Garso
Evangelija - jūsų kvietimas į Dievo karalystę
Kiekvienas turi idėją apie teisingą ir neteisingą, ir kiekvienas padarė neteisingą net pagal savo vaizduotę. „Klysti – žmogiška“, – sako gerai žinoma patarlė. Kiekvienas kada nors nuvylė draugą, sulaužė pažadą, įskaudino kažkieno jausmus. Visi žino kaltės jausmą.
Taigi žmonės nenori turėti nieko bendra su Dievu. Jie nenori teismo dienos, nes žino, kad negali ramia sąžine stovėti prieš Dievą. Jie žino, kad turėtų jam paklusti, bet taip pat žino, kad to nepadarė. Jie gėdijasi ir jaučiasi kalti. Kaip galima išpirkti jų skolą? Kaip išvalyti sąmonę? „Atleidimas yra dieviškas“, – baigiamas raktinis žodis. Pats Dievas atleidžia.
Daugelis žmonių žino šį posakį, tačiau netiki, kad Dievas yra pakankamai dieviškas, kad atleistų jų nuodėmes. Jūs vis tiek jaučiatės kaltas. Jie vis dar bijo Dievo pasirodymo ir teismo dienos.
Bet Dievas pasirodė anksčiau - Jėzaus Kristaus asmenyje. Jis atėjo ne smerkti, o gelbėti. Jis atnešė atleidimo žinią ir mirė ant kryžiaus, kad garantuotų, jog mums gali būti atleista.
Jėzaus žinia, kryžiaus pranešimas, yra gera žinia visiems, kurie jaučiasi kalti. Jėzus, Dievas ir žmogus viename, priėmė mūsų bausmę. Atleidimas suteikiamas visiems, kurie yra pakankamai nuolankūs, kad patikėtų Jėzaus Kristaus Evangelija. Mums reikia šios geros naujienos. Kristaus Evangelija atneša ramybę, laimę ir asmeninę pergalę.
Tikroji Evangelija, geroji naujiena yra Evangelija, kurią skelbė Kristus. Apaštalai taip pat skelbė tą pačią Evangeliją: Jėzų Kristų, nukryžiuotą (1. korintiečiai 2,2), Jėzus Kristus krikščioniuose, šlovės viltis (kolosiečiams 1,27), prisikėlimas iš numirusių, vilties ir išganymo žinia žmonijai. Tai yra Dievo karalystės evangelija, kurią skelbė Jėzus.
Geros naujienos visiems
„Kai Jonas buvo paimtas į nelaisvę, Jėzus atėjo į Galilėją ir paskelbė Dievo Evangeliją, sakydamas: Laikas atėjo, ir Dievo karalystė yra arti. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,14“15). Ši Jėzaus atnešta Evangelija yra „geroji naujiena“ – „galinga“ žinia, kuri keičia ir keičia gyvenimus. Evangelija ne tik nuteisia ir paverčia, bet galų gale nuliūdins visus, kurie jai priešinasi. Evangelija yra „Dievo galia išgelbėti kiekvieną, kuris tiki“ (Rom 1,16). Evangelija yra Dievo kvietimas mums gyventi visai kitu lygmeniu. Geros naujienos yra tai, kad mes turime palikimą, kuris bus visiškai mūsų, kai grįš Kristus. Tai taip pat kvietimas į gaivinančią dvasinę tikrovę, kuri gali būti mūsų dabar. Paulius Evangeliją vadina „Evangelija“ Kristaus gelium“ (1. korintiečiai 9,12).
„Dievo Evangelija“ (Romiečiams 1 Kor5,16) ir „taikos evangelija“ (Efeziečiams 6,15). Pradėdamas nuo Jėzaus, jis pradeda iš naujo apibrėžti žydų požiūrį į Dievo karalystę, sutelkdamas dėmesį į visuotinę Kristaus pirmojo atėjimo prasmę. Paulius moko, kad Jėzus, klajojęs dulkėtais Judėjos ir Galilėjos keliais, dabar yra prisikėlęs Kristus, kuris sėdi Dievo dešinėje ir yra „visų galybių ir valdžios galva“ (kolosiečiams). 2,10). Pasak Pauliaus, Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas yra „pirmoje vietoje“ Evangelijoje; jie yra pagrindiniai Dievo plano įvykiai (1. Korintiečiams 15,1-11). Evangelija yra gera žinia vargšams ir prispaustiems. Pasakojimas turi tikslą. Galų gale triumfuos teisė, o ne galybė.
Pradurta ranka laimėjo per šarvuotą kumštį. Blogio karalystė užleidžia vietą Jėzaus Kristaus karalystei, tai yra eilė dalykų, kuriuos krikščionys iš dalies jau patiria.
Paulius pabrėžė šį Evangelijos aspektą kolosiečiams: „Su džiaugsmu dėkokite Tėvui, kuris padarė jus tinkamus paveldėti šventiesiems šviesoje. Jis išlaisvino mus iš tamsos valdžios ir perkėlė į savo mylimo Sūnaus karalystę, kur turime atpirkimą, kuris yra nuodėmių atleidimas“ (kolosiečiams). 1,12 ir 14).
Visiems krikščionims Evangelija yra ir buvo dabartinė tikrovė ir ateities viltis. Prisikėlęs Kristus, kuris yra Viešpats laikui, erdvei ir viskam, kas čia vyksta, yra krikščionių čempionas. Tas, kuris buvo paimtas į dangų, yra visur esantis jėgos šaltinis (Ef3,20-vienas).
Gera žinia ta, kad Jėzus Kristus įveikė visas savo mirtingojo gyvenimo kliūtis. Kryžiaus kelias yra sunkus, bet pergalingas kelias į Dievo karalystę. Štai kodėl Paulius gali trumpai apibendrinti Evangeliją: „Nes maniau, kad reikia tarp jūsų nieko nežinoti, išskyrus vienintelį Jėzų Kristų ir Jį nukryžiuotą“ (1. korintiečiai 2,2).
Didysis apsisukimas
Kai Jėzus pasirodė Galilėjoje ir nuoširdžiai skelbė Evangeliją, jis tikėjosi atsakymo. Šiandien jis taip pat tikisi iš mūsų atsakymo. Tačiau Jėzaus kvietimas įeiti į karalystę nebuvo laikomas vakuume. Jėzaus kvietimą į Dievo karalystę lydėjo įspūdingi ženklai ir stebuklai, kurie privertė romėnų valdžioje kenčiančią šalį atsisėsti ir atkreipti dėmesį. Tai viena iš priežasčių, kodėl Jėzui reikėjo paaiškinti, ką jis turėjo omenyje sakydamas Dievo karalystę. Jėzaus laikų žydai laukė lyderio, kuris sugrąžins jų tautą į Dovydo ir Saliamono laikų šlovę. Tačiau Jėzaus žinia buvo „dvigubai revoliucinga“, rašo Oksfordo mokslininkas NT Wrightas. Pirma, jis ėmėsi bendrų lūkesčių, kad žydų supervalstybė nusimes romėnų jungą ir pavertė jį kažkuo visiškai kitu. Jis populiarią politinio išsivadavimo viltį pavertė dvasinio išganymo žinia: Evangelija!
"Dievo karalystė yra arti, atrodė jis sakė, bet ji nėra tokia, kaip jūs įsivaizdavote". Jėzus sukrėtė žmones savo gerosios naujienos pasekmėmis. „Bet daugelis pirmųjų bus paskutiniai, o paskutiniai bus pirmi“ (Mato 19,30).
„Bus verksmas ir dantų griežimas“, – sakė jis savo draugams žydams, – „kai pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, bet būsite išvaryti“ (Lk 1).3,28).
Didžioji vakarienė buvo skirta visiems (Luko 1 Kor4,16-24). Į Dievo karalystę buvo pakviesti ir pagonys. O sekundė buvo ne mažiau revoliucinga.
Atrodė, kad šis pranašas iš Nazareto turėjo daug laiko nusikaltėliams – nuo raupsuotųjų ir luošų iki godių mokesčių rinkėjų – ir kartais net nekenčiamiems Romos engėjams. Geroji naujiena, kurią atnešė Jėzus, nepaisė visų lūkesčių, net ir jo ištikimų mokinių (Lk 9,51–56). Vėl ir vėl Jėzus sakė, kad karalystė, kuri jų laukia ateityje, jau dinamiškai veikia. Po ypač dramatiško epizodo jis pasakė: „Bet jei aš išvarysiu piktąsias dvasias Dievo pirštais, tai Dievo karalystė atėjo pas jus“ (Lk. 11,20). Kitaip tariant, žmonės, kurie matė Jėzaus tarnystę, matė ateities dabartį. Bent trimis būdais Jėzus apvertė dabartinius lūkesčius aukštyn kojomis:
- Jėzus mokė gerosios naujienos, kad Dievo karalystė yra dovana – Dievo valdžia, kuri jau atnešė išgydymą. Taigi Jėzus paskelbė „Viešpaties malonės metus“ (Lk 4,19; Izaijas 61,1-2). Tačiau į imperiją buvo „įleisti“ pavargę ir prislėgti, vargšai ir elgetos, nusikaltę vaikai ir atgailaujantys mokesčių rinkėjai, atgailaujančios kekšės ir socialiai netinkami žmonės. Dėl juodųjų avių ir dvasiškai pasiklydusių avių jis pasiskelbė jų ganytoju.
- Geroji naujiena apie Jėzų taip pat buvo skirta tiems, kurie norėjo nuoširdžiai atgailauti į Dievą. Šie nuoširdžiai atgailaujantys nusidėjėliai ras Dieve dosnų Tėvą, žvalgydamiesi horizonte savo klajojančių sūnų ir dukterų ir matydami juos, kai jie „toli“ (Luko 1 Kor.5,20). Geroji Evangelijos naujiena reiškė, kad kiekvienas, kuris iš širdies sako: „Dievas būk gailestingas man, nusidėjėliui“ (Luko 1 Kor.8,13) ir nuoširdžiai tai reiškia, rastų gailestingą klausymąsi su Dievu. Visada. „Prašykite, ir jums bus duota; ieškok ir rasi; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11,9). Tiems, kurie tikėjo ir nukrypo nuo pasaulio kelių, tai buvo geriausia žinia, kurią jie galėjo išgirsti.
- Jėzaus Evangelija taip pat reiškė, kad niekas negali sustabdyti Jėzaus atneštos karalystės pergalės - net jei ji atrodė priešingai. Ši imperija susidurs su nuožmiu, negailestingu pasipriešinimu, tačiau galiausiai ji triumfuos antgamtinėje jėgoje ir šlovėje.
Kristus pasakė savo mokiniams: „Kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje ir visi angelai su juo, tada jis atsisės savo šlovės soste, ir visos tautos bus surinktos prieš jį. Ir jis atskirs juos vieną nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių“ (Mt 2).5,31-vienas).
Taigi geroji naujiena apie Jėzų turėjo dinamišką įtampą tarp „jau“ ir „dar ne“. Karalystės evangelijoje buvo kalbama apie dabar buvusį Dievo karalystę – „aklieji mato, o luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prisikelia, vargšams skelbia Evangeliją“ Motiejus 11,5).
Tačiau karalystė „dar nebuvo“ ta prasme, kad jos visiškas išsipildymas dar ateis. Suprasti Evangeliją reiškia suvokti šį dvejopą aspektą: viena vertus, pažadėtą Karaliaus, kuris jau gyvena tarp savo žmonių, buvimą ir, kita vertus, dramatišką jo antrąjį atėjimą.
Geros žinios apie jūsų išsigelbėjimą
Misionierius Paulius padėjo pradėti antrąjį didįjį Evangelijos judėjimą – jos plitimą iš mažytės Judėjos į itin kultūringą graikų-romėnų pasaulį pirmojo amžiaus viduryje. Paulius, atsivertęs krikščionių persekiotojas, akinančią Evangelijos šviesą nukreipia per kasdienio gyvenimo prizmę. Šlovindamas pašlovintą Kristų, jam rūpi ir praktinės Evangelijos reikšmės. Nepaisydamas fanatiško pasipriešinimo, Paulius perdavė kitiems krikščionims kvapą gniaužiančią Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo reikšmę: „Net jūs, kurie kažkada buvote svetimi ir priešai piktuose darbuose, dabar jis apmokėjo savo mirtingojo kūno mirtimi. Jis stovi prieš Jo veidą šventas, nepriekaištingas ir nesuteptas. jei tik išliksi tikėjime, tvirtas ir tvirtas, nenusigręždamas nuo vilties Evangelija, kurią girdėjai ir kuri skelbiama visai kūrinijai po dangumi. Aš, Paulius, tapau jo tarnu“ (kolosiečiams 1,21ir 23). susitaikė. nepriekaištingas. Grace. Išganymas. Atleidimas. Ir ne tik ateityje, bet čia ir dabar. Tai yra Pauliaus evangelija.
Prisikėlimas, kulminacija, į kurią sinoptikai ir Jonas vedė savo skaitytojus (Jono 20,31), išlaisvina vidinę evangelijos galią krikščionio kasdieniniam gyvenimui. Kristaus prisikėlimas patvirtina Evangeliją.
Todėl, moko Paulius, tie įvykiai tolimoje Judėjoje suteikia vilties visiems žmonėms: „Aš nesigėdiju Evangelijos; nes tai yra Dievo jėga, kuri išgelbsti kiekvieną, kuris ja tiki, pirmiausia žydus ir taip pat graikus. Nes jame atsiskleidžia Dievo teisumas, kuris yra iš tikėjimo į tikėjimą. (romėnai 1,16-vienas).
Kvietimas gyventi ateitį čia ir dabar
Apaštalas Jonas Evangelijai prideda dar vieną dimensiją. Jame Jėzus vaizduojamas kaip „mokinys, kurį jis mylėjo“ (Jono 19,26), prisiminė jį, ganytojo širdies vyrą, bažnyčios vadovą, giliai mylintį žmones su jų rūpesčiais ir baimėmis.
„Jėzus padarė daug kitų ženklų prieš savo mokinius, kurie nėra parašyti šioje knygoje. Bet tai surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą jo vardu“ (Jono 20,30:31).
Jono Evangelijos pristatymo esmė yra nuostabus teiginys: „kad tikėjimu jūs turėtumėte gyvenimą“. Jonas gražiai perteikia kitą Evangelijos aspektą: Jėzų Kristų didžiausio asmeninio artumo akimirkomis. Jonas vaizdingai pasakoja apie asmeninį, tarnaujantį Mesijo buvimą.
Evangelijoje pagal Joną susiduriame su Kristumi, kuris buvo galingas viešasis pamokslininkas (Jn 7,37-46). Matome Jėzų šiltą ir svetingą. Iš jo kviečiančio kvietimo: „Ateik ir pamatyk!“ (Jn 1,39) į iššūkį abejojančiam Tomui įkišti pirštą į žaizdas ant rankų (Jono 20,27), čia nepamirštamai pavaizduotas jis, tapęs kūnu ir apsigyvenęs tarp mūsų (Jn. 1,14).
Žmonės su Jėzumi jautėsi taip laukiami ir patogiai, kad su juo aktyviai bendravo (Jn 6,58). Jie gulėjo šalia jo valgydami ir valgydami iš tos pačios lėkštės (Jn 13,23-26). Jie taip jį pamilo, kad vos jį pamatę išplaukė į krantą valgyti žuvies, kurią jis pats buvo keptas (Jn 2).1,7-vienas).
Jono evangelija mums primena, kiek Evangelija yra apie Jėzų Kristų, Jo pavyzdį ir amžinąjį gyvenimą, kurį gauname per Jį (Jonas 10,10).
Tai mums primena, kad vien skelbti Evangeliją neužtenka. Mes taip pat turime tai išgyventi. Apaštalas Jonas skatina mus, kad mūsų pavyzdžiu būtų laimėti kiti, kurie pasidalintų su mumis gerąja naujiena apie Dievo karalystę. Taip nutiko moteriai samarietei, kuri sutiko Jėzų Kristų prie šulinio (Jn 4,27-30), ir Marija Magdalietė (Jono 20,10:18).
Tas, kuris verkė prie Lozoriaus kapo, nuolankus tarnas, nusiplovęs mokinių kojas, vis dar gyvena ir šiandien. Jis mums parodo savo buvimą per Šventosios Dvasios gyvenimą:
„Kas mane myli, laikysis mano žodžio; ir mano tėvas jį mylės, ir mes ateisime pas jį ir apsigyvensime pas jį... Nesijaudinkite ir nebijokite“ (Jn 1).4,23 ir 27).
Jėzus šiandien aktyviai veda savo žmones per Šventąją Dvasią. Jo kvietimas kaip niekad asmeniškas ir padrąsinantis: „Ateik ir pamatyk!“ (Jn 1,39).
pateikė Neil Earle
