Ką manote apie netikinčius?

483 Kaip tikintieji galvoja apie netikinčiuosius

Kreipiuosi į jus svarbiu klausimu: ką manote apie netikinčius? Manau, kad tai klausimas, kurį turėtume apmąstyti visi! Chuckas Colsonas, „Kalėjimų draugijos“ ir „Breakpoint Radio“ programos įkūrėjas JAV, kartą į šį klausimą atsakė analogiškai: jei aklas žmogus žengtų jums ant kojos ar užpiltų karštą kavą ant marškinių, gal būtumėte ant jo supykęs? Jis pats atsako, kad greičiausiai tai nebūtų mes, būtent todėl, kad aklas nemato, kas yra priešais jį. 

Taip pat atminkite, kad žmonės, kurie dar nebuvo pašaukti tikėti Kristumi, negali matyti tiesos prieš savo akis. Dėl nuopuolio jie yra dvasiškai akli (2. korintiečiai 4,3-4). Tačiau tinkamu laiku Šventoji Dvasia atveria jų dvasines akis, kad pamatytų (Efeziečiams 1,18). Bažnyčios tėvai šį įvykį pavadino nušvitimo stebuklu. Kai tai atsitiko, žmonės galėjo patikėti; galėjo patikėti tuo, ką dabar matė savo akimis.

Nors kai kurie žmonės, nepaisant regos, pasirenka netikėjimą, aš tikiu, kad dauguma jų galų gale teigiamai reaguos į aiškų Dievo raginimą savo gyvenime. Meldžiuosi, kad jie tai padarytų greičiau nei vėliau, kad jau dabar galėtų patirti ramybę ir džiaugsmą pažinti Dievą ir papasakoti kitiems apie Dievą.

Mes tikime, kad pripažįstame, kad netikintys žmonės turi klaidingų minčių apie Dievą. Kai kurios iš šių idėjų yra blogų krikščionių pavyzdžių rezultatas. Kiti kilo dėl nelogiškų ir spekuliacinių nuomonių apie Dievą, kurios buvo girdimos metų metus. Šios klaidingos nuomonės dar labiau sustiprina dvasinį aklumą. Kaip mes reaguojame į jų netikėjimą? Deja, daugelis krikščionių reaguoja į apsauginių sienų statybą ar net stiprų atmetimą. Statant šias sienas, jie pamiršta tikrovę, kad netikintys yra Dievui tokie pat svarbūs kaip ir tikintieji. Jie pamiršo, kad Dievo Sūnus atėjo į žemę ne tik dėl tikinčiųjų.

Kai Jėzus pradėjo savo tarnystę žemėje, krikščionių nebuvo – dauguma žmonių buvo netikintys, net to meto žydai. Bet, laimei, Jėzus buvo nusidėjėlių draugas – netikinčiųjų užtarėjas. Jam buvo aišku, kad „ne sveikiems reikia gydytojo, o ligoniams“ (Mt 9,12). Jėzus įsipareigojo ieškoti pasiklydusių nusidėjėlių, kad priimtų jį ir jiems pasiūlytą išgelbėjimą. Taigi jis didžiąją laiko dalį praleido su žmonėmis, kuriuos kiti laikė nevertais ir nevertais dėmesio. Todėl žydų religiniai lyderiai pavadino Jėzų „rijumi ir vyno girtuokliu, muitininkų ir nusidėjėlių draugu“ (Lk. 7,34).

Evangelija mums atskleidžia tiesą; Jėzus, Dievo Sūnus, tapo žmogumi, kuris gyveno tarp mūsų, mirė ir pakilo į dangų; jis tai padarė dėl visų žmonių. Šventasis Raštas mums sako, kad Dievas myli „pasaulį“. (Jonas 3,16) Tai gali reikšti tik tai, kad dauguma žmonių yra netikintys. Tas pats Dievas kviečia mus, tikinčiuosius, mylėti visus žmones, kaip mylėjo Jėzus. Tam mums reikia įžvalgos, kad matytume juos kaip dar netikinčius Kristų – kaip tuos, kurie priklauso jam, už kurį Jėzus mirė ir prisikėlė. Deja, daugeliui krikščionių tai labai sunku. Matyt, yra pakankamai krikščionių, kurie nori teisti kitus. Tačiau Dievo Sūnus paskelbė, kad atėjo ne pasmerkti pasaulio, bet jį išgelbėti (Jonas 3,17). Deja, kai kurie krikščionys taip uoliai smerkia netikinčius, kad visiškai nepastebi, kaip Dievas Tėvas žiūri į juos – kaip į savo mylimus vaikus. Dėl šių žmonių jis pasiuntė savo sūnų mirti už juos, nors jie (dar) negalėjo jo atpažinti ar mylėti. Mes galime juos matyti kaip netikinčius ar netikinčius, bet Dievas mato juos kaip būsimus tikinčiuosius. Prieš Šventajai Dvasiai atveriant netikinčiajam akis, jas užmerkia netikėjimo aklumas – supainioti teologiškai neteisingų sampratų apie Dievo tapatybę ir meilę. Būtent tokiomis sąlygomis turime juos mylėti, o ne vengti ar atmesti. Turėtume melstis, kad Šventosios Dvasios įgalinimu jie suprastų gerąją naujieną apie sutaikinančią Dievo malonę ir priimtų tiesą su tikėjimu. Tegul šie žmonės įžengia į naują gyvenimą Dievo vadovaujami ir valdomi, o Šventoji Dvasia leidžia jiems patirti ramybę, kuri jiems, kaip Dievo vaikams, yra suteikta.

Kai galvojame apie netikinčius, prisiminkime Jėzaus įsakymą: „Mylėkite vieni kitus“, – sakė jis, „kaip aš jus myliu“ (Jn 1).5,12). O kaip Jėzus mus myli? Dalindamasis savo gyvenimu ir meile su mumis. Jis nestato sienų, kad atskirtų tikinčiuosius nuo netikinčiųjų. Evangelijos mums sako, kad Jėzus mylėjo ir priėmė muitininkus, svetimautojus, demonus ir raupsuotuosius. Jis taip pat mėgo prastos reputacijos moteris, karius, kurie iš jo tyčiojosi ir mušė, ir jo pusėje esančius nukryžiuotus nusikaltėlius. Kai Jėzus kabojo ant kryžiaus ir galvodamas apie visus šiuos žmones, jis meldėsi: „Tėve, atleisk jiems; nes jie nežino, ką daro! (Luko 23,34). Jėzus myli ir priima visus, kad jie visi gautų jo, kaip savo Gelbėtojo ir Viešpaties, atleidimą ir per Šventąją Dvasią gyventų bendrystėje su savo dangiškuoju Tėvu.

Jėzus dalijasi meile savo netikintiesiems. Tai darydami mes matome juos kaip Dievui priklausančius žmones, kuriuos Jis sukūrė ir išpirks, nepaisant to, kad jie dar nepažįsta to, kuris juos myli. Jei išlaikysime šią perspektyvą, pasikeis mūsų požiūris ir elgesys su netikinčiaisiais. Mes priimsime ją atviromis rankomis kaip našlaičius ir susvetimėjusius šeimos narius, kurie dar turi susipažinti su savo tikruoju tėvu; kaip prarasti broliai ir seserys, nežinantys, kad per Kristų jie yra susiję su mumis. Mes sieksime sutikti netikinčiuosius su Dievo meile, kad jie taip pat sveikintų Dievo malonę savo gyvenime.

autorius Josephas Tkachas


PDFKaip mes sutinkame netikinčius?