Garso
Mato 5: Kalno pamokslas (1 dalis)
Net ne krikščionys yra girdėję apie pamokslą ant kalno. Krikščionys girdi daug pamokslų apie tai, tačiau yra skyrių, kuriuos sunku suprasti, todėl jų negalima tinkamai naudoti gyvenime.
Johnas Stottas pasakė taip:
„Kalno pamokslas yra bene geriausiai žinoma Jėzaus mokymo dalis, bet taip pat turbūt mažiausiai suprantama ir tikrai mažiausiai sekama“ (Kalno pamokslo žinia, pulsmedien Worms 2010, 11 psl.). Dar kartą panagrinėkime Kalno pamokslą. Galbūt rasime naujų lobių ir vėl prisiminsime senuosius.
Palaiminimai
„Bet pamatęs minią, jis [Jėzus] užlipo į kalną ir atsisėdo; ir jo mokiniai atėjo pas jį. Jis atvėrė burną, mokė juos ir kalbėjo“ (Mato 5,1-2). Kaip dažnai būna, minia tikriausiai jį sekė. Pamokslas buvo skirtas ne tik mokiniams. Taigi Jėzus nurodė mokiniams skleisti jo mokymus visame pasaulyje, o Matas juos užrašė daugiau nei milijardui žmonių, kad galėtų perskaityti. Jo mokymai skirti visiems, norintiems jų klausytis.
„Palaiminti dvasios vargšai; nes jų yra dangaus karalystė“ (3 eil.). Ką reiškia būti „dvasios vargšu“? Žema savigarba, menkas susidomėjimas dvasiniais dalykais? Nebūtinai. Daugelis žydų vadino save „vargšais“, nes dažnai buvo neturtingi ir pasitikėjo Dievu, kad patenkintų savo kasdienius poreikius. Taigi Jėzus galėjo turėti omenyje tikinčiuosius. Tačiau buvimas „skurdžiu dvasia“ rodo daugiau. Vargšai žino, kad jiems trūksta būtiniausių dalykų. Dvasios vargšai žino, kad jiems reikia Dievo; jie jaučia savo gyvenimo trūkumą. Jie nemano, kad tarnaudami Jam daro Dievui paslaugą. Jėzus sako, kad dangaus karalystė skirta tokiems kaip tu. Tai nuolankiesiems, priklausomiems, kuriems duota dangaus karalystė. Jie pasitiki tik Dievo gailestingumu.
„Palaiminti liūdintys; nes jie bus paguosti“ (4 eil.). Šiame teiginyje slypi tam tikra ironija, nes žodis „palaimintas“ gali reikšti ir „laimingas“. Laimingi tie, kurie liūdi, sako Jėzus, nes juos bent jau paguodžia žinojimas, kad jų vargai nesitęs. Viskas bus padaryta teisingai. Atkreipkite dėmesį, kad palaiminimai nėra įsakymai – Jėzus nesako, kad kančia yra dvasiškai naudinga. Šiame pasaulyje jau daug žmonių kenčia ir Jėzus sako, kad juos reikia paguosti – tikriausiai atėjus dangaus karalystės atėjimui.
„Palaiminti romieji; nes jie paveldės žemę“ (5 eil.). Senovės visuomenėse žemė dažnai buvo atimama iš nuolankių. Bet Dievo būdu ir tai bus išspręsta.
„Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo; nes jie bus patenkinti“ (6 eil.). Tie, kurie trokšta teisingumo ir teisumo (graikiškas žodis reiškia abu), gaus tai, ko trokšta. Tie, kurie kenčia nuo blogio ir nori, kad viskas būtų ištaisyta, turi būti atlyginta. Šiame amžiuje Dievo tauta kenčia neteisybę; mes ilgimės teisingumo. Jėzus patikina, kad mūsų viltys nenueis veltui.
„Palaiminti gailestingieji; nes jie susilauks pasigailėjimo“ (7 eil.). Mums reikia gailestingumo Teismo dieną. Jėzus sako, kad šiuo metu turėtume parodyti gailestingumą. Tai prieštarauja tų, kurie reikalauja teisingumo ir apgaudinėja kitus, arba tų, kurie reikalauja pasigailėjimo, bet patys yra negailestingi, elgesiui. Jei norime gyventi gerai, turime atitinkamai elgtis.
„Palaiminti tyraširdžiai; nes jie pamatys Dievą“ (9 eil.). Tyra širdis turi tik vieną troškimą. Tie, kurie ieško vien Dievo, tikrai jį ras. Mūsų noras bus apdovanotas.
„Palaiminti taikdariai; nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (9 eil.). Vargšai savo teisių per prievartą neįgyvendins. Dievo vaikai pasitiki Dievu. Turėtume rodyti gailestingumą ir žmogiškumą, o ne pyktį ir nesantaiką. Negalime harmoningai gyventi teisumo karalystėje, elgdamiesi neteisingai. Kadangi trokštame Dievo karalystės ramybės, turime taikiai elgtis ir vieni su kitais.
„Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo; nes jų yra dangaus karalystė“ (10 eil.). Žmonės, kurie elgiasi teisingai, kartais turi kentėti, nes yra geri. Žmonės mėgsta pasinaudoti nuolankiais žmonėmis. Yra tokių, kurie piktinasi net tais, kurie daro gera, nes jų geras pavyzdys blogiems žmonėms atrodo dar blogiau. Kartais teisieji sugeba padėti engiamiesiems dėl susilpnėjusių socialinių papročių ir taisyklių, kurios įgalino neteisiuosius. Mes nesiekiame būti persekiojami, tačiau teisieji dažnai būna persekiojami blogų žmonių. Būkite nusiteikę, sako Jėzus. laikykis Dangaus karalystė priklauso tiems, kurie tai patiria.
Tada Jėzus kreipiasi tiesiai į savo mokinius ir kreipiasi į juos žodžiu „tu“ daugiskaitos antruoju asmeniu: „Palaiminti jūs, kai žmonės jus šmeižia, persekioja ir kalba apie jus visokį pikta, kai apie tai meluoja. Būkite linksmi ir linksmi; būsi gausiai apdovanotas danguje. Nes lygiai taip jie persekiojo ir pranašus, buvusius prieš jus“ (11-12 eil.).
Šioje eilutėje yra svarbi ištrauka: „dėl manęs“. Jėzus tikisi, kad jo mokiniai bus persekiojami ne tik už gerą elgesį, bet ir už ryšį su Jėzumi. Todėl būkite linksmi ir linksmi, kai esate persekiojami – bent jau jūsų veiksmų turėtų pakakti, kad būtumėte pastebėti. Jūs keičiate šį pasaulį ir galite būti tikri, kad jums bus atlyginta.
Pasitaisyk
Jėzus taip pat panaudojo keletą trumpų metaforinių frazių, kad apibūdintų, kaip Jo pasekėjai paveiks pasaulį: „Tu esi žemės druska. Jei druska nebesūdo, su kuo gali būti druska? Tai nieko daugiau verta, kaip tik išmesti ir leisti žmonėms sutrypti“ (13 eil.).
Jei druska prarastų savo skonį, ji būtų nenaudinga, nes jos skonis suteikia jai savo vertę. Druska yra tokia gera būtent todėl, kad skonis kitoks nei kiti. Jėzaus mokiniai yra išsibarstę vienodai pasaulyje, tačiau jei jie yra lygūs pasauliui, jie neturi jokios naudos.
„Tu esi pasaulio šviesa. Miestas, esantis ant kalno, negali būti paslėptas. Taip pat ne uždega žvakę ir pakiša po tvarsčiu, o ant žvakidės; taip ji šviečia visiems, kurie yra namuose“ (14-15 eilutės). Mokiniai neturi slėptis – jie turi būti matomi. Jūsų pavyzdys yra jūsų pranešimo dalis.
„Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų dangų Tėvą“ (16 eilutė). Vėliau Jėzus kritikavo fariziejus už tai, kad jie norėjo būti matomi dėl savo darbų (Mt
6,1). Geri darbai turėtų būti matomi, bet Dievo, o ne mūsų garbei.
Geresnis teisingumas
Kaip turėtų gyventi mokiniai? Jėzus apie tai kalba 21–48 eilutėse. Jis prasideda perspėjimu: Jei išgirsite, ką sakau, jums gali kilti klausimas, ar bandau išspręsti Raštus. Aš ne. Aš darau ir moku tiksliai to, ką man sako šventraščiai. Tai, ką pasakysiu, nustebins, bet prašau nesupraskite manęs neteisingai.
„Negalvokite, kad aš atėjau panaikinti įstatymo ar pranašų; Aš atėjau ne ištirpti, bet įvykdyti“ (17 eil.). Daugelis žmonių čia sutelkia dėmesį į įstatymą, įtardami, kad problema yra ta, ar Jėzus nori atimti Senojo Testamento įstatymus. Dėl to šias eilutes labai sunku interpretuoti, nes visi sutinka, kad vykdydamas savo misiją Jėzus Kristus įvykdė kai kuriuos įstatymus, kurie tapo nereikalingi. Galima ginčytis, kiek įstatymų yra paveikta, bet visi sutinka, kad Jėzus atėjo panaikinti bent kai kuriuos iš jų.
Jėzus kalba ne apie įstatymus (daugiskaita!), o apie įstatymą (vienaskaita!) – tai yra apie Torą, pirmąsias penkias Šventojo Rašto knygas. Jis taip pat kalba apie pranašus, kitą svarbią Biblijos dalį. Šioje eilutėje kalbama ne apie atskirus įstatymus, o apie visą Senojo Testamento knygas. Jėzus atėjo ne panaikinti Raštų, bet juos įvykdyti.
Paklusnumas, be abejo, turėjo reikšmės, bet tai buvo daugiau. Dievas nori, kad jo vaikai darytų daugiau nei laikytųsi taisyklių. Kai Jėzus įvykdė Torą, tai nebuvo tik paklusnumo reikalas. Jis įvykdė viską, ką Tora buvo nurodęs. Jis darė tai, ko negalėjo Izraelis, kaip tauta.
Tada Jėzus pasakė: „Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nepraeis nė viena įstatymo raidė ar užrašas, kol viskas išsipildys“ (18 eilutė). Tačiau krikščionys neapipjausto savo vaikų, nestato tabernakulių ir nenešioja mėlynų siūlų kutuose. Visi sutinka, kad mes neprivalome laikytis šių įstatymų. Taigi kyla klausimas, ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas, kad nė vienas įstatymas nebus pažeistas? Ar ne taip, praktiškai šie dėsniai išnyko?
Tam yra trys pagrindiniai argumentai. Pirma, matome, kad šie įstatymai neišnyko. Jie vis dar yra išvardyti Toroje, bet tai nereiškia, kad turime jiems paklusti. Tai tiesa, bet neatrodo, kad tai būtų tai, ką Jėzus čia norėjo pasakyti. Antra, galima sakyti, kad krikščionys laikosi šių įstatymų, tikėdami Kristumi. Mes laikomės apipjaustymo įstatymo savo širdyse (Rom 2,29) ir tikėjimu laikomės visų ritualinių įstatymų. Tai taip pat teisinga, bet tai neturėtų būti tiksliai taip, kaip čia pasakė Jėzus.
Trečia, reikia pažymėti, kad 1. nė vienas iš įstatymų negali pasenti, kol viskas neįvykdyta ir 2. visi sutinka, kad bent dalis įstatymų nebegalioja. Taigi darome išvadą, 3. kad viskas įvykdyta. Jėzus įvykdė savo misiją ir senosios Sandoros įstatymas nebegalioja. Tačiau kodėl Jėzus pasakė „kol dangus ir žemė praeis“?
Ar jis tai pasakė tik norėdamas pabrėžti to, ką sako? Kodėl jis du kartus pavartojo žodį „iki“, kai tik vienas iš jų buvo aktualus? Aš to nežinau. Bet aš žinau, kad Senajame Testamente yra daug įstatymų, kurių krikščionys neprivalo laikytis, o 17–20 eilutėse nenurodoma, kurie yra susiję. Jei cituojame eilutes vien todėl, kad mums patinka tam tikri įstatymai, tada mes netinkamai naudojame šias eilutes. Jie nemoko mūsų, kad visi įstatymai yra amžini, nes ne visi įstatymai yra.
Šie įsakymai - kokie jie?
Jėzus tęsia: „Kas sulaužys vieną iš šių mažiausių įsakymų ir taip moko žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje; bet kas daro ir moko, bus vadinamas didiu dangaus karalystėje“ (19 eil.). Kas yra „šie įsakymai“? Ar Jėzus turi omenyje Mozės Įstatymo įsakymus ar savo nurodymus, duotus netrukus po to? Turime atkreipti dėmesį į tai, kad 19 eilutė prasideda žodžiu „todėl“ (vietoj „dabar“).
Tarp 18 ir 19 straipsnių yra logiškas ryšys. Ar tai reiškia, kad liks įstatymas, kad šie įsakymai turi būti mokomi? Tai apims Jėzus, kalbantis apie įstatymą. Tačiau Toroje yra įsakymų, kurie yra pasenę ir daugiau neturėtų būti mokomi kaip įstatymai. Todėl Jėzus negalėjo pasakyti, kad turime mokyti visų Senojo Testamento įstatymų. Tai taip pat prieštarautų likusiam Naujajam Testamentui.
Labiausiai tikėtina, kad loginis ryšys tarp 18 ir 19 eilučių yra kitoks ir daugiau dėmesio skiriama paskutinei daliai „kol viskas įvyks“. Šis samprotavimas reikštų štai ką: Visas įstatymas išliks, kol visa tai įvyks, ir „todėl“ (kadangi Jėzus viską įvykdė) mes turime mokyti tų įstatymų (Jėzaus įstatymų, kuriuos ketiname perskaityti), o ne senuosius įstatymus, kuriuos jis kritikuoja. Tai labiau prasminga, kai žiūrima pamokslo ir Naujojo Testamento kontekste. Tai yra Jėzaus įsakymai, kurių reikia mokyti (Mt 7,24; 28,20). Jėzus paaiškina, kodėl: „Aš jums sakau: jei jūsų teisumas nebus didesnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę“ (20 eilutė).
Fariziejai buvo žinomi dėl griežto paklusnumo; jie net dešimtines savo žoleles ir prieskonius. Tačiau tikras teisingumas yra širdies, žmogaus charakterio, tam tikrų taisyklių nesilaikymo dalykas. Jėzus nesako, kad mūsų paklusimas šiems įstatymams turi būti geresnis, tačiau tas paklusnumas turi būti taikomas geresniems įstatymams, kuriuos jis ryškiai paaiškins netrukus po to, nes mes žinome, ką jis reiškia.
Bet mes nesame tokie sąžiningi, kokie turėtume būti. Mums visiems reikalingas gailestingumas ir į Dangaus Karalystę atvykstame ne dėl savo teisumo, bet kitaip, kaip Jėzus paaiškino 3–10 eilutėse. Paulius tai vadino teisumo dovana, pateisinimu tikėjimu, tobulu Jėzaus teisumu, kuriuo mes dalinamės, kai mus vienija tikėjimas. Bet Jėzus nepateikia viso to paaiškinimo.
Trumpai tariant, nemanykite, kad Jėzus atėjo panaikinti Senojo Testamento šventraščius. Jis atėjo daryti to, ką buvo numatę Raštai. Kiekvienas įstatymas galiojo tol, kol Jėzus įvykdė viską, dėl ko jis buvo išsiųstas. Dabar jis suteikia mums naują teisingumo standartą, pagal kurį mes gyvename ir kurio turėtume išmokyti.
pateikė Michaelas Morrisonas
