Garso
Prisikėlimas: darbas atliktas
Pavasario šventės metu ypač prisimename mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Ši šventė skatina mus susimąstyti apie mūsų Gelbėtoją ir jo pasiektą išganymą. Aukos, atnašos, deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę nesugebėjo mūsų sutaikyti su Dievu. Tačiau Jėzaus Kristaus auka kartą ir visiems laikams atnešė visišką susitaikymą. Jėzus nunešė ant kryžiaus kiekvieno žmogaus nuodėmes, net jei daugelis to dar nepripažįsta ir nepriima. „Tada jis (Jėzus) tarė: „Štai aš ateinu vykdyti tavo valios. Tada jis paima pirmąjį, kad galėtų panaudoti antrąjį. Pagal šią valią esame kartą visiems laikams pašventinti Jėzaus Kristaus kūno auka“ (Hebrajams 10,9-vienas).
Darbas atliktas, dovana paruošta. Palyginti su tuo, kad pinigai jau yra banke, tereikia juos pasiimti: „Jis pats yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio nuodėmes“ (1. Jonas 2,2).
Mūsų tikėjimas niekuo neprisideda prie šio veiksmo veiksmingumo ir nesistengia įgyti šios dovanos. Tikėjimu priimame neįkainojamą susitaikymo su Dievu dovaną, suteiktą per Jėzų Kristų. Kai galvojame apie mūsų Gelbėtojo prisikėlimą, mus užplūsta troškimas šokinėti iš džiaugsmo, nes Jo prisikėlimas atveria mums džiugią mūsų pačių prisikėlimo perspektyvą. Taigi mes jau šiandien gyvename naujame gyvenime su Kristumi.
Naujas kūrinys
Mūsų išganymą galima apibūdinti kaip naują kūrinį. Su apaštalu Pauliumi galime išpažinti, kad senasis žmogus mirė su Kristumi: „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas tvarinys; kas sena praėjo, štai atėjo nauja“2. korintiečiai 5,17). Mes tampame nauju žmogumi, dvasiškai atgimstančiu su nauja tapatybe.
Štai kodėl jo nukryžiavimas mums toks svarbus. Mes kabėjome kartu su juo ant kryžiaus, ant kurio kartu su juo mirė senas, nuodėmingas žmogus, ir dabar turime naują gyvenimą su prisikėlusiu Kristumi. Yra skirtumas tarp seno ir naujojo. Kristus yra Dievo atvaizdas ir mes buvome iš naujo sukurti pagal Jo paveikslą. Dievo meilė mums tokia didelė, kad jis atsiuntė Kristų, kad išvaduotų mus iš mūsų užsispyrimo ir savanaudiškumo.
Savo prasmės stebuklą randame jau psalmėse: „Kai matau dangų, tavo pirštų darbą, mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu paruošei: kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir žmogaus vaikas tu jį priimi? Tu padarei jį šiek tiek žemesnį už Dievą, apvainikuoji jį garbe ir šlove“ (Psalmė 8,4-vienas).
Kontempliuojant dangaus kūnus – mėnulį ir žvaigždes – ir apmąstant visatos begalybę bei kiekvienos žvaigždės baimę keliančias galias, kyla klausimas, kodėl Dievas išvis mumis rūpinasi. Atsižvelgiant į šį didžiulį kūrinį, atrodo sunku įsivaizduoti, kad Jis atkreips į mus dėmesį ir domėsis kiekvienu iš mūsų.
kas yra zmogus?
Mes, žmonės, atstovaujame paradoksui, viena vertus, giliai įsitraukę į nuodėmes, kita vertus, vadovaujamės moraliniu reikalavimu sau. Mokslas žmones vadina „homo sapiens“, gyvūnų karalystės dalimi, o Biblija vadina mus „nefešu“, taip pat vartojamu gyvūnams. Esame padaryti iš dulkių ir mirtimi grįžtame į tą būseną.
Tačiau pagal biblinį požiūrį mes esame daug daugiau nei vien gyvūnai: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal Dievo paveikslą sukūrė jį; ir sukūrė juos vyrą ir moterį“ (1. Mose 1,27). Kaip unikalus Dievo kūrinys, sukurtas pagal Dievo paveikslą, vyrai ir moterys turi vienodą dvasinį potencialą. Socialiniai vaidmenys neturi sumenkinti žmogaus dvasinės vertės. Kiekvienas žmogus nusipelno meilės, garbės ir pagarbos. Pradžios knyga baigiasi teiginiu, kad viskas, kas sukurta, buvo „labai gerai“, kaip Dievas buvo numatęs.
Tačiau realybė rodo, kad su žmonija kažkas iš esmės negerai. Kas nutiko? Biblijoje paaiškinama, kad iš pradžių tobulą kūrinį iškreipė nuopuolis: Adomas ir Ieva valgė vaisius nuo uždrausto medžio, todėl žmonija sukilo prieš savo Kūrėją ir nusprendė eiti savo keliu.
Pirmasis jų nuodėmės požymis buvo iškreiptas suvokimas: staiga jiems pasirodė netinkamas nuogumas: „Tuomet atsivėrė jų abiejų akys ir jie pamatė, kad jie nuogi, susipynė figos lapus ir pasidarė prijuostes“ (1. Mose 3,7). Jie pripažino, kad prarado savo artimą ryšį su Dievu. Jie bijojo susitikti su Dievu ir pasislėpė. Tikras gyvenimas harmonijoje ir meilėje su Dievu tą akimirką baigėsi – dvasiškai jie buvo mirę: „Tą dieną, kai valgysi nuo medžio, būtinai turi mirti“ (1. Mose 2,17).
Liko grynai fizinė egzistencija, nutolusi nuo Dievo jiems skirto visaverčio gyvenimo. Adomas ir Ieva atstovauja visai žmonijai maištaujant prieš savo Kūrėją; Todėl nuodėmė ir mirtis apibūdina kiekvieną žmonių visuomenę.
išganymo planas
Žmogaus problema slypi mūsų pačių nesėkmėse ir kaltėje, o ne Dieve. Tai buvo ideali pradžia, bet mes, žmonės, jos netekome. Tačiau Dievas kreipiasi į mus ir turi mums planą. Jėzus Kristus, Dievas kaip žmogus, atstovauja tobulam Dievo paveikslui ir yra vadinamas „paskutiniu Adomu“. Jis tapo visiškai žmogumi, pademonstravo absoliutų paklusnumą ir pasitikėjimą savo dangiškuoju Tėvu, todėl rodo mums pavyzdį: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe, o paskutinis Adomas tapo dvasia, suteikiančia gyvybę“ (1. Korintiečiams 15,45).
Kaip Adomas atnešė mirtį į pasaulį, Jėzus atvėrė kelią į gyvenimą. Jis yra naujos žmonijos, naujo kūrinio, kuriame visi per jį bus atgaivinti, pradžia. Per Jėzų Kristų Dievas sukuria naują žmogų, kuriam nebegali nuodėmė ir mirtis. Pergalė iškovota, pagundai atsispirta. Jėzus atkūrė per nuodėmę prarastą gyvybę: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas mane tiki, nors ir mirs, tas gyvens“ (Jn 11,25).
Per Jėzaus Kristaus tikėjimą Paulius tapo nauju kūriniu. Šis dvasinis pokytis turi įtakos jo požiūriui ir elgesiui: „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Aš gyvenu, bet dabar ne aš, o Kristus gyvena manyje. Nes tai, ką dabar gyvenu kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris mane pamilo ir atidavė save už mane“ (Galatams). 2,19-vienas).
Jei esame Kristuje, tai ir prisikėlime nešiosime Dievo paveikslą. Mūsų protas dar negali iki galo suvokti, kaip tai atrodys. Taip pat tiksliai nežinome, kaip atrodo „dvasinis kūnas“; bet mes žinome, kad tai bus nuostabu. Mūsų maloningas ir mylintis Dievas laimins mus nepaprastu džiaugsmu, o mes šlovinsime Jį per amžius!
Tikėjimas Jėzumi Kristumi ir jo darbas mūsų gyvenime padeda mums įveikti savo netobulumus ir tapti tokia būtybe, kurią Dievas nori matyti mumyse: „Bet mes visi atidengtu veidu atspindime Viešpaties šlovę ir mes keičiamės pagal jo paveikslą iš vienos šlovės į kitą Viešpaties, kuri yra Dvasia“2. korintiečiai 3,18).
Nors dar nematome Dievo paveikslo pilnoje šlovėje, esame užtikrinti, kad vieną dieną jį išvysime: „Kaip nešiojome žemiškojo paveikslą, taip ir dangiškąjį“1. Korintiečiams 15,49).
Mūsų prisikelti kūnai bus kaip Jėzaus Kristaus kūnai: šlovingi, galingi, dvasingi, dangiški, nenykstantys ir nemirtingi. Jonas sako: „Brangieji, mes jau esame Dievo vaikai; bet dar nepaaiškėjo, kas būsime. Žinome, kad kai tai bus atskleista, būsime panašūs į jį; nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1. Jonas 3,2).
Ką matai kai sutinki ką nors? Ar matote Dievo paveikslą, galimą didybę, Kristaus paveikslo dizainą? Ar matote, kaip veikia gražus Dievo planas teikiant malonę nusidėjėliams? Ar džiaugiatės, kad jis atperka paklydusią žmoniją? Ar džiaugiatės, kad jis atperka paklydusią žmoniją? Dievo planas yra daug nuostabesnis už žvaigždes ir daug didingesnis už visą visatą. Džiaukimės pavasario šventėmis, mūsų Viešpačiu ir Gelbėtoju Jėzumi Kristumi. Dėkokite jam už jo auką už jus, kurios pakanka visam pasauliui. Jėzuje tu turi naują gyvenimą!
autorius Josephas Tkachas
Daugiau straipsnių apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą: