Dievo karalystė arti

Jėzui tebegyvenant kalvotoje Galilėjos šalyje, Judėjos dykumos kraštovaizdyje, Jonas Krikštytojas ragino radikaliai atsiversti: „Atsigręžk į Dievą! Nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3,2 Tikiuosi visiems). Daugelis įtarė, kad tai buvo žmogus, į kurį prieš šimtmečius nurodė pranašas Izaijas. Žinodamas, kad ruošia kelią Mesijui, Jonas pasakė: „Aš nesu Kristus, bet esu siųstas pirma jo. Kas turi nuotaką, tas ir jaunikis; bet jaunikio draugas, kuris stovi šalia ir jo klauso, labai džiaugiasi jaunikio balsu. Mano džiaugsmas dabar išsipildė. Jis turi didėti, o aš mažėti“ (Jn 3,28-vienas).

Po to, kai Jonas buvo įmestas į kalėjimą, Jėzus atvyko į Galilėją ir paskelbė Dievo Evangeliją. Karalius Erodas Antipas apie visa tai girdėjau, nes tuo metu Jėzaus vardas buvo visų lūpose. Jis buvo įsitikinęs: tai tikrai Johanesas, kuriam nukirsčiau galvą. Dabar jis grįžo, gyvas. Jis pats buvo įsakęs Joną suimti ir įkalinti, kad tik nuramintų savo brolio Pilypo žmoną Erodiadą. Jonas Krikštytojas jam viešai priekaištavo, kad jis su ja sudarė neteisėtą santuoką. Erodija, kuri dabar buvo ištekėjusi už jo, degė neapykanta ir nenorėjo nieko daugiau, kaip tik nužudyti Joną, bet ji nedrįso, nes Erodas labai gerbė Joną. Galiausiai Erodias vieną rado
galimybę pasiekti savo tikslą. Erodas savo gimtadienio proga surengė puikų pokylį, prabangią šventę visiems kunigams, visiems kariuomenės vadams ir visiems Galilėjos didikams. Ta proga Erodija į pobūvių salę išsiuntė savo dukrą Salomėją, kuri savo šokiu pelnytų karaliaus palankumą. Jos lankstus, provokuojantis šokis džiugino Erodą ir tuos, kurie buvo prie stalo, ir paskatino jį duoti pagyrų ir skubotą pažadą: jis duos jai viską, ko ji tik panorės – iki pusės savo karalystės ir prisiekė. Salomėja paklausė mamos, ko prašyti. Istorija baigiasi kraupiu Jono Krikštytojo galvos atvaizdu lėkštėje (Morkaus 6,14-vienas).

Jei atidžiau pažvelgtume į šios istorijos detales, pamatytume, kaip įstrigo šio įvykio veikėjai. Štai Erodas – Romos imperijos vasalas, bandantis pasipuikuoti savo svečiams. Jo naujoji podukra Salomėja provokuojančiai jai šoko ir jį užburia geismas. Jis yra įstrigęs – dėl savo paties netinkamų troškimų, dėl savo išdidaus elgesio prieš svečius ir dėl tų, kurie jį iš tikrųjų valdo. Jis negalėtų atsisakyti pusės savo karalystės, net jei to norėtų!

Salomė yra pagauta mamos politinių ambicijų ir kraugeriško valdžios siekio. Ji yra įstrigusi savo seksualiniuose potraukiuose, kuriuos naudoja kaip ginklą. Pagauta jos girto patėvio, kuris ją naudoja svečiams linksminti.

Ši trumpa, tragiška istorija parodo žmonių, kurie per trumpą laiką sudegė išdidumu, galia, troškimu ir intrigomis, karalystę. Šiurpus paskutinis Jono Krikštytojo mirties reginys parodo žiaurius šios pasaulio nykstančios imperijos vaisius.

Priešingai nei šio pasaulio karalystė, Jėzus skelbė gerąją naujieną apie Dievo karalystę: „Atėjo laikas, ir Dievo karalystė yra arti. Atgailaukite (kreipkitės į Dievą) ir tikėkite Evangelija! (Ženklas 1,14).

Jėzus išsirinko dvylika mokinių ir išsiuntė juos skelbti gerosios naujienos pasiklydusioms Izraelio namų avelėms: „Dangaus karalystė prisiartino. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarykite demonus. Nemokamai gavai, nemokamai davei“ (Mt 10,7-vienas).

Kaip ir dvylika, Jėzus mus siunčia skelbti Evangelijos su džiaugsmu ir laisve. Dalinamės Jo planu švelniai supažindinti Jėzų su savo artimaisiais per meilės dvasią, klausant Dievo Žodžio ir Jam tarnaujant. Šios užduoties įvykdymas turi savo kainą. Būkime sąžiningi, kartais jaučiamės įstrigę bėdoje, nes siekiame tuščių šio pasaulio iliuzijų ir dirbame prieš meilės Dievą. Bet mes visada skatinami sekti Jono ir Jėzaus pavyzdžiu nenuilstamai skelbti tiesą?

Kas priima Sūnų ir juo pasitiki, su juo gauna viską – pilnavertį gyvenimą, kuris neturi pabaigos. Tikroji laisvė randama paklusnumui tikrajam Karaliui Jėzui Kristui, o ne šių laikų šaukliams ar savivaldos ir savo svarbos apgaulei. Tegul Šventoji Dvasia jums nuolat primena apie laisvę, kurią turite Jėzuje Kristuje.

pateikė Gregas Williamsas