Potteris Dievas
Ar prisimeni, kai Dievas atkreipė Jeremijo dėmesį į puodžiaus ratą? (Jer. 18,2-6)Dievas panaudojo puodžiaus ir molio įvaizdį, kad pamokytų mus svarbios pamokos. Panašias žinutes, kuriose naudojamas puodžiaus ir molio įvaizdis, galima rasti ir Jesaja 45,9ir 64,7, taip pat Römer 9,20-21.
Vienas mano mėgstamiausių puodelių, kurį dažnai geriu arbatai biure, yra mano šeimos paveikslas. Žvelgdama į ją, ji man primena kalbėjimo arbatos istoriją. Pasakojimą pirmąjį asmenį pasakoja arbatinukas ir paaiškina, kaip tai tapo tuo, kas buvo jo kūrėjui.
Aš ne visada buvau maloni arbatos puodelis. Iš pradžių buvau tik beformis molio gumulas. Bet kažkas mane įdėjo į diską ir pradėjo taip greitai sukti diską, kad man svaigo galva. Kai sukau ratu, jis mane suspaudė, suspaudė ir suplėšė. Aš sušukau: "Stop!" Bet gavau atsakymą: „Dar ne!“.
Galiausiai jis sustabdė langą ir padėjo mane į orkaitę. Darėsi vis karščiau, kol sušuko: "Stop!" Vėl gavau atsakymą „Dar ne!“ Galiausiai jis išėmė mane iš orkaitės ir pradėjo man tepti dažus. Dėl dūmų mane pykino, ir aš vėl šaukiau: „Stop!“. Ir vėl atsakymas buvo: „Dar ne!“.
Tada jis išėmė mane iš krosnies ir, man atvėsus, padėjo mane ant stalo priešais veidrodį. Buvau nustebęs! Puodžius iš beverčio molio gabalėlio padarė ką nors gražaus. Mes visi esame molio gabaliukai, ar ne? Padėjęs mus ant šios žemės puodžiaus rato, mūsų pagrindinis puodžius padaro mus naujais kūriniais, kuriais turėtume būti pagal jo valią!
Kalbėdamas apie gyvenimo sunkumus, su kuriais, regis, taip dažnai susiduriame, Paulius rašė: „Todėl mes nepailstame. Nors išoriškai nykstame, viduje diena iš dienos atsinaujiname. Mūsų trumpalaikiai lengvi sielvartai ruošia mums amžiną ir beribę šlovę, nes mes nežiūrime į tai, kas matoma, bet į tai, kas neregima. Mat matoma yra laikina, o neregimoji – amžina.“ (2. Kor. 4,16-17).
Mūsų viltis glūdi kažkuo už šio pasaulio ribų. Mes pasitikime Dievo žodžiu; savo dabartinius vargus laikome lengvais ir laikinais, palyginti su tuo, ką Dievas mums yra paruošęs. Tačiau šie išbandymai yra krikščioniškos kelionės dalis. Römer 8,17-18 Mes skaitome: „Jei esame vaikai, tai esame ir paveldėtojai – Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu iš tiesų dalijamės jo kentėjimais, kad gautume ir jo šlovę. Nes manau, kad mūsų dabartiniai kentėjimai neverti lygintis su šlove, kuri mums bus apreikšta.“
Daugeliu atžvilgių mes dalijamės Kristaus kančiomis. Kai kurie, žinoma, kenčia kankinystę dėl savo tikėjimo. Tačiau dauguma mūsų dalijamės Kristaus kančiomis kitais būdais. Draugai gali mus išduoti. Žmonės dažnai mūsų nesupranta, mūsų nevertina, nemyli ar net mus skriaudžia. Vis dėlto, kadangi sekame Kristumi, atleidžiame, kaip ir jis mums atleido. Jis paaukojo save, kai mes dar buvome jo priešai. (Röm. 5,10)Todėl jis ragina mus dėti ypatingas pastangas tarnauti žmonėms, kurie su mumis elgiasi blogai, mūsų nevertina, nesupranta ar nemėgsta.
Tik „dėl Dievo gailestingumo“ esame pašaukti būti „gyvomis aukomis“. (Röm. 12,1)Dievas per Šventąją Dvasią aktyviai veikia mumyse, kad mus perkeistų pagal Kristaus paveikslą. (2. Kor. 3,18), kažkas neišmatuojamai geresnio už šlapio molio gabalą!
Dievas yra aktyvus kiekviename iš mūsų, visuose įvykiuose ir iššūkiuose, kurie ateina su mūsų gyvenimu. Be sunkumų ir išbandymų, su kuriais susiduriame, nesvarbu, ar jie susiję su sveikata, ar finansai, ar mylimo žmogaus netektis, Dievas yra su mumis. Tai mus tobulina, keičia, formuoja ir formuoja. Dievas niekada mūsų nepaliks ir nepraleis. Jis yra su mumis visose kovose.
autorius Josephas Tkachas
