Garso
Matthew 7: Pamokslas ant kalno
Mato 5 skyriuje Jėzus paaiškina, kad tikras teisumas kyla iš vidaus ir yra širdies, o ne tik elgesio dalykas. 6 skyriuje mes skaitome, ką Jėzus pasakė apie mūsų pamaldžius darbus. Turite būti nuoširdūs ir neturėti būti pristatomi kaip privalumai, kad mums gerai atrodytų. Dviejuose skyriuose Jėzus nagrinėja dvi problemas, kylančias, kai teisingumo apibrėžimas grindžiamas išoriniu elgesiu. Viena vertus, Dievas nenori, kad pasikeistų mūsų išorinis elgesys, kita vertus, tai verčia žmones apsimesti, kad keičiasi jų širdys. 7 skyriuje Jėzus parodo mums trečią problemą, kuri iškyla, kai elgesys yra svarbiausias: žmonės, kurie teisingumą prilygina elgesiui, yra linkę teisti ar kritikuoti kitus.
Suskaidymas kito akyje
„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami, – sakė Jėzus, – nes kokiu sprendimu teisiate, tokiu ir būsite teisiami; ir kokiu saiku matuosite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mato 7,1-2). Jėzaus klausytojai žinojo, apie kokį teismą Jėzus kalba. Jis buvo nukreiptas prieš smerkiantį žmonių, kurie jau kritikavo Jėzų, požiūrį – prieš veidmainius, kurie sutelkė dėmesį į išorinį elgesį (žr. 7,49 kaip to pavyzdys). Tie, kurie greitai teisia kitus ir jaučiasi pranašesni už kitus, bus teisiami Dievo. Visi nusidėjo ir visiems reikia pasigailėjimo. Tačiau kai kuriems sunku tai pripažinti, taip pat sunku parodyti užuojautą kitiems. Todėl Jėzus mus įspėja, kad tai, kaip mes elgiamės su kitais žmonėmis, gali lemti, kad Dievas taip pat elgsis su mumis. Kuo labiau jaučiame savo gailestingumo poreikį, tuo mažiau teisiame kitus.
Tada Jėzus mums pateikia humoristiškai perdėtą iliustraciją, ką jis turi omenyje: „Bet kodėl tu matai dėmelę savo brolio akyje, o nematai rąsto savo akyje?“ (Mato evangelija) 7,3). Kitaip tariant, kaip galima skųstis kieno nors nuodėme, kai jis padarė didesnę? Arba kaip tu gali pasakyti savo broliui: 'Sustok, aš išimsiu taškelį iš tavo akies', ir štai tavo akyje yra sija. Veidmainiai, pirmiausia ištrauk rąstą iš akies; tada pažiūrėk, kaip tu ištrauki dėmelę iš savo brolio akies“ (4-5 eil.). Jėzaus klausytojai tikriausiai garsiai juokėsi iš šios veidmainių karikatūros.
Veidmainis teigia, kad jis padės kitiems nustatyti jų nuodėmes. Jis teigia esąs išmintingas ir teigia esąs uolus įstatymui. Bet Jėzus sako, kad toks žmogus nėra kvalifikuotas padėti. Jis veidmainis, aktorius, apsimetėlis. Pirmiausia jis turi pašalinti nuodėmę iš savo gyvenimo; jis turi suprasti, kokia didelė yra jo paties nuodėmė. Kaip galima pašalinti juostą? Jėzus čia to nepaaiškino, bet iš kitų vietų žinome, kad nuodėmę galima pašalinti tik Dievo malonės dėka. Tik tie, kurie patyrė gailestingumą, tikrai gali padėti kitiems.
„Šunims neduosi to, kas šventa, ir nemesk savo perlų prieš kiaules“ (6 eilutė). Ši frazė paprastai aiškinama kaip išmintingas Evangelijos skelbimas. Tai gali būti tiesa, bet kontekstas čia neturi nieko bendra su Evangelija. Tačiau įtraukus šią patarlę į kontekstą, gali būti ironijos jos prasmėje: „Veidmainiau, pasilik savo išminties perlus sau. Jei manote, kad kitas žmogus yra nusidėjėlis, nešvaistykite jam žodžių, nes Jis nebus tau dėkingas už tai, ką sakai, ir tik su tavimi susierzins.
Geros Dievo dovanos
Jėzus jau kalbėjo apie maldą ir mūsų netikėjimą (6 skyrius). Dabar jis vėl kreipiasi į tai: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškok ir rasi; belsk ir tau bus atidaryta. Nes kas prašo, tas gauna; o kas ieško, tas ras; ir bus atidaryta kiekvienam beldžiančiam“ (V 7-9). Jėzus apibūdina pasitikėjimo Dievu požiūrį. Kodėl mes galime turėti tokį tikėjimą? Nes Dievas yra patikimas.
Tada Jėzus pateikia paprastą palyginimą: „Kas iš jūsų, vyrai, paaukotų savo sūnui akmenį, kai šis paprašytų duonos? Arba, jei jis prašo žuvies, pasiūlyti gyvatę? Jeigu jūs, būdami nedorėliai, galite duoti gerų dovanų savo vaikams, juo labiau jūsų Tėvas danguje duos gėrybių tiems, kurie jo prašo“ (9-11 eil.). Jei net nusidėjėliai rūpinasi savo vaikais, tai tikrai galime pasitikėti, kad Dievas pasirūpins mumis, savo vaikais, nes Jis yra tobulas. Jis mus aprūpins viskuo, ko mums reikia. Ne visada gauname tai, ko norime, o kartais mums ypač trūksta disciplinos. Jėzus dabar nesigilina į tuos dalykus – jo mintis yra tiesiog ta, kad galime pasitikėti Dievu.
Toliau Jėzus kalba apie auksinę taisyklę. Esmė panaši į eilėraščio 2. Dievas elgsis su mumis taip, kaip mes elgiamės su kitais, todėl Jis mums sako: „Ką norite, kad žmonės jums darytų, darykite ir jiems“ (12 eilutė). Kadangi Dievas mums duoda gerų dalykų, turime daryti gera kitiems. Jei norime, kad su mumis būtų elgiamasi maloniai ir kad mūsų byla būtų išspręsta mūsų naudai, turime būti malonūs kitiems. Jei norime, kad kas nors mums padėtų, kai mums reikia pagalbos, turėtume būti pasirengę padėti kitiems, kai jiems reikia pagalbos.
Apie auksinę taisyklę Jėzus sako: „Tai yra įstatymas ir pranašai“ (12 eilutė). Tora iš tikrųjų yra apie šią proto taisyklę. Visos daugybės aukų turėtų mums parodyti, kad mums reikia gailestingumo. Visi civiliniai įstatymai turėtų mus mokyti, kaip elgtis sąžiningai su savo artimais. Auksinė taisyklė leidžia mums aiškiai suprasti Dievo gyvenimo būdą. Lengva cituoti, bet sunku veikti. Taigi Jėzus baigia savo pamokslą keliais įspėjimais.
Siauri vartai
„Įeikite pro siaurus vartus“, – pataria Jėzus. „Nes platūs vartai ir platus kelias, vedantis į pražūtį, ir daug yra, kurie pro juos įeina. Kokie ankšti yra vartai ir siauras kelias, vedantis į gyvenimą, ir mažai kas jį randa!“ (Eil 13-14).
Mažiausio pasipriešinimo kelias veda į likimą. Sekti Kristumi nėra pats populiariausias būdas. Vaikščioti reiškia išsižadėti savęs, mąstyti savarankiškai ir norėti žengti į priekį tikint net tada, kai to nedaro niekas kitas. Negalime eiti su dauguma. Mes taip pat negalime palaikyti sėkmingos mažumos vien todėl, kad ji yra maža. Populiarumas ar retas reiškinys nėra tiesos matas.
„Saugokitės netikrų pranašų“, – perspėja Jėzus. "...kurie ateina pas jus avies kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai" (15 eil.). Klaidingi pamokslininkai išoriškai daro gerą įspūdį, tačiau jų motyvai yra savanaudiški. Kaip galime pasakyti, ar jie klysta?
„Tu atpažinsi juos iš vaisių“. Tai gali užtrukti šiek tiek laiko, bet galiausiai pamatysime, ar pamokslininkas bando tuo pasinaudoti, ar jis tikrai tarnauja kitiems. Išvaizda kurį laiką gali apgauti. Nuodėmės darbuotojai stengiasi atrodyti kaip Dievo angelai. Net netikri pranašai kartais atrodo gerai.
Ar yra greitesnis būdas sužinoti? Taip, yra – netrukus po to Jėzus tai pasakys. Tačiau pirmiausia jis įspėja netikrus pranašus: „Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus nukirstas ir įmestas į ugnį“ (19 eil.).
Pastatykite ant uolos
Kalno pamokslas baigiasi iššūkiu. Išgirdę Jėzų, žmonės turėjo nuspręsti, ar nori būti paklusnūs. „Ne kiekvienas, kuris man sako: Viešpatie, Viešpatie!, įeis į dangaus karalystę, bet tie, kurie vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (21 eil.). Jėzus reiškia, kad kiekvienas turi jį vadinti Viešpačiu. Tačiau vien žodžių neužtenka.
Net stebuklų, padarytų Jėzaus vardu, neužtenka: „Tą dieną daugelis man sakys: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu? Argi mes neišvarėme piktųjų dvasių tavo vardu? Argi mes nepadarėme daug stebuklų tavo vardu?
Tada aš jiems prisipažinsiu: Aš niekada jūsų nepažinojau; Pasitraukite nuo manęs, piktadariai“ (22-23 eil.). Čia Jėzus nurodo, kad jis teis visą žmoniją. Žmonės jam atsakys ir aprašoma, ar bus jų ateitis su Jėzumi ar be jo.
Kas gali būti išgelbėtas? Perskaitykite palyginimą apie išmintingą statytoją ir kvailą statytoją: „Todėl kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo...“ Jėzus savo žodžius prilygina savo Tėvo valiai. Visi turi paklusti Jėzui taip, kaip paklūsta Dievui. Žmonės bus vertinami pagal jų elgesį su Jėzumi. Mums visiems nepavyksta ir mums reikia gailestingumo, o tas gailestingumas yra Jėzuje.
Kas stato ant Jėzaus, „tas panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namus ant uolos. Taigi, kai užklupo liūtis, atėjo vandenys, o vėjai pūtė ir pūtė į namą, jis nenukrito. nes ji buvo pastatyta ant uolos“ (24-25 eilutės). Mums nereikia laukti audros, kad žinotume, kas iš jos galiausiai išeis. Jei statysite ant blogos žemės, patirsite didelę žalą. Kiekvienas, kuris bando grįsti savo dvasinį gyvenimą kuo nors kitu, o ne Jėzumi, stato ant smėlio.
„Ir buvo taip, kad Jėzui baigus šią kalbą“, žmonės stebėjosi jo mokymu. nes jis mokė juos su valdžia, o ne kaip jų Rašto žinovai“ (28-29 eilutės). Mozė kalbėjo Viešpaties vardu, o Rašto žinovai kalbėjo Mozės vardu. Bet Jėzus yra Viešpats ir kalbėjo su savo valdžia. Jis teigė mokantis absoliučios tiesos, esąs visos žmonijos teisėjas ir raktas į amžinybę.
Jėzus nėra panašus į įstatymų mokytojus. Įstatymas nebuvo išsamus ir vien elgesio nepakanka. Mums reikia Jėzaus žodžių, ir jis pateikia reikalavimus, kurių niekas negali įvykdyti pats. Mums reikia gailestingumo, su Jėzumi galime būti tikri, kad jį gausime. Mūsų amžinasis gyvenimas priklauso nuo to, kaip mes reaguosime į Jėzų.
pateikė Michaelas Morrisonas
