdę gerą naujieną, evangeliją, kai kurie žmonės baiminasi, kad neveikia Dievo malonė. Teisininkams ypač rūpi, kad žmonės malonę paverstų licencija. Jie negali suvokti per Jėzų atskleistos tiesos, kad mūsų gyvenimas susideda iš santykio su Dievu. Tarnaujant jam, jo, kaip Kūrėjo ir Atpirkėjo, padėtis jokiu būdu nėra savavališkai abejojama.

Mūsų vaidmuo – gyventi ir dalytis gerąja naujiena, skelbti Dievo meilę ir būti dėkingumo pavyzdžiu už Dievo apsireiškimą ir įsikišimą į mūsų gyvenimą. Karlas Barthas knygoje „Kirchlicher Dogmatik“ rašė, kad šis paklusnumas Dievui prasideda dėkingumo forma: „Malonė iššaukia dėkingumą, kaip garsas šaukia aidą.“ Dėkingumas seka malonę kaip griaustinis seka žaibą.

Barthas dar pakomentavo:
„Kai Dievas myli, jis atskleidžia savo vidinę esybę tuo, kad myli, todėl ieško ir kuria bendruomenę. Ši būtybė ir veikimas yra dieviški ir skiriasi nuo visų kitų meilės rūšių tuo, kad meilė yra Dievo malonė. Malonė yra išskirtinė Dievo prigimtis, nes ji ieško ir kuria bendrystę per Jo paties laisvą meilę ir palankumą, be išankstinės sąlygos mylimojo nuopelnams ar pretenzijoms, ir jai netrukdo joks nevertas ar priešinimasis, bet, priešingai, visi. nevertas ir nugalėti bet kokį pasipriešinimą. Iš šio skiriamojo ženklo atpažįstame Dievo meilės dieviškumą.

Įsivaizduoju, kad jūsų patirtis nesiskirs nuo mano, kai kalbama apie įstatymus ir malonę. Kaip ir jūs, aš labiau norėčiau, kad santykiai būtų gimę iš meilės, nei su įstatymu įsipareigojusiu asmeniu. Dėl Dievo meilės ir malonės mums taip pat norime jį mylėti ir įtikti. Žinoma, aš galiu pabandyti jam paklusti jausdamas pareigą, bet verčiau pasitarnauti jam kaip tikros meilės išraiška.

Mąstymas apie gyvenimą pagal malonę man primena kitą Billy Joel dainą, Keeping the Faith. Net jei teologiškai netiksli, daina atneša svarbią žinią: „Jei išliks atmintis, taip, aš išlaikau tikėjimą. Taip, taip, taip, taip neprarask vilties Taip, aš laikausi tikėjimo. Taip aš darau."   

autorius Josephas Tkachas