Pagundos mūsų labui

Šventasis Raštas mums sako, kad mūsų vyriausiasis kunigas Jėzus buvo „visais gundomas, kaip ir mes, tačiau be nuodėmės“ (Hebrajams). 4,15). Šią reikšmingą tiesą atspindi istorinė krikščioniška doktrina, pagal kurią Jėzus, įsikūnijęs, prisiėmė tarytum vietininko funkciją.

Lotyniškas žodis vicarius reiškia „kažkam atstovauti ar valdytojui“. Įsikūnijęs amžinasis Dievo Sūnus tapo žmogumi, išsaugodamas savo dieviškumą. Kalvinas šiame kontekste kalbėjo apie „stebuklingus mainus“. TF Torrance'as vartojo pakeitimo terminą: „Įsikūnydamas Dievo Sūnus nusižemino ir užėmė mūsų vietą ir atsidūrė tarp mūsų ir Dievo Tėvo, prisiimdamas visą mūsų gėdą ir pasmerkimą – ir ne trečiąjį asmenį, o kaip tą, kuris yra pats Dievas“ (Apmokėjimas, p. 151). Vienoje iš savo knygų mūsų draugas Chrisas Kettleris nurodo „galingą Kristaus ir mūsų žmonijos sąveiką mūsų egzistencijos lygmeniu, ontologiniu lygmeniu“, kurią paaiškinsiu toliau.

Savo vietine žmonija Jėzus pasisako už visą žmoniją. Jis yra antrasis Adomas, kuris yra daug pranašesnis už pirmąjį. Atstovaudamas mums, Jėzus buvo pakrikštytas mūsų vietoje – be nuodėmės vietoj nuodėmingos žmonijos. Taigi mūsų krikštas yra jo dalyvavimas. Jėzus buvo nukryžiuotas dėl mūsų ir mirė už mus, kad gyventume (Rom 6,4). Tada atėjo jo prisikėlimas iš kapo, kuriuo jis mus atgaivino kartu su savimi (Efeziečiams 2,4-5). Po to sekė jo įžengimas į dangų, su kuriuo jis suteikė mums vietą šalia savęs ten esančioje karalystėje (Efeziečiams 2,6; Ciuricho Biblija). Viską, ką Jėzus padarė, Jis padarė dėl mūsų, o ne už mus. Ir tai apima jo pagundą mūsų vardu.

Mane drąsina žinoti, kad mūsų Viešpats susidūrė su tomis pačiomis pagundomis, kaip ir aš, ir priešinosi joms, o ne mano vardu. Susidūrimas su mūsų pagundomis ir joms pasipriešinimas buvo viena iš priežasčių, kodėl Jėzus po krikšto išėjo į dykumą. Net jei priešas jį ten kampuodavo, jis išliko tvirtas. Jis yra ne tik mano, bet ir viršininkas. Tai suprantant, pasaulis tampa skirtingas!
Neseniai rašiau apie krizę, kurią daugelis išgyvena savo tapatybės požiūriu. Tai darydamas ištyriau tris nenaudingus būdus, kuriuos žmonės paprastai atpažįsta: turėjo priešintis. Atlikdamas žmogaus atstovavimo funkciją, jis susitiko ir priešinosi jai mūsų vietoje. „Mūsų labui ir mūsų vietoje Jėzus gyveno tą vietinį gyvenimą, visiškai pasitikėdamas Dievu ir Jo malone bei gerumu“ (Įsikūnijimas, p. 125). Jis tai padarė dėl mūsų, aiškiai įsitikinęs, kas jis yra: Dievo sūnus ir žmogaus sūnus.

Norint atsispirti pagundai mūsų gyvenime, svarbu žinoti, kas mes iš tikrųjų esame. Kaip malonės išgelbėti nusidėjėliai, mes turime naują tapatybę: esame Jėzaus mylimi broliai ir seserys, Dievo brangiai mylimi vaikai. Tai nėra tapatybė, kurios mes nusipelnėme, ir tikrai ne tokia, kurią mums galėtų suteikti kiti. Ne, Dievas mums tai suteikė per savo Sūnaus įsikūnijimą. Viskas, ko reikia, yra pasitikėjimas juo, kas jis iš tikrųjų yra skirtas mums, kad jis galėtų padėkoti už šią naują tapatybę.

Jėgos pasisemiame iš žinojimo, kad Jėzus žinojo, kaip susidoroti su subtiliomis, tačiau galingomis šėtono apgaulėmis dėl tikrojo mūsų tapatumo prigimties ir šaltinio. Gyvenimas Kristuje, šios tapatybės tikrumu, mes suprantame, kad tai, kas anksčiau mus gundė ir darė mums nuodėmę, darosi vis silpnesnė. Priimdami savo tikrąją tapatybę ir leisdami jai išsipildyti mūsų gyvenime, mes įgyjame stiprybės, nes žinome, kad tai būdinga mūsų santykiams su trejybės Dievu, kuris yra ištikimas ir kupinas meilės mums, savo vaikams.

Tačiau jei nesame tikri dėl savo tikrosios tapatybės, labai tikėtina, kad pagunda mus sugrąžins. Tada galime abejoti savo krikščionybe ar besąlygiška Dievo meile mums. Galime būti linkę tikėti pačiu faktu, kad gundymas prilygsta Dievo laipsniškam nusigręžimui nuo mūsų. Žinios apie mūsų, kaip nuoširdžių mylimų Dievo vaikų, tikrąją tapatybę, yra dosni dovana. Galime jaustis saugūs žinodami, kad Jėzus su savo vietiniu įsikūnijimu mums – vietoj mūsų – atlaikė visas pagundas. Tai žinodami, jei nusidėsime (o tai neišvengiama), galime staiga vėl susitvarkyti, atlikti reikiamus pataisymus ir pasitikėti, kad Dievas mus ves į priekį. Taip, kai išpažįstame savo nuodėmes ir mums reikia Dievo atleidimo, tai yra ženklas, kaip Dievas ir toliau besąlygiškai ir ištikimai stovi šalia mūsų. Jei taip nebūtų ir jei jis iš tikrųjų būtų mus nuvylęs, savo noru daugiau niekada nesikreiptume į jį, kad priimtume jo dosnią malonę ir taip patirtume atsinaujinimą jo priėmimo dėka, kurį sutinkame išskėstomis rankomis. Nukreipkime žvilgsnį į Jėzų, kuris, kaip ir mes, buvo visaip gundomas nepasiduodamas nuodėmei. Pasitikėkime jo malone, meile ir stiprybe. Ir šlovinkime Dievą, nes Jėzus Kristus nugalėjo už mus savo vietiniame įsikūnijime.

Vežamas savo malonės ir tiesos

Josifas Tkachas
TARPTAUTINIS GRACE COMMUNION prezidentas

Pagundos mūsų labui