pateisinimas

Nuteisinimas yra Dievo malonės veiksmas Jėzuje Kristuje ir per jį, per kurį tikintysis yra išteisinamas Dievo akyse. Taigi per tikėjimą Jėzumi Kristumi žmogui suteikiamas Dievo atleidimas ir jis randa ramybę su savo Viešpačiu ir Gelbėtoju. Kristus yra palikuonis, o senoji sandora yra pasenusi. Naujojoje sandoroje mūsų santykis su Dievu paremtas kitokiu pagrindu, kitokiu susitarimu. (Romiečiams 3:21-31; 4,1-8-as; 5,1.9; galatai 2,16)

Išteisinimas tikėjimu

Dievas pašaukė Abraomą iš Mesopotamijos ir pažadėjo jo palikuonims duoti jiems Kanaano žemę. Po to, kai Abraomas buvo Kanaano žemėje, buvo taip, kad Viešpaties žodis pasiekė Abromą apreiškime: Nebijok, Abramai! Aš esu tavo skydas ir tavo labai didelis atlygis. Bet Abromas tarė: “Viešpatie, mano Dieve, ką man duosi? Aš einu ten be vaikų, o mano tarnas Eliezeras iš Damasko paveldės mano namus... Tu man nedavei palikuonių; ir štai vienas iš mano tarnų bus mano paveldas. Ir štai, Viešpats jam tarė: “Ne jis bus tavo paveldas, bet tas, kuris išeis iš tavo kūno, bus tavo paveldas”. Jis liepė jam išeiti ir tarė: “Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes. ar galite juos suskaičiuoti Ir tarė jam: Tavo palikuonių bus tiek daug.1. Mozė 15,1-vienas).

Tai buvo fenomenalus pažadas. Tačiau dar nuostabiau yra tai, ką skaitome 6 eilutėje: „Abromas patikėjo Viešpačiu, ir jis tai įskaitė jam kaip teisumą.“ Tai reikšmingas teiginys apie nuteisinimą tikėjimu. Abraomas buvo laikomas teisiu tikėjimo pagrindu. Apaštalas Paulius toliau plėtoja šią mintį Romiečiams 4 ir Galatams 3 skyriuje.

Krikščionys paveldi Abraomo pažadus remdamiesi tikėjimu – o Mozei duoti įstatymai tiesiog negali anuliuoti tų pažadų. Šis principas naudojamas laiške Galatams 3,17 mokė. Tai ypač svarbus skyrius.

Tikėjimas, o ne įstatymas

Laiške galatams Paulius pasisakė prieš teisinę ereziją. Galatams 3,2 jis užduoda klausimą:
„Noriu sužinoti tik iš tavęs: ar gavai Dvasią įstatymo darbais, ar tikėjimo skelbimu?

Jis užduoda panašų klausimą 5 eilutėje: „Taigi, kas duoda jums Dvasią ir tai daro tarp jūsų, ar jis tai daro įstatymo darbais, ar skelbdamas tikėjimą?
 

Paulius 6-7 eilutėse sako: „Taip buvo ir Abraomui: jis patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. Todėl žinokite, kad tie, kurie tiki, yra Abraomo vaikai.“ – cituoja Paulius 1. Mozė 15. Jei tikime, esame Abraomo vaikai. Mes paveldime Dievo jam duotus pažadus.

Atkreipkite dėmesį į 9 eilutę: „Todėl tie, kurie tiki, bus palaiminti tikinčiu Abraomu.“ Tikėjimas atneša palaiminimus. Bet jei pasitikėsime įstatymų laikymusi, būsime pasmerkti. Nes nesilaikome įstatymų reikalavimų. Bet Kristus mus nuo to išgelbėjo. Jis mirė už mus. Atkreipkite dėmesį į 14 eilutę: „Jis mus atpirko, kad Abraomo palaiminimas pasiektų pagonis Kristuje Jėzuje ir kad mes per tikėjimą gautume pažadėtąją Dvasią“.

Tada 15-16 eilutėse Paulius naudojasi praktiniu pavyzdžiu sakydamas Galatijos krikščionims, kad Mozės Įstatymas negali panaikinti Abraomui duotų pažadų: „Broliai, aš kalbėsiu žmogiškai: žmogus neatšaukia žmogaus valios. tai patvirtinama ir nieko prie to neprideda. Dabar pažadas duotas Abraomui ir jo palikuonims“.

Tas „palikuonis“ [sėkla] yra Jėzus Kristus, bet Jėzus nėra vienintelis, paveldėjęs Abraomui duotus pažadus. Paulius pabrėžia, kad šiuos pažadus paveldi ir krikščionys. Jei tikime Kristumi, esame Abraomo vaikai ir paveldime pažadus per Jėzų Kristų.

Priimantis įstatymas

Dabar pereiname prie 17 eilutės: „Dabar aš turiu galvoje štai ką: Sandora, kurią Dievas patvirtino anksčiau, nėra sulaužyta įstatymo, duoto po keturių šimtų trisdešimties metų, kad pažadas taptų niekais.

Sinajaus kalno įstatymas negali sulaužyti sandoros su Abraomu, kuri buvo pagrįsta tikėjimu Dievo pažadu. Būtent tai ir kalba Paulius. Krikščionys palaiko ryšį su Dievu tikėjimu, o ne įstatymu. Paklusnumas yra gerai, bet mes paklūstame pagal naująją, o ne senąją sandorą. Paulius čia pabrėžia, kad Mozės įstatymas – senoji sandora – buvo laikina. Jis buvo pridėtas tik tol, kol atėjo Kristus. Matome, kad 19 eilutėje: „Kas tada yra įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nuodėmių, kol ateis palikuonys, kuriems duotas pažadas“.

Kristus yra palikuonis, o senoji sandora pasenusi. Naujojoje sandoroje mūsų santykiai su Dievu grindžiami kitokiu pagrindu, kitokiu susitarimu.

Paskaitykime 24-26 eilutes: „Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas Kristui, kad būtume išteisinti tikėjimu. Tačiau atėjus tikėjimui, mes nebėra pavaldūs drausminamiesiems. Nes jūs visi esate Dievo vaikai tikėjimu Kristumi Jėzumi.“ Mes nesame pavaldūs senosios Sandoros įstatymams.
 
Dabar pereikime prie 29 eilutės: „Jei esate Kristaus, vadinasi, Abraomo vaikai, paveldėtojai pagal pažadą.“ Esmė ta, kad krikščionys Šventąją Dvasią gauna tikėjimo pagrindu. Mes esame išteisinti tikėjimu arba paskelbti teisiais Dievui tikėjimu. Mes esame išteisinami tikėjimo pagrindu, o ne įstatymo laikymusi ir tikrai ne senosios sandoros pagrindu. Kai tikime Dievo pažadu per Jėzų Kristų, turime teisingus santykius su Dievu.

Kitaip tariant, mūsų santykiai su Dievu yra pagrįsti tikėjimu ir pažadais, kaip ir su Abraomu. Sinajaus įstatymai negali pakeisti pažado, duoto Abraomui, ir šie įstatymai negali pakeisti pažado, duoto tikėjimu visiems, kurie yra Abraomo vaikai. Šis įstatymų rinkinys paseno, kai mirė Kristus ir mes dabar esame naujojoje sandoroje.

Netgi apipjaustymas, kurį Abraomas gavo kaip savo sandoros ženklą, negali pakeisti pirminio tikėjimu pagrįsto pažado. Laiške romiečiams 4 Paulius nurodo, kad jo tikėjimas paskelbė, kad Abraomas yra teisus, todėl jis tapo priimtinas Dievui, kai buvo neapipjaustytas. Praėjo mažiausiai 14 metų, kai buvo įsakyta atlikti apipjaustymą. Šiandien krikščionims fizinis apipjaustymas nereikalingas. Apipjaustymas dabar yra širdies reikalas (Rom 2,29).

Įstatymas negali išgelbėti

Įstatymas negali mums išgelbėti. Viskas, ką ji gali padaryti, yra mus teisti, nes visi esame įstatymų pažeidėjai. Dievas iš anksto žinojo, kad niekas negali laikytis įstatymo. Įstatymas nurodo mus į Kristų. Įstatymas negali suteikti mums išganymo, tačiau jis gali padėti suprasti išganymo poreikį. Tai padeda mums suvokti, kad teisingumas turi būti dovana, o ne tai, ko galime uždirbti.

Tarkime, ateina teismo diena ir teisėjas klausia, kodėl jis turėtų jus leisti į savo sritį. Kaip atsakytum Ar sakytume, kad laikėmės tam tikrų įstatymų? Tikiuosi, kad ne, nes teisėjas galėtų lengvai nurodyti įstatymus, kurių nesilaikėme, nuodėmes, kurias nesąmoningai padarėme ir kurių niekada neatgailavome. Negalime sakyti, kad buvome pakankamai geri. Ne - viskas, ką galime padaryti, yra prašyti pasigailėjimo. Mes tikime, kad Kristus mirė išgelbėjęs mus nuo visų nuodėmių. Jis mirė tam, kad išvaduotų mus nuo įstatymo bausmės. Tai vienintelis mūsų išganymo pagrindas.

Žinoma, tikėjimas veda mus į paklusnumą. Naujoji sandora turi nemažai savo įsakymų. Jėzus reikalauja mūsų laiko, mūsų širdies ir pinigų. Jėzus panaikino daugybę įstatymų, tačiau dar kartą patvirtino kai kuriuos iš tų įstatymų ir mokė, kad jų reikia laikytis dvasios, o ne tik paviršutiniškai. Turime pažvelgti į Jėzaus ir apaštalų mokymą, kad pamatytume, kaip krikščionių tikėjimas turėtų veikti mūsų naujosios sandoros gyvenime.

Kristus mirė už mus, kad galėtume gyventi už jį. Esame išvaduoti iš nuodėmės vergovės, kad taptume teisumo vergais. Esame pašaukti tarnauti vieni kitiems, o ne sau. Kristus reikalauja iš mūsų visko, ką turime ir visko, kas esame. Mes esame pašaukti paklusti, bet esame išgelbėti tikėjimu.

Pagrįsti tikėjimu

Tai matome Romiečiams 3 skyriuje. Trumpoje ištraukoje Paulius paaiškina išganymo planą. Pažiūrėkime, kaip ši ištrauka patvirtina tai, ką matėme laiške Galatams. „...nes niekas negali būti teisus jo akivaizdoje pagal įstatymo darbus. Nes per įstatymą ateina pažinimas apie nuodėmę. Bet dabar, be įstatymo, apsireiškia Dievo teisumas, patvirtintas Įstatymo ir pranašų“ (20-21 eil.).

Senojo Testamento šventraščiai iš malonės išpranašavo per tikėjimą Jėzumi Kristumi, ir tai daro ne pagal senosios sandoros įstatymą, bet tikėjimu. Tai yra Naujojo Testamento santykių su Dievu per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų pagrindas.

Paulius tęsia 22-24 eilutėse: „Bet aš kalbu apie teisumą Dievo akivaizdoje, kuris per tikėjimą Jėzumi Kristumi ateina visiems, kurie tiki. Nes čia nėra jokio skirtumo: jie visi yra nusidėjėliai ir jiems trūksta šlovės, kurią turi turėti su Dievu, ir yra be nuopelnų išteisinti jo malone per atpirkimą Kristuje Jėzuje.

Kadangi Jėzus mirė už mus, mes galime būti paskelbti teisiais. Dievas išteisina tuos, kurie tiki Kristumi, todėl niekas negali pasigirti, kaip gerai laikosi įstatymo. Paulius tęsia 28 eilutėje: „Taigi mes manome, kad žmogus išteisinamas neskaitant įstatymo darbų, vien tik tikėjimu“.

Tai gilūs apaštalo Pauliaus žodžiai. Jokūbas, kaip ir Paulius, įspėja mus nuo bet kokio vadinamojo tikėjimo, kuris nepaiso Dievo įsakymų. Abraomo tikėjimas paskatino jį paklusti Dievui (1. Mozė 26,4-5). Paulius kalba apie tikrą tikėjimą, apie tokį tikėjimą, kuris apima ištikimybę Kristui, holistinį norą sekti juo. Tačiau net ir tada, anot jo, mus gelbsti tikėjimas, o ne darbai.

Romėnuose 5,1-2 Paulius rašo: „Kadangi esame išteisinti tikėjimu, turime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų; per jį mes taip pat tikėjimu pasiekiame šią malonę, kurioje stovime, ir džiaugiamės būsimos šlovės viltimi, kurią duos Dievas“.

Tikėjimu mes turime teisingus santykius su Dievu. Mes esame jo draugai, o ne jo priešai. Dėl to teismo dieną galėsime atsistoti prieš jį. Mes tikime pažadu, duotu mums per Jėzų Kristų. Paulius paaiškina Romėnai 8,1-4 toliau:

„Taigi dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Nes Dvasios įstatymas, suteikiantis gyvybę Kristuje Jėzuje, išlaisvino jus iš nuodėmės ir mirties įstatymo. Dėl to, ko negalėjo padaryti Įstatymas, būdamas kūno nusilpęs, padarė Dievas: atsiuntė savo Sūnų, panašų į nuodėmingą kūną ir dėl nuodėmės, ir pasmerkė nuodėmę kūne, kad būtų įvykdytas įstatymo reikalaujamas teisumas. išsipildytų mums, kurie dabar gyvename ne pagal kūną, bet pagal dvasią“.

Taigi matome, kad mūsų santykiai su Dievu yra pagrįsti tikėjimu Jėzumi Kristumi. Tai yra Dievas su mumis sudarytas susitarimas ar sandora. Jis žada mus matyti teisuolius, jei tikime jo Sūnu. Įstatymas negali mūsų pakeisti, bet Kristus gali. Įstatymas mus nuteisia mirtimi, bet Kristus mums žada gyvenimą. Įstatymas negali išlaisvinti iš nuodėmės vergovės, bet Kristus gali. Kristus suteikia mums laisvę, tačiau tai nėra laisvė būti patenkintiems, o laisvė tarnauti Jam.

Tikėjimas priverčia mus sekti savo Viešpačiu ir Gelbėtoju viskuo, ką jis mums sako. Mes matome aiškius įsakymus mylėti vienas kitą, pasitikėti Jėzumi Kristumi, skelbti evangeliją, siekti vienybės tikėjime, susirinkti į bažnyčią, tikėjimu ugdyti vienas kitą, atlikti gerus tarnavimo darbus, tyruosius ir moralinius. vienas gyventi, ramiai gyventi ir atleisti tiems, kurie mus daro blogai.

Šie nauji įsakymai kelia sunkumų. Jie užima visą mūsų laiką. Visos mūsų dienos yra skirtos tarnauti Jėzui Kristui. Turime būti kruopštūs dirbdami jo darbą, ir tai nėra platus ir lengvas būdas. Tai sunki, sudėtinga užduotis, kurią nedaugelis nori atlikti.

Taip pat turėtume atkreipti dėmesį, kad mūsų tikėjimas negali mūsų išgelbėti – Dievas mus priima ne pagal mūsų tikėjimo kokybę, o per savo Sūnaus Jėzaus Kristaus tikėjimą ir ištikimybę. Mūsų tikėjimas niekada nepateisins to, koks jis „turėtų“ būti – bet mes esame išgelbėti ne savo tikėjimo saitu, o pasitikėdami Kristumi, kurio tikėjimo užtenka mums visiems.

Josifas Tkachas

pateisinimas