Garso
Būkite Kristuje
Puikus rašytojas Markas Twainas parašė įdomią istoriją. Jis pasakojo, kad vieną dieną, kai tolimo krašto karalius ir karalienė iš karališkosios ligoninės parsivežė savo naujagimį princą, jų vežimas susidūrė su vargano elgeto vežimu. Kuklioje transporto priemonėje vargšas vyras iš akušerio namo į namus parsivežė žmoną ir naujagimį. Sujaukę veiksmą, dvi poros netyčia apsikeitė kūdikiais ir taip mažasis princas pateko į elgetos namus, kad jį augintų jis ir jo žmona.
Kai kūdikis užaugo berniuku, jis buvo priverstas išeiti į gatves elgetauti maisto. Nežinodamas, iš tikrųjų jis elgetavo savo gatvėse, nes jos priklausė tikrajam jo tėvui, karaliui. Diena iš dienos jis eidavo į pilį ir žiūrėdavo pro geležinę tvorą į ten žaidžiantį mažą berniuką ir sakydavo sau: „Jei aš būčiau princas“. Žinoma, jis buvo princas! Bet jis žinojo, kad faktas Berniukas gyveno skurdžiai, nes nežinojo, kas jis iš tikrųjų yra, būtent todėl, kad nežinojo, kas yra jo tėvas.
Tačiau tai galioja ir daugeliui krikščionių! Taip lengva eiti per gyvenimą nežinant savo tapatybės. Kai kurie iš mūsų niekada neskyrė laiko išsiaiškinti, „su kuo jie priklauso“. Nuo tos dienos, kai gimėme dvasiškai, dabar esame karalių Karaliaus ir viešpačių Viešpaties sūnūs ir dukterys! Mes esame karališkieji paveldėtojai. Kaip liūdna pagalvoti, kad dažnai gyvename savęs primestame dvasiniame skurde, netekę nuostabios Dievo malonės turtų. Šis turtas yra, nesvarbu, ar mes sąmoningai juo džiaugiamės, ar ne. Daugelis tikinčiųjų yra šiek tiek „netikintys“, kai kalbama apie Dievo žodį, kai Jis mums sako, kas mes esame Jėzuje.
Kai tikėjome, Dievas davė mums viską, ko reikia krikščioniškam gyvenimui. Jėzus pažadėjo atsiųsti savo mokiniams „pagalbininką“. „Dabar, kai ateis Guodėjas [Pagalbininkas], kurį aš jums atsiųsiu iš Tėvo, tiesos Dvasia, kylanti iš Tėvo, jis paliudys apie mane. Ir jūs taip pat esate mano liudytojai, nes buvote su manimi nuo pradžios“ (Jn 15,26-vienas).
Jėzus kalbėjo savo mokiniams apie atsivertusio dvasinio gyvenimo paslaptį: „Aš esu vynmedis, jūs – šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15,5). Mūsų pasilikimas Kristuje, Jo pasilikimas mumyse ir Šventosios Dvasios atėjimas yra glaudžiai susiję. Negalime iš tikrųjų pasilikti Kristuje, nevaikščiodami Dvasia. Jei nėra ėjimo, tai nėra ir pasilikimo. Likti reiškia, kad kažkas visada yra. Mūsų krikščioniškasis gyvenimas prasidėjo nuo vienkartinio savo gyvenimo pasišventimo Kristui. Šiuo įsipareigojimu gyvename diena iš dienos.
Žodis „pagalbininkas“ (graikiškai Parakletos) reiškia „atidėti padėti“. Tai reiškia asmenį, kuris ateina į pagalbą teisme. Ir Jėzus, ir Šventoji Dvasia moko tiesos, lieka mokiniais ir liudija. Pagalbininkas ne tik iš esmės panašus į Jėzų, bet ir elgiasi kaip Jėzus. Šventoji Dvasia yra nuolatinis Jėzaus buvimas mumyse, tikintiesiems.
Parakletas yra tiesioginis ryšys tarp Jėzaus ir jo mokinių kiekvienoje kartoje. Guodėtojas, padrąsinėjas ar pagalbininkas pasilieka arba gyvena visuose tikinčiuose. Jis veda mus į Dievo pasaulio tiesą. Jėzus pasakė: „Bet kai ateis ta tiesos Dvasia, ji nuves jus į visą tiesą. Nes jis nekalbės apie save; Bet ką jis išgirs, jis kalbės, o kas bus, paskelbs jums“ (Jn 16,13). Jis visada nukreipia mus į Kristų. „Jis pašlovins mane; nes jis paims tai, kas mano, ir paskelbs jums. Viskas, ką turi tėvas, yra mano. Todėl sakiau: Jis paims tai, kas mano, ir jums paskelbs“ (Jn 16,14-15). Šventoji Dvasia niekuomet nešlovina savęs, ji neieško savo šlovės. Jis tik nori šlovinti Kristų ir Dievą Tėvą. Bet koks religinis judėjimas, šlovinantis Dvasią, o ne Kristų, nesuderinamas su Jėzaus mokymu apie Šventąją Dvasią.
Tai, ko moko Šventoji Dvasia, visada bus visiškai suderinta su Jėzumi. Jis neprieštaraus ir nekeis nieko, ko išmokė mūsų Gelbėtojas. Šventoji Dvasia visada yra nukreipta į Kristų. Jėzus ir Šventoji Dvasia visada visiškai sutaria.
Įėjimas į Dievo karalystę vyksta ne dėl mūsų pačių geriausių pastangų, o tam reikalingas visiškai kitoks gyvenimas. Turime gimti dvasiškai. Tai nauja pradžia, naujas gimimas. Tai laisva nuo seno gyvenimo. Tai mumyse yra Šventosios Dvasios darbas. Nei savo jėgomis, nei per savo intelektą negalime užmegzti tinkamo ryšio su Dievu. Įeiname į Dievo šeimą, kai Dievo dvasia mus iš pagrindų atnaujina. Be to nėra krikščionybės. Šventoji Dvasia padeda dvasiniam gyvenimui. Tai prasideda ne nuo beviltiško žmogaus bandymo tai padaryti patiems. Tai neturi nieko bendra su asmeniniais nuopelnais. Mes to ne kankiname. Negalime pelnyti Dievo palankumo. Kokia privilegija mokėti skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją. Mes tiesiog skelbiame, ką Dievas jau padarė Kristuje. Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia, ir Jis atėjo parodyti Jėzų kaip Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Mes nuostabiai palaiminti! Dievas yra už mus, su mumis ir veikia per mus.
pateikė Santiago Lange
