Ar malonė toleruoja nuodėmę?

Gyvenimas malonėje reiškia atmetimą, netoleravimą ar nuodėmės priėmimą. Dievas yra prieš nuodėmę - jis jos nekenčia. Jis atsisakė palikti mus nuodėmingoje būsenoje ir pasiuntė savo Sūnų išpirkti mus nuo jos ir jos padarinių.

Kalbėdamas su moterimi, kuri svetimavo, Jėzus jai pasakė: „Aš tavęs irgi nesmerkiu“, – pasakė jai Jėzus. Gali eiti, bet daugiau nenusidėk! (Jonas 8,11 Tikiuosi visiems). Jėzaus liudijimas parodo jo panieką nuodėmei ir perteikia malonę, kuri supriešina nuodėmę su atperkančia meile. Būtų tragiška klaida vertinti Jėzaus norą būti mūsų Gelbėtoju kaip toleranciją nuodėmei. Dievo Sūnus tapo vienu iš mūsų kaip tik todėl, kad buvo visiškai nepakantus klaidinančiai ir naikinančiai nuodėmės galiai. Užuot priėmęs mūsų nuodėmes, jis prisiėmė jas ant savęs ir padavė Dievo teismui. Per jo pasiaukojimą, bausmę, mirtį, kurią mums atneša nuodėmė, buvo pašalinta.

Žvalgantis po puolusį pasaulį, kuriame gyvename, ir pažvelgus į savo gyvenimą, akivaizdu, kad Dievas leidžia nuodėmę. Tačiau Biblijoje aiškiai sakoma, kad Dievas nekenčia nuodėmės. Kodėl? Dėl mums padarytos žalos. Nuodėmė kenkia mums - kenkia mūsų santykiams su Dievu ir su kitais; tai trukdo gyventi tiesoje ir pilnatvėje to, kas esame, jo mylimoji. Spręsdamas mūsų nuodėmę, kuri buvo pašalinta Jėzuje ir per Jėzų, Dievas neatleidžia mūsų nuo visų pavergtų nuodėmės padarinių. Bet tai nereiškia, kad Jo malonė leidžia mums toliau nusidėti. Dievo malonė nėra jo pasyvi tolerancija nuodėmei.

Mes, krikščionys, gyvename malonėje – dėl Jėzaus aukos esame išlaisvinti iš didžiausių nuodėmės bausmių. Būdami Kristaus darbuotojai, mokome ir švenčiame malonę taip, kad suteiktų žmonėms viltį ir aiškų vaizdą apie Dievą kaip mylintį, atleidžiantį Tėvą. Tačiau ši žinia ateina su perspėjimu – atsiminkite apaštalo Pauliaus klausimą: „Ar tiek mažai jums vertas be galo turtingas Dievo gerumas, kantrybė ir ištikimybė? Argi nematote, kad būtent šis gėris nori paskatinti jus atsiversti? (romėnai 2,4 Tikiuosi visiems). Jis taip pat pasakė: „Ką mes į tai pasakysime? Ar išliksime nuodėmėje, kad malonė būtų gausi? Toli gražu! Mes mirę nuodėmei. Kaip mes dar galime jame gyventi?" (romėnai 6,1-vienas).

Dievo meilės tiesa niekada neturėtų mūsų skatinti norėti likti savo nuodėmėje. Malonė yra Dievo aprūpinimas Jėzuje, išlaisvinantis mus ne tik iš kaltės ir gėdos dėl nuodėmės, bet ir iš ją iškreipiančios, pavergiančios galios. Kaip Jėzus pasakė: „Kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8,34). Paulius perspėjo: „Ar tu nežinai? Kam paklusti jūs darote save tarnais, kurių tarnais esate ir kam paklūstate – ar kaip nuodėmės vergais iki mirties, arba kaip paklusnumo vergais teisumui“ (romiečiams). 6,16). Nuodėmė yra rimtas dalykas, nes ji pavergia mus blogio įtakai.

Toks nuodėmės ir jos pasekmių supratimas nepriverčia mus kaupti smerkiančių žodžių žmonėms. Vietoj to, kaip pastebėjo Paulius, mūsų žodžiai yra: „Kiekvienam kalbėk maloniai; viskas, ką sakote, turėtų būti gera ir naudinga. Pasistenkite rasti tinkamus žodžius kiekvienam“ (kolosiečiams 4,6 Tikiuosi visiems). Mūsų žodžiai turėtų perteikti viltį ir papasakoti apie Dievo nuodėmių atleidimą Kristuje ir Jo pergalę prieš visą blogį. Vien tik vienas, nekalbant apie kitą, yra malonės žinios iškraipymas. Kaip pastebi Paulius, Dievo malonė niekada nepaliks mūsų blogio vergijoje: „Bet ačiū Dievui, būdami nuodėmės vergais, dabar iš savo širdies paklusote doktrinos formai, kuriai buvote atiduoti“ (romiečiams). 6,17).

Augdami suprasdami Dievo malonės tiesą, vis labiau suprasime, kodėl Dievas gailisi nuodėmės. Tai kenkia ir kenkia jo kūrybai. Tai griauna teisingus santykius su kitais ir šmeižia Dievo charakterį melais apie Dievą, kurie jį kenkia, ir pasitikėjimo santykiu su Dievu. Tada ką mes darome, kai matome, kad mylimas žmogus nusideda? Mes jo neteisiame, bet nekenčiame nuodėmingo elgesio, kuris kenkia jam ir galbūt kitiems. Mes tikimės ir meldžiamės, kad Jėzus išgelbėtų mūsų mylimąjį nuo savo nuodėmės per gyvenimą, kurį jis paaukojo už jį.

Stepono užmėtymas akmenimis

Paulius yra galingas pavyzdys, ką Dievo meilė gali padaryti žmogaus gyvenime. Prieš atsivertimą Paulius griežtai persekiojo krikščionis. Jis stovėjo šalia, kai Steponas buvo nukankintas (Apd 7,54–60). Biblijoje aprašomas jo požiūris: „Tačiau Saulius mėgavosi savo mirtimi“ (Apd 8,1). Kadangi jis žinojo apie didžiulę malonę, kurią gavo už baisias praeities nuodėmes, malonė išliko pagrindine Pauliaus gyvenimo tema. Jis įvykdė savo pašaukimą tarnauti Jėzui: „Bet aš nevertinu savo gyvybės, jei tik baigiu savo kelią ir atlieku tarnystę, kurią gavau iš Viešpaties Jėzaus, kad liudyčiau Dievo malonės Evangeliją“ (Apd 20,24). ).
Pauliaus raštuose randame malonės ir tiesos persipynimą tame, ką jis mokė įkvėpęs Šventosios Dvasios. Taip pat matome, kad Dievas radikaliai pavertė Paulių iš nusiteikusio teisininko, kuris persekiojo krikščionis, į nuolankų Jėzaus tarną. Priimdamas jį kaip savo vaiką, jis suvokė savo paties nuodėmę ir Dievo gailestingumą. Paulius priėmė Dievo malonę ir visą gyvenimą paskyrė pamokslavimui, neatsižvelgdamas į kainą.

Sekdami Pauliaus pavyzdžiu, mūsų pokalbiai su bendražmogiais turėtų būti pagrįsti nuostabia Dievo malone visiems nusidėjėliams. Mūsų žodžiai turėtų liudyti, kad gyvename nuo nuodėmės nepriklausomą gyvenimą pagal tvirtą Dievo mokymą. „Tas, kuris gimė iš Dievo, nedaro nuodėmės; nes Dievo vaikai pasilieka jame ir negali nusidėti. nes jie gimę iš Dievo“ (1. Jonas 3,9).

Sutikę žmones, kurie gyvena priešingai Dievo gerumui, užuot juos smerkę, elkitės su jais švelniai: „Viešpaties tarnas turi būti ne ginčytis, bet malonus kiekvienam, sumanus mokyti, ištverti pikta, galėdamas ir švelnus. priekaištauja maištingiesiems. Galbūt Dievas padės jiems atgailauti, pamatyti tiesą“ (2. Timas. 2,24-vienas).

Kaip ir Pauliui, aplinkiniams reikia tikro susitikimo su Jėzumi. Jūs galite padėti tokiam susitikimui, kai jūsų elgesys atitinka Jėzaus Kristaus esmę.

autorius Josephas Tkachas