Būk tikėjimo milžinas

Ar norite būti tikinčiu žmogumi? Ar norite tikėjimo, galinčio nuversti kalnus? Ar norėtumėte pasidalyti tikėjimu, kuris gali prikelti mirusiuosius, tokiu tikėjimu kaip Dovydas, kuris gali nužudyti milžiną? Jūsų gyvenime gali būti daug milžinų, kuriuos norite sunaikinti. Taip yra su dauguma krikščionių, įskaitant mane. Ar norite tapti tikėjimo milžinu? Jūs galite, bet jūs negalite to padaryti vienas!

Krikščionys, turintys 11. skaitydami laiško hebrajams skyrius, jie laikytųsi be galo laimingais, jei tik būtų prilyginti bet kuriam iš šių žmonių iš Biblijos istorijos. Dievas taip pat būtų patenkintas tavimi. Toks požiūris atsirado dėl to, kad dauguma krikščionių tiki, kad šis Raštas turėtų padėti mums būti panašiais į juos ir į juos sekti. Tačiau tai nėra jų tikslas ir net Senasis Testamentas nerodo šios krypties. Išvardinęs visus vyrus ir moteris, įvardintus kaip jų tikėjimo atstovus, autorius tęsia: „Todėl, apsupti tokio debesies liudininkų, atidėkime į šalį visas naštas ir nuodėmę, kuri taip lengvai mus įvilioja. Bėkime ištvermingai lenktynėse, kurios dar mūsų laukia, žiūrėdami į Jėzų, kuris nuves mūsų tikėjimą ir ištobulins jį“ (Hebrajams 1 Kor.2,1-2 ZB). Ar pastebėjote ką nors šiuose žodžiuose? Tie tikėjimo milžinai vadinami liudininkais, bet kokie jie buvo liudininkai? Atsakymą į tai randame Jėzaus teiginyje, kurį galime perskaityti Evangelijoje pagal Joną: „Mano Tėvas veikia iki šios dienos, ir aš dirbu“ (Jonas). 5,17). Jėzus tvirtino, kad Dievas yra jo Tėvas. „Todėl žydai dar labiau stengėsi jį nužudyti, nes jis ne tik sulaužė šabą, bet ir sakė, kad Dievas yra jo Tėvas, ir prilygino save Dievui“ (Jonas). 5,18). Supratęs, kad juo netikėjo, jis pasakoja, kad turi keturis liudytojus, kurie įrodo, kad jis yra Dievo Sūnus.

Jėzus įvardija keturis liudytojus

Jėzus pripažįsta, kad tik jo paties liudijimas nėra patikimas: „Jei aš liudiju apie save, mano liudijimas nėra tikras“ (Jonas). 5,31). Jei net Jėzus negali paliudyti apie save, kas gali? Iš kur mes žinome, kad jis sako tiesą? Kaip mes žinome, kad jis yra Mesijas? Iš kur mes žinome, kad Jis gali atnešti išgelbėjimą per savo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą? Na, jis mums nurodo, kur į tai atkreipti dėmesį. Kaip ir prokuroras, kviečiantis liudytojus, kad patikrintų pateiktą kaltinimą ar teiginį, Jėzus pirmuoju savo liudytoju įvardija Joną Krikštytoją: „Mane paliudys kitas; ir aš žinau, kad jo liudijimas apie mane yra teisingas. Tu siuntei pas Joną, ir jis paliudijo tiesą“ (Jn 5,32-33). Jis liudijo Jėzų sakydamas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! (Jonas 1,29).
Antrasis liudijimas yra darbai, kuriuos Jėzus padarė per savo Tėvą: „Bet aš turiu didesnį liudijimą nei Jono; už darbus, kuriuos man pavedė atlikti Tėvas, tie darbai, kuriuos aš darau, liudija, kad mane siuntė Tėvas“ (Jonas). 5,36).

Tačiau dalis žydų netikėjo nei Jono, nei Jėzaus mokymais ir stebuklais. Taigi Jėzus iškėlė trečiąjį liudytoją: „Mane siuntęs Tėvas paliudijo apie mane“ (Jn 5,37). Kai Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų Jordane, Dievas pasakė: „Tai yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi; turėtum išgirsti! » (Mato 17,5).

Kai kurių jo klausytojų tą dieną prie upės nebuvo, todėl jie negirdėjo Dievo žodžių. Jei tą dieną būtumėte klausęsi Jėzaus, galbūt būtumėte skeptiškai nusiteikę Jėzaus mokymams ir stebuklams, arba nebūtumėte girdėję Dievo balso prie Jordano, bet tikrai negalėtumėte pabėgti nuo paskutinio liudijimo. Galiausiai Jėzus pateikia jiems didžiausią jiems prieinamą liudijimą. Kas buvo šis liudytojas?

Išgirskite Jėzaus žodžius: „Jūs tyrinėjate Raštus, manydami, kad juose turite amžinąjį gyvenimą, ir jie liudija apie mane“ (Jonas). 5,39 Pvz.). Taip, Šventasis Raštas liudija, kas yra Jėzus. Apie kokius raštus čia kalbame? Tuo metu, kai Jėzus pasakė šiuos žodžius, tai buvo Senojo Testamento žodžiai. Kaip jie jį paliudijo? Jėzus ten niekada nėra aiškiai paminėtas. Kaip jau buvo pasakyta pradžioje, apie jį liudija ten paminėti Jono įvykiai ir veikėjai. Jie yra jo liudininkai. Visi Senojo Testamento žmonės, kurie vaikščiojo tikėjimu, buvo būsimų dalykų šešėlis: „Jie yra būsimų dalykų šešėlis, o pats kūnas yra Kristaus“ (kolosiečiams). 2,17 Eberfeldo Biblija).

Dovydas ir Galijotas

Ką visa tai turi bendro su tavimi, kaip būsimu tikėjimo milžinu? Na, viskas! Pereikime prie istorijos apie Dovydą ir Galijotą, istoriją, kurioje piemuo turi pakankamai tikėjimo, kad vienu akmeniu numuštų milžiną (1. Samuelio knyga 17). Daugelis iš mūsų skaito šią istoriją ir stebisi, kodėl mes nepasitikime Dovydo tikėjimu. Manome, kad jie parašyti tam, kad išmokytų mus tapti panašiais į Dovydą, kad mes taip pat galėtume tikėti Dievu ir nugalėti savo gyvenimo milžinus.

Tačiau šioje istorijoje Deividas neatstovauja mums asmeniškai. Taigi mes neturėtume matyti vienas kito jo vietoje. Būdamas būsimų dalykų pranašas, jis liudijo apie Jėzų, kaip ir kiti laiške hebrajams paminėti liudytojai. Mums atstovauja Izraelio kariuomenės, kurios baimingai traukėsi nuo Galijoto. Leiskite man paaiškinti, kaip aš tai matau. Dovydas buvo ganytojas, bet 23 psalmėje jis skelbia: „Viešpats yra mano ganytojas“. Jėzus pasakė apie save: „Aš esu gerasis ganytojas“ (Jn 10,11). Dovydas buvo iš Betliejaus, kur gimė Jėzus (1. Semas 17,12). Jo tėvas Jesė įsakė Dovydui eiti į mūšio lauką (20 eilutė), o Jėzus pasakė, kad jį atsiuntė jo tėvas.
Karalius Saulius pažadėjo duoti savo dukterį į vyrą, kuris gali nužudyti Galijotą (1. Semas 17,25). Jėzus sutuoks savo bažnyčią sugrįžęs. Galijotas 40 dienų tyčiojosi iš Izraelio kariuomenės (16 eilutė), taip pat 40 dienų Jėzus pasninkavo ir buvo velnio gundomas dykumoje (Mato 4,1-11). Dovydas atsigręžė į Galijotą ir tarė: „Šią dieną Viešpats atiduos tave man, aš tave nužudysiu ir nukirsiu tau galvą“ (46 ZB eilutė).

Jėzus savo ruožtu tapo 1. Mozės knyga pranašauja, kad jis sutraiškys gyvatės, velnio, galvą (1. Mose 3,15). Kai Galijotas mirė, Izraelio kariuomenės sumušė filistinus ir daugelį jų nužudė. Tačiau mūšis jau buvo laimėtas žuvus Galijotui.

Ar turi tikėjimą?

Jėzus pasakė: „Tu bijosi pasaulyje; bet būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16,33). Tiesa ta, kad ne mes turime tikėjimą susidurti su mums besipriešinančiu milžinu, o Jėzaus tikėjimas. Jis mumis tiki. Jis jau nugalėjo už mus milžinus. Vienintelė mūsų užduotis yra paleisti tai, kas liko iš priešo. Mes neturime savo tikėjimo. Tai Jėzus: „Žiūrėkime į tą, kuris pirmesnis už mūsų tikėjimą ir jį tobulina“ (Hebrajams 1).2,2 Pvz.).

Paulius tai sako taip: „Nes įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Aš esu nukryžiuotas su Kristumi. Aš gyvenu, bet ne aš, o Kristus gyvena manyje. Nes tai, ką dabar gyvenu kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris mane pamilo ir atidavė save už mane“ (Galatams). 2,19 - 20).
Taigi, kaip tapti tikėjimo milžinu? Gyvendami Kristuje, o jis jumyse: „Tą dieną jūs žinosite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse“ (Jn 1).4,20).

Tikėjimo milžinai, į kuriuos kalbama laiške hebrajams, buvo Jėzaus Kristaus, kuris pirmauja ir tobulina mūsų tikėjimą, liudytojai ir pirmtakai. Be Kristaus nieko negalime padaryti! Ne Dovydas nužudė Galijotą. Tai buvo pats Jėzus Kristus! Mes, žmonės, neturime tiek tikėjimo, kad galėtume nujudinti kalnus net kaip garstyčios grūdelis. Kai Jėzus pasakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios sėklą, sakytumėte šiam šilkmedžiui: 'Mesk save ir pasodink jūroje, ir jis tau paklustų'“ (Lk 1).7,6). Jis ironiškai norėjo pasakyti: tu visai netiki!

Mielas skaitytojau, savo veiksmais ir pasiekimais netapsite tikėjimo milžinu. Taip pat netampa vienu, intensyviai prašydamas Dievo sustiprinti tavo tikėjimą. Tai neduos tau jokios naudos, nes tu jau esi tikėjimo į Kristų milžinas ir jo tikėjimu tu viską įveiksi per jį ir jame! Jis jau aplenkė ir užbaigė jūsų tikėjimą. Persiųsti! Žemyn su Galijotu!

pateikė Takalani Musekwa