Matthew 5: Pamokslas ant kalno

Jėzus palygina šešis senus mokymus su naujais. Jis šešis kartus cituoja ankstesnį mokymą, daugiausia iš pačios Toros, šešis kartus pareiškia, kad jų nepakanka. Jis parodo griežtesnį teisingumo standartą.

Neniekink kito

„Jūs girdėjote, kad senoliams buvo pasakyta: „Nežudyk [žudyk]“; bet kas žudo [žmogžudystes], turi būti baudžiamas“ (21 eil.). Tai citata iš Toros, kurioje taip pat apibendrinami civiliniai įstatymai. Žmonės tai girdėjo, kai jiems buvo skaitomas Šventasis Raštas. Iki spausdinimo meno žmonės dažniausiai girdėjo raštą, o ne skaitė.

Kas pasakė įstatymo žodžius „seniesiems“? Tai buvo pats Dievas ant Sinajaus kalno. Jėzus necituoja jokios iškreiptos žydų tradicijos. Jis cituoja Torą. Tada jis supriešina įsakymą su griežtesniu standartu: „Bet sakau jums: kas pyksta ant savo brolio, gali būti teisiamas“ (22 eil.). Galbūt tai netgi buvo numatyta pagal Torą, bet Jėzus tuo nesiginčija. Kas įgaliojo jį mokyti, jis nenurodo. Tai, ko jis moko, yra tiesa dėl tos paprastos priežasties, kad jis yra tas, kuris tai sako.

Mus vertina dėl savo pykčio. Tas, kuris nori nužudyti ar nori, kad kažkas kitas mirtų, yra jų širdyje žudikas, net jei jie negali ar nepadarys poelgio. Tačiau ne visi pykčiai yra nuodėmė. Pats Jėzus kartais supyko. Bet Jėzus tai aiškiai sako: Kiekvienas, kuris pyksta, priklauso jurisdikcijai. Principas išreikštas sunkiais žodžiais; išimtys nėra išvardytos. Šiuo metu ir kitose pamokslo vietose pastebime, kad Jėzus labai aiškiai suformuluoja savo reikalavimus. Negalime iš pamokslo ištraukti teiginių ir elgtis taip, tarsi nebūtų jokių išimčių.

Jėzus priduria: „Bet kas sako savo broliui: „Tu bevertis žmogus“, tas kaltas dėl Tarybos; bet kas sako: Kvailys, tas kaltas pragaro ugnimi“ (22 eil.). Jėzus čia nenurodo naujų atvejų žydų lyderiams. Labiau tikėtina, kad jis cituoja „nieko gero“ – frazę, kurią jau išmokė raštininkai. Be to, Jėzus sako, kad bausmė už nedorą požiūrį yra daug platesnė už civilinio teismo nuosprendį – galiausiai ji tęsiasi iki Paskutiniojo teismo. Pats Jėzus vadino žmones „kvailiais“ (Mato 23,17, su tuo pačiu graikišku žodžiu). Negalime naudoti šių terminų kaip teisinių taisyklių, kurių reikia laikytis pažodžiui. Čia esmė yra ką nors paaiškinti. Esmė ta, kad neturėtume niekinti kitų žmonių. Šis principas peržengia Toros tikslą, nes tikras teisumas apibūdina Dievo karalystę.

Jėzus tai paaiškina dviem palyginimais: „Todėl, jei aukojate savo dovaną prie altoriaus ir jums atrodo, kad jūsų brolis turi ką nors prieš jus, palikite savo dovaną ten priešais altorių ir eikite pirmas ir susitaikykite su savo brolis, o tada ateik ir paauk Jėzus gyveno tuo metu, kai dar galiojo senoji sandora ir jo patvirtinimas senosios sandoros įstatymams nereiškia, kad jie galioja ir šiandien. Jo palyginimas nurodo, kad žmonių santykiai turi būti vertinami labiau nei aukos. Jei kas nors turi ką nors prieš jus (nesvarbu, pateisinama ar ne), tada kitas asmuo turėtų žengti pirmąjį žingsnį. Jei ji ne, nelaukite; imtis iniciatyvos. Deja, tai ne visada įmanoma. Jėzus neduoda naujo įstatymo, bet aiškiais žodžiais paaiškina principą: Stenkitės susitaikyti.

„Tuoj pat susitark su savo priešu, dar būdamas su juo pakeliui, kad priešas neperduotų tavęs teisėjui, o teisėjas antstoliui ir nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: tu neišeisi iš ten, kol nesumokėsi paskutinio cento“ (25-26 eil.). Vėlgi, ne visada įmanoma ginčus išspręsti ne teisme. Taip pat neturėtume leisti pabėgti mus spaudžiantiems kaltintojams. Jėzus taip pat neprognozuoja, kad civiliniame teisme mums niekada nebus suteiktas pasigailėjimas. Kaip sakiau, negalime Jėzaus žodžių pakelti griežtais įstatymais. Jis taip pat neduoda mums išmintingų patarimų, kaip išvengti skolų kalėjimo. Jam svarbiau, kad mes siektume taikos, nes tai yra tikro teisingumo kelias.

Netrokšti

„Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: „Nesvetimauk“ (27 eil.). Dievas davė šį įsakymą ant Sinajaus kalno. Tačiau Jėzus mums sako: „Kas geidulingai žiūri į moterį, jau svetimavo su ja savo širdyje“ (28 eil.). 10 įsakymas draudė trokšti, bet 7 įsakymas – ne. Ji uždraudė „neištikimybę“ – elgesį, kurį galima reguliuoti civiliniais įstatymais ir nuobaudomis. Jėzus nesistengia patvirtinti savo mokymo Šventuoju Raštu. Jis neprivalo. Jis yra gyvas Žodis ir turi daugiau valdžios nei rašytinis Žodis.

Jėzaus mokymai seka pavyzdžiu: senovės įstatymas teigia vieną dalyką, bet tikras teisumas reikalauja daug daugiau. Jėzus daro kraštutinius teiginius, kad pasiektų esmę. Kalbėdamas apie svetimavimą, jis sako: „Jei tavo dešinė akis priverčia tave nukristi, ištrauk ją ir išmesk nuo savęs. Geriau tau, kad vienas tavo narys žūtų, o ne visas tavo kūnas būtų įmestas į pragarą. Jei tavo dešinė ranka priverčia tave nukristi, nukirsk ją ir mesk nuo savęs. Geriau tau, kad vienas tavo narys žūtų ir visas tavo kūnas nepatektų į pragarą“ (29-30 eil.). Žinoma, prarasti kūno dalį būtų geriau nei amžinas gyvenimas. Bet tai tikrai nėra mūsų alternatyva, nes akys ir rankos negali nuvesti mūsų į nuodėmę; jei juos pašalintume, padarytume dar vieną nuodėmę. Nuodėmė kyla iš širdies. Mums reikia širdies pasikeitimo. Jėzus pabrėžia, kad reikia gydyti mūsų protus. Tam, kad pašalintų nuodėmę, reikia ypatingų priemonių.

Nesiskirkite

„Taip pat sakoma: „Kas išsituokia su žmona, privalo jai išduoti skyrybų raštelį“ (31 eil.). Tai reiškia Raštą, esantį 5. 2 pirmadienis4,1-4, kuris priima skyrybų laišką kaip jau įsigalėjusį paprotį tarp izraelitų. Šis įstatymas neleido ištekėjusiai moteriai iš naujo tuoktis su savo pirmuoju vyru, tačiau, išskyrus šią retą situaciją, nebuvo jokių apribojimų. Mozės įstatymas leido skyrybas, bet Jėzus to neleido.

„Bet aš sakau jums: kas išskiria savo žmoną, išskyrus svetimavimą, skatina ją svetimauti. o kas veda išsiskyrusią moterį, svetimauja“ (32 eil.). Tai griežtas teiginys – sunku suprasti ir sunkiai įgyvendinamas. Tarkime, blogas vyras be jokios priežasties išstumia savo žmoną. Ar ji tada automatiškai yra nusidėjėlė? O ar nuodėmė kitam vyrui vesti šią skyrybų auką?

Darytume klaidą, jei Jėzaus teiginį interpretuotume kaip nekintamą įstatymą. Mat Pauliui Dvasia parodė, kad yra dar viena teisėta skyrybų išimtis (1. korintiečiai 7,15). Nors tai yra Kalno pamokslo studija, atminkite, kad Mato 5 skyrius nėra galutinis žodis apie skyrybas. Tai, ką matome čia, yra tik dalis nuotraukos.

Jėzaus pareiškimas yra sukrečiantis teiginys, bandantis kažką aiškiai pasakyti - šiuo atveju tai reiškia, kad skyrybos visada yra susijusios su nuodėme. Dievas santuokoje ketino susieti visą gyvenimą, ir mes turėtume stengtis jį išlaikyti taip, kaip jis ketino. Jėzus nebandė diskutuoti, ką daryti, kai viskas klostėsi ne taip, kaip turėtų.

Neprisiekinėk

„Jūs taip pat girdėjote, kad senovei buvo sakoma: „Neprisiek melagingai, o priesaikos Viešpačiui laikysitės“ (33 eil.). Šių principų moko Senojo Testamento Raštas (4. Mo 30,3; 5. 2 pirmadienis3,22). Tačiau to, ką aiškiai leido Tora, Jėzus to nedarė: „Bet aš jums sakau: jūs visiškai neprisiekite nei dangumi, nes tai yra Dievo sostas; nei prie žemės, nes ji yra jo pakojis. nei prie Jeruzalės, nes tai yra didžiojo karaliaus miestas“ (34-35 eil.). Matyt, žydų vadovai leido prisiekti remdamiesi šiais dalykais, galbūt norėdami išvengti švento Dievo vardo ištarimo.

„Taip pat neprisiek savo galva; nes tu negali nė vieno plauko paversti baltu ar juodu. Bet tebūnie jūsų kalba: taip, taip; ne ne. Viskas, kas aukščiau, yra iš blogio“ (36-37 eil.).

Principas paprastas: nuoširdumas – aiškiai parodytas nuostabiu būdu. Leidžiamos išimtys. Pats Jėzus peržengė paprastą taip arba ne. Jis dažnai sakydavo amen, amen. Jis sakė, kad dangus ir žemė praeis, bet jo žodžiai nepraeis. Jis pašaukė Dievą, kad liudytų, jog jis sako tiesą. Panašiai Paulius laiškuose panaudojo kai kuriuos priesaiką patvirtinančius pareiškimus, užuot tiesiog pasakęs „taip“ (romiečiams 1,9; 2. korintiečiai 1,23).

Taigi vėl matome, kad išraiškingų Kalno pamokslo teiginių nereikia laikyti draudimais, kurių reikia tiesiogine prasme laikytis. Turėtume tiesiog būti sąžiningi, tačiau tam tikrose situacijose galime ypač patvirtinti tai, ką pasakėme.

Teisme, pasitelkiant šiuolaikinį pavyzdį, mums leidžiama „prisiekti“, kad sakome tiesą ir todėl galime šauktis Dievo pagalbos. Smulkmena sakyti, kad „pažyma“ yra priimtina, bet „priesaika“ – ne. Teisme šie žodžiai yra sinonimai – ir abu yra daugiau nei „taip“.

Nesiekite keršto

Jėzus vėl cituoja iš Toros: „Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: akis už akį ir dantis už dantį“ (38 eil.). Kartais teigiama, kad tai buvo tik aukščiausias Senojo Testamento keršto lygis. Tiesą sakant, tai buvo maksimumas, bet kartais tai buvo ir minimumas (3. 2 pirmadienis4,19-20-as; 5. 1 pirmadienis9,21).

Tačiau Jėzus draudžia tai, ko reikalauja Tora: „Bet aš jums sakau: nesipriešinkite blogiui“ (39a eil.). Tačiau pats Jėzus priešinosi blogiems žmonėms. Jis išvarė pinigų keitėjus iš šventyklos. Apaštalai gynėsi nuo netikrų mokytojų. Kai kareiviai ruošėsi jį plakti, Paulius gynėsi remdamasis savo, kaip Romos piliečio, teise. Jėzaus teiginys vėlgi yra perdėtas. Leidžiama gintis nuo blogų žmonių. Jėzus leidžia mums imtis veiksmų prieš blogus žmones, pavyzdžiui, pranešti apie nusikaltimus policijai.

Kitas Jėzaus teiginys taip pat turi būti vertinamas kaip perdėjimas. Tai nereiškia, kad galime juos atmesti kaip nereikšmingus. Pagrindinis dalykas yra suprasti principą; mes turime leisti jiems užginčyti mūsų elgesį, nesukuriant naujo teisės kodekso pagal šias taisykles, nes manoma, kad išimtys niekada nėra leidžiamos.

„Jei kas nors trenktų tau į dešinį skruostą, pasiūlyk jam ir kitą“ (39b eil.). Tam tikromis aplinkybėmis geriausia tiesiog pasitraukti, kaip padarė Petras (Apd 1 Kor2,9). Taip pat nėra neteisinga gintis žodžiu, kaip darė Paulius3,3). Jėzus mus moko principo, o ne taisyklės, kurios reikia griežtai laikytis.

„O jei kas nors nori su tavimi ginčytis ir paimti tavo paltą, tegul paima ir tavo paltą. Ir jei kas nors privers jus nueiti mylią, eikite su juo du. Duok tiems, kurie tavęs prašo, ir nenusigręžk nuo tų, kurie nori iš tavęs pasiskolinti“ (40-42 eil.). Jei žmonės kreipiasi į teismą dėl 10.000 20.000 frankų, jūs neprivalote jiems duoti 10 frankų. Jei kas nors pavogs jūsų automobilį, jūs neprivalote atsisakyti ir savo furgono. Jeigu girtas tavęs prašo frankų, tu jam visiškai nieko neprivalai duoti. Perdėti Jėzaus teiginiai nėra susiję su leidimu kitiems žmonėms įgyti pranašumą mūsų sąskaita ar atlyginimu jiems už tai. Atvirkščiai, jam rūpi, kad mes neatkeršytų. Būkite atsargūs, kad sudarytumėte taiką; nesistengia pakenkti kitiems.

Ne neapykanta

„Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo“ (43 eil.). Tora liepia meilei, o Izraeliui liepė nužudyti visus kanaaniečius ir nubausti visus nusikaltėlius. „Bet aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja“ (44 eil.). Jėzus mus moko kitokio kelio, kurio nėra pasaulyje. Kodėl? Koks yra viso šio griežto teisingumo modelis?

„Kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris yra danguje“ (45a eil.). Mes turime būti panašūs į jį, ir jis taip mylėjo savo priešus, kad pasiuntė savo sūnų mirti už juos. Negalime leisti savo vaikams mirti už priešus, bet taip pat turime juos mylėti ir melstis, kad jie būtų palaiminti. Mes negalime neatsilikti nuo standarto, kurį Jėzus nustatė kaip standartą. Tačiau mūsų pasikartojančios nesėkmės vis tiek neturėtų sutrukdyti mums stengtis.

Jėzus primena, kad Dievas „leidžia saulei tekėti piktiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (45b eil.). Jis yra malonus visiems.

„Jei myli tuos, kurie tave myli, kokį atlygį gausi? Ar mokesčių rinkėjai nedaro to paties? Ir jei jūs tiesiog esate malonus savo broliams, ką jūs darote ypatingo? Argi pagonys nedaro to paties?" (t. 46-47). Esame pašaukti daryti daugiau nei įprasta, daugiau nei daro neatsivertusieji. Mūsų nesugebėjimas būti tobulam nekeičia mūsų pašaukimo visada siekti tobulėjimo.

Mūsų meilė kitiems yra būti tobulam, apimti visus žmones, ko Jėzus ir nori sakydamas: „Todėl jūs būsite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (48 eilutė).

pateikė Michaelas Morrisonas

Mato 5: Kalno pamokslas (2 dalis)