Guodžianti Dievo tikrovė

Kas gali būti labiau paguodžiantis nei Dievo meilės tikrovės pažinimas? Geros naujienos yra tai, kad jūs galite patirti tą meilę! Nepaisant jūsų nuodėmių, nepaisant jūsų praeities, nesvarbu, ką padarėte ar kas esate. Dievo atsidavimo tau gilumą parodo apaštalo Pauliaus žodžiai: „Bet Dievas mums parodo savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai dar buvome nusidėjėliai“ (romiečiams). 5,8).
Baisus nuodėmės rezultatas yra atitolimas nuo Dievo. Nuodėmė gadina ir griauna santykius ne tik tarp žmonių ir Dievo, bet ir tarpusavyje. Jėzus mums liepia mylėti jį ir savo artimus: „Aš jums duodu naują įsakymą: mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs mylėtumėte vieni kitus“ (Jn 1).3,34). Mes, žmonės, patys negalime paklusti šiam įsakymui. Savanaudiškumas yra nuodėmės pagrindas ir verčia mus laikyti santykius su Dievu ar aplinkiniais kaip nereikšmingus, palyginti su savimi ir mūsų asmeniniais troškimais.

Tačiau Dievo meilė žmonėms pranoksta mūsų egoizmą ir neištikimybę. Per Jo malonę, kuri yra Jo dovana mums, galime būti išpirkti iš nuodėmės ir galutinio jos rezultato – mirties. Dievo išganymo planas, susitaikymas su juo, yra toks gailestingas ir toks nepelnytas, kad jokia dovana negali būti didesnė.

Dievas kviečia mus per Jėzų Kristų. Jis veikia mūsų širdyse, kad apsireikštų mums, įtikintų mus dėl mūsų nuodėmingos būsenos ir įgalintų atsakyti jam tikėjimu. Galime priimti tai, ką jis siūlo – atpirkimą pažinti jį ir gyventi jo meilėje kaip savo vaikus. Galime pasirinkti įeiti į tą aukščiausią gyvenimą: „Nes jame atsiskleidžia Dievo teisumas, kuris yra iš tikėjimo į tikėjimą; kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu“ (Romiečiams 1,17).

Jo meile ir tikėjimu mes atkakliai siekiame tos šlovingos prisikėlimo dienos, kai mūsų tušti kūnai pavirs nemirtingais dvasiniais kūnais: „Pasėjamas prigimtinis kūnas ir prisikeliamas dvasinis kūnas. Jei yra natūralus kūnas, tai yra ir dvasinis kūnas“ (1. Korintiečiams 15,44).

Galime atsisakyti Dievo pasiūlymo tęsti savo gyvenimą, savo kelius, siekti į save orientuotų užsiėmimų ir malonumų, kurie galiausiai baigsis mirtimi. Dievas myli savo sukurtus žmones: „Taigi Viešpats nedelsia įvykdyti savo pažadą, kaip kai kurie mano. Tai, ką jie laiko vilkinimu, iš tikrųjų yra Jo kantrybės su jumis išraiška. Nes jis nenori, kad kas nors pasimestų; jis norėtų, kad visi grįžtų pas jį“ (2. Petras 3,9). Susitaikymas su Dievu yra vienintelė tikroji visos žmonijos viltis.

Kai priimame Dievo pasiūlymą, kai atsiverčiame nuo nuodėmės atgailaudami ir su tikėjimu kreipiamės į savo dangiškąjį Tėvą ir priimame jo Sūnų kaip savo Gelbėtoją, Dievas nuteisina mus Jėzaus krauju, Jėzaus mirtimi vietoje mūsų ir pašventina per savo. dvasia. Per Dievo meilę Jėzuje Kristuje gimstame iš naujo – iš aukščiau, simbolizuojamą krikšto. Tada mūsų gyvenimas nebėra pagrįstas mūsų buvusiais egoistiniais troškimais ir polėkiais, o Kristaus paveikslu ir dosnia Dievo valia. Nemirtingas, amžinasis gyvenimas Dievo šeimoje tada taps mūsų negenduojamu palikimu, kurį gausime, kai sugrįš mūsų Atpirkėjas. Dar kartą klausiu, kas gali būti labiau paguodžiantis, nei patirti Dievo meilės tikrovę? Ko lauki?

autorius Josephas Tkachas

Daugiau straipsnių apie Dievo meilę:

Dievo besąlyginė meilė

Mūsų trejybės Dievas: gyva meilė