Lozorius, išeik!

Daugelis iš mūsų žino istoriją: Jėzus prikėlė Lozorių iš numirusių. Tai buvo didžiulis stebuklas, kuris parodė, kad Jėzus turi galią prikelti ir mus iš numirusių. Tačiau pasakojime yra daugiau, o Johanesas apima kai kurias detales, kurios šiandien mums gali turėti gilesnę prasmę. Meldžiuosi, kad jei pasidalinsiu keletu savo minčių su jumis, aš nedarau neteisybės dėl istorijos.

Atkreipkite dėmesį, kaip Jonas pasakoja šią istoriją: Lozorius nebuvo bet koks Judėjos gyventojas – jis buvo Mortos ir Marijos brolis, Marijos, kuri taip mylėjo Jėzų, kad užpylė jam ant kojų brangaus patepimo aliejaus. Seserys pašaukė Jėzų: „Viešpatie, štai, tas, kurį myli, serga“ (Jn 11,1-3). Man tai skamba kaip pagalbos šauksmas, bet Jėzus neatėjo.

Sąmoningas delsimas

Ar kartais jaučiate, kad Viešpats delsia atsakyti? Tikrai taip jautėsi Marija ir Morta, bet delsimas nereiškia, kad Jėzus mums nepatinka. Greičiau tai reiškia, kad jis turi kitokį planą, nes mato tai, ko mes negalime. Pasirodo, kol pasiuntiniai pasiekė Jėzų, Lozorius jau buvo miręs, tačiau Jėzus pasakė, kad ši liga nesibaigs mirtimi. Ar jis klydo? Ne, nes Jėzus galėjo matyti už mirties ribų ir šiuo atveju žinojo, kad mirtis nebus istorijos pabaiga. Jis žinojo, kad tikslas yra šlovinti Dievą ir jo Sūnų (4 eil.). Nepaisant to, jis privertė savo mokinius galvoti, kad Lozorius nemirs. Čia yra pamoka ir mums, nes ne visada suprantame, ką Jėzus iš tikrųjų reiškia.

Po dviejų dienų Jėzus nustebino savo mokinius, pasiūlydamas jiems grįžti į Judėją. Jie nesuprato, kodėl Jėzus nori grįžti į pavojingą zoną, todėl Jėzus atsakė mįslingu komentaru apie vaikščiojimą šviesoje ir tamsos pradžią (9-10 eil.). Tada jis jiems pasakė, kad turi eiti auginti Lozoriaus.

Atrodė, kad mokiniai yra įpratę prie kai kurių Jėzaus pastabų paslaptingos prigimties ir rado aplinkkelį norėdami gauti daugiau informacijos. Jie atkreipė dėmesį, kad pažodinė prasmė neturi prasmės. Jei jis miega, pabus savarankiškai, tad kodėl turėdami rizikuoti savo gyvybe turime ten važiuodami?

Jėzus paskelbė: „Lozorius mirė“ (14 eilutė). Bet jis taip pat pasakė: „Džiaugiuosi, kad manęs nebuvo“. Kodėl? „Kad tikėtumėte“ (15 eil.). Jėzus padarytų nuostabesnį stebuklą, nei būtų užkirtęs kelią sergančio žmogaus mirčiai. Tačiau stebuklas ne tik sugrąžino Lozorių į gyvenimą, bet ir tai, kad Jėzus žinojo, kas vyksta maždaug už 30 kilometrų ir kas jam nutiks artimiausiu metu.

Jis turėjo šviesą, kurios jie negalėjo pamatyti - ir ši šviesa atskleidė jo paties mirtį Judėjoje - ir jo paties prisikėlimą. Jis visiškai kontroliavo įvykius. Jis galėjo užkirsti kelią gaudymui, jei norėjo; jis vienu žodžiu galėjo nutraukti teismo procesą, bet to nepadarė. Jis nusprendė padaryti tai, dėl ko atėjo į žemę.

Žmogus, kuris atidavė gyvybę mirusiesiems, taip pat atiduos savo gyvybę žmonėms, nes jis turėjo valdžią mirčiai, net ir savo pačių mirčiai. Jis atėjo į šią žemę kaip mirtingas žmogus, kad galėtų mirti. Tai, kas paviršutiniškai atrodė kaip tragedija, iš tikrųjų buvo mūsų išgelbėjimas. Nenoriu apsimesti, kad bet kurią įvykusią tragediją iš tikrųjų planuoja Dievas arba ji yra gera, tačiau aš tikiu, kad Dievas sugeba padaryti bloga iš blogų dalykų ir mato realybę, kurios mes negalime.

Jis žvelgia už mirties ribų ir šiandien, ne mažiau kaip tada, kontroliuoja įvykius, tačiau mums jis dažnai būna nematomas, kaip ir mokiniams Jono 11 skyriuje. Tiesiog negalime pamatyti didelio vaizdo ir kartais suklupome tamsoje. Mes turime pasitikėti Dievu, kad tai darytume taip, kaip jis geriausiai galvoja. Kartais mes galime pagaliau pamatyti, kaip viskas veikia į gerąją pusę, tačiau dažnai turime tiesiog tarti jo žodį.

Jėzus ir jo mokiniai nuvyko į Betaniją ir sužinojo, kad Lozorius kape buvo keturias dienas. Pagarbos buvo pasakytos, o laidotuvės jau seniai baigėsi – pagaliau ateina gydytojas! Morta, galbūt su šiek tiek nevilties ir įskaudinta, pasakė: „Viešpatie, jei tu būtum čia, mano brolis nebūtų miręs“ (21 eilutė). Skambinome tau prieš kelias dienas ir jei tu būtum tada atėjęs, Lozorius dar būtų gyvas. Tačiau Morta turėjo vilties žiburėlį – šiek tiek šviesos: „Bet ir dabar žinau, kad ko tik prašysi Dievo, mes, Dievas, tau duosime“ (22 eil.). Galbūt ji manė, kad būtų kiek per drąsu prašyti prisikėlimo, bet ji užsimena. „Lozorius vėl gyvens“, – pasakė Jėzus, o Morta atsakė: „Žinau, kad jis prisikels“ (bet aš tikėjausi kažko šiek tiek greičiau). Jėzus pasakė: „Tai gerai, bet ar žinojai, kad aš esu prisikėlimas ir gyvenimas? Jei tikėsi manimi, jie niekada nemirs. Ar tu tuo tiki?“ Tada Morta viename ryškiausių tikėjimo teiginių visoje Biblijoje pasakė: „Taip, aš tuo tikiu. Tu esi Dievo Sūnus“ (27 eilutė).

Gyvybę ir prisikėlimą galima rasti tik Kristuje – bet ar galime tikėti tuo, ką šiandien pasakė Jėzus? Ar tikrai tikime, kad „kas gyvena ir manimi tiki, tas niekada nemirs?“ Norėčiau, kad mes visi tai suprastume geriau, bet tikrai žinau, kad prisikėlimu sulauksime gyvenimo, kuris niekada nesibaigs.

Šiame amžiuje mes visi mirštame, kaip ir Lozorius, o Jėzus „turės mus prikelti.“ Mes mirštame, bet tai nėra mūsų istorijos pabaiga, kaip ir Lozoriaus istorijos pabaiga. Morta nuėjo pasiimti Marijos, o Marija verkdama atėjo pas Jėzų. Jėzus taip pat verkė. Kodėl jis verkė, kai jau žinojo, kad Lozorius vėl gyvens? Kodėl Jonas tai parašė, kai Jonas žinojo, kad džiaugsmas yra „už kampo“? Nežinau – ne visada žinau, kodėl verkiu, net ir laimingomis progomis.

Bet aš manau, kad teiginys yra tas, kad verkti per laidotuves yra teisinga, net jei žinome, kad tas asmuo bus prikeltas nemirtingam gyvenimui. Jėzus pažadėjo, kad mes niekada nemiršime, ir vis dėlto mirtis vis dar egzistuoja.

Jis vis dar yra priešas, mirtis vis dar yra kažkas šiame pasaulyje, kas nėra tai, kas bus amžinybėje. Nors amžinas džiaugsmas yra „už kampo“, kartais ištinka gilus liūdesys, nors Jėzus mus myli. Kai mes verkiame, Jėzus verkia su mumis. Jis mato mūsų liūdesį šiame amžiuje, kaip mato ateities džiaugsmus.

„Paimk akmenį“, – tarė Jėzus, o Marija atkirto: „Bus dvokas, nes jis jau keturias dienas miręs“.

Ar jūsų gyvenime yra kas nors smirdančio, ko nenorime, kad Jėzus atskleistų „nuritindamas akmenį?“ Tikriausiai kiekvieno gyvenime yra kažkas panašaus, ką verčiau slėptume, bet kartais Jėzus turi kitų planų, nes jis žino dalykus, kurių mes nežinome, ir mes tiesiog turime juo pasitikėti. Taigi jie nuritino akmenį, Jėzus meldėsi, o paskui sušuko: „Lozoriau, išeik!“ „Ir mirusieji išėjo“, – pasakoja Jonas – bet iš tikrųjų jis nebuvo miręs. Jis buvo surištas kaip negyvas drobulėmis. , bet jis nuėjo. „Atriškite jį“, – pasakė Jėzus, – „ir paleisk“ (43-44 eil.).

Jėzaus pašaukimas taip pat atitenka dvasiškai mirusiems šiandien. Kai kurie iš jų girdi jo balsą ir išeina iš savo kapų. Jie išeina iš sielvarto, jie išeina iš savanaudiškos mąstysenos, vedančios į mirtį. O ko tau reikia? Jums reikia, kad kas nors padėtų nukabinti savo apdangalus, atsikratyti senų mąstymo būdų, kurie mums tokie lengvi. Tai yra viena iš bažnyčios užduočių. Mes padedame žmonėms nusimesti akmenį, net jei yra kamštis, ir padedame žmonėms, atsiliepiantiems į Jėzaus kvietimą.

Ar girdite Jėzaus kvietimą ateiti pas jį? Atėjo laikas išeiti iš savo „kapo“. Ar pažįstate ką nors, ką Jėzus vadina? Laikas padėti jiems nuversti akmenį. Apie tai verta pagalvoti.

autorius Josephas Tkachas

Lozorius, išeik!