Įgyvendinti įstatymą

Laiške romiečiams Paulius rašo: „Meilė nekenkia artimui; Taigi dabar meilė yra įstatymo išsipildymas“ (Romiečiams 13,10 Pvz.). Turime natūralų polinkį teiginį „meilė pildo įstatymą“ ir sakyti: „Įstatymas pildo meilę“. Ypač kai kalbame apie santykius, norime žinoti, kur esame. Norime aiškiai matyti arba nustatyti standartą, kaip turėtume bendrauti ir mylėti kitus. Įstatymas suteikia man matą, kaip aš įgyvendinu meilę, ir tai yra daug lengviau išmatuoti, nei tuo atveju, jei meilė yra būdas įvykdyti įstatymą.

Šio samprotavimo problema yra ta, kad žmogus gali laikytis įstatymų nemylėdamas. Bet mylėti negalima nevykdant įstatymų. Įstatymas nurodo, kaip elgsis mylintis žmogus. Įstatymas ir meilė skiriasi tuo, kad meilė veikia iš vidaus, žmogus keičiasi iš vidaus. Kita vertus, įstatymai veikia tik išoriškai, išoriškai.

Taip yra todėl, kad meilė ir įstatymai turi labai skirtingus pagrindinius principus. Žmogui, kuriam vadovaujasi meilė, nereikia instrukcijos, kaip būti mylinčiam, tačiau žmogui, kuriam vadovaujasi įstatymai, reikia. Mes bijome, kad neturėdami tvirtų pagrindinių principų, tokių kaip įstatymas, verčiantis elgtis teisingai, vargu ar elgsimės atitinkamai. Tačiau tikroji meilė nėra sąlyginė, nes jos negalima priversti ar priversti. Ji suteikiama laisvai ir laisvai gaunama, kitaip tai nėra meilė. Tai gali būti malonus priėmimas ar pripažinimas, bet ne meilė, nes meilė nėra sąlyginė. Priėmimas ir pripažinimas dažniausiai yra sąlyginis ir dažnai klaidingas dėl meilės.

Tai yra priežastis, kodėl mūsų vadinamoji „meilė“ yra taip lengvai užvaldoma, kai mylimi žmonės neatitinka mūsų lūkesčių ir reikalavimų. Deja, tokia meilė yra tik pripažinimas, kurį suteikiame ar atsisakome priklausomai nuo savo elgesio. Su daugeliu iš mūsų kaimynai, tėvai, mokytojai ir vyresnieji elgėsi taip, ir mes, paklydę mintyse, su vaikais ir kitais žmonėmis dažnai elgiamės vienodai.

Galbūt todėl mes jaučiamės taip nejaukiai dėl minties, kad Kristaus tikėjimas mumis išstūmė įstatymą. Norime kažkuo išmatuoti kitus. Bet mus išgelbsti malonė per tikėjimą ir mums nebereikia standarto. Jei Dievas mus myli nepaisydamas mūsų nuodėmių, kaip mes galime nepaisyti savo artimųjų ir paneigti jų meilę, jei jie nedaro to, ko mes norime?

Apaštalas Paulius tai aiškina efeziečiams taip: „Tikrai tyra malonė, kad esate išgelbėti. Jūs patys negalite nieko padaryti, tik su pasitikėjimu priimti tai, ką Dievas jums duoda. Jūs to neužsidirbote nieko darydami; nes Dievas nenori, kad kas nors galėtų apeliuoti į savo pasiekimus prieš jį“ (Efeziečiams 2:8-9 GN).

Geroji žinia ta, kad tik per malonę tu esi išgelbėtas per tikėjimą. Galite būti už tai labai dėkingi, nes niekas, išskyrus Jėzų, nepasiekė išganymo priemonės. Ačiū Dievui už jo besąlygišką meilę, per kurią jis tave atperka ir paverčia Kristaus esme!

autorius Josephas Tkachas