Garso
Paskubėkite ir palaukite!
Kartais atrodo, kad laukimas mums yra pats sunkiausias dalykas. Po to, kai pagalvojame, kad žinome, ko mums reikia, ir manome, kad esame tam pasirengę, daugumai mūsų atrodo, kad ilgesnis laukimas yra beveik nepakeliamas. Mūsų vakarų pasaulyje galime tapti nusivylę ir nekantrūs, jei sėsdami į mašiną ir klausydamiesi muzikos teks penkias minutes eilėje stovėti prie ne geležinių drabužių greito maisto restorane. Įsivaizduokite, kaip tai matytų jūsų prosenelė.
Krikščionims laukimą taip pat apsunkina tai, kad pasitikime Dievu, ir mums dažnai sunku suprasti, kodėl darome tai, ko giliai tikime, kad mums reikia ir kuriuos nuolat kartojame. meldėsi ir darė viską, kas įmanoma, negavo.
Karalius Saulius nerimavo ir nerimavo laukdamas, kol Samuelis ateis aukoti mūšiui (1 Sam. 1 Kor.3,8). Kareiviai pasidarė neramūs, kai kurie jį paliko, o nusivylęs, regis, nesibaigiančiu laukimu, pagaliau pasiaukojo pats.Žinoma, tada Samuelis pagaliau atvyko. Šis incidentas privedė prie Saulių dinastijos pabaigos (13-14 eil.).
Vienu ar kitu metu tikriausiai dauguma iš mūsų jautėsi kaip Saulius. Mes pasitikime Dievu, bet negalime suprasti, kodėl Jis nesikiša į mūsų audringą jūrą ir nerami jos. Mes laukiame ir laukiame, viskas atrodo blogiau ir blogiau, ir pagaliau laukimas atrodo peržengiantis tai, ko galime imtis. Aš žinau, kad jaučiau, kad kartais mes visi jautėmės čia, Pasadena, ir tikrai visos mūsų bendruomenės, kai pardavėme savo turtą Pasadena.
Tačiau Dievas yra ištikimas ir pažada mus priimti per viską, su kuo susiduriame gyvenime. Jis tai įrodė vėl ir vėl. Kartais jis išgyvena kančią kartu su mumis, o kartais - atrodo, kad rečiau - daro galą tam, kas niekada nesibaigė. Bet kokiu atveju mūsų tikėjimas verčia mus pasitikėti juo - patikėti, kad jis padarys tai, kas mums tinka ir gera. Žvelgiant atgal, dažnai galime pamatyti tik tą jėgą, kurią įgijome per ilgą laukimo naktį, ir pradėti suprasti, kad skaudi patirtis galėjo būti paslėptas palaiminimas.
Vis dėlto ne mažiau apgailėtina jį išgyventi ir užjaučiame psalmininką, kuris rašė: „Mano siela labai sunerimusi. Ak, Viešpatie, kaip ilgai!“ (Ps. 6,4). Yra priežastis, dėl kurios senovės karaliaus Jokūbo versija žodį „kantrybė“ pavertė „ilga kančia“!
Lukas pasakoja apie du mokinius, kurie nuliūdo pakeliui į Emausą, nes atrodė, kad jų laukimas buvo bergždžias ir viskas buvo prarasta, nes Jėzus mirė (Lk 2).4,17). Tačiau tuo pačiu metu prisikėlęs Viešpats, į kurį jie dėjo visas viltis, ėjo šalia jų ir teikė jiems padrąsinimą – jie tiesiog to nesuvokė (15-16 eil.). Kartais tas pats nutinka ir mums. Dažnai mes nepastebime, kaip Dievas yra su mumis, rūpinasi, padeda, padrąsina – tik po kurio laiko.
Tik tada, kai Jėzus su jais laužė duoną, „jiems atsivėrė akys ir jie jį atpažino, ir jis dingo iš jų. Jie sakė vienas kitam: „Argi mūsų širdys nedegė mumyse, kai jis mums kalbėjo pakeliui ir atvėrė mums Raštus?“ (V. 31–32).
Kai pasitikime Kristumi, nelaukiame vieni. Jis pasilieka su mumis kiekvieną tamsią naktį, suteikdamas jėgų ištverti ir šviesą pamatyti, kad viskas dar nesibaigė. Jėzus patikina, kad niekada nepaliks mūsų ramybėje (Mt 28,20).
autorius Josephas Tkachas
