Žemiausioje vietoje

Mano seniūnijos klebonas neseniai dalyvavo anoniminių alkoholikų susirinkime. Ne todėl, kad pats buvo priklausomas, bet todėl, kad girdėjo apie tų, kurie įveikė 12 žingsnių į gyvenimą be priklausomybės, sėkmės istorijas. Jo vizitas atsirado dėl smalsumo ir noro sukurti tokią pačią gydomąją atmosferą savo bendruomenėje.

Į susitikimą Markas atėjo vienas ir nežinojo, ko ten tikėtis. Jo buvimas buvo pastebėtas jam įėjus, tačiau gėdingų klausimų niekas neuždavė. Vietoj to, visi pasisveikindami padavė jam šiltą ranką arba padrąsindami pliaukštelėjo jam per nugarą, kai jis prisistatė susirinkusiems.

Tą vakarą vienas dalyvis gavo apdovanojimą už jo 9 mėnesių abstinenciją ir kai visi susirinko ant pakylos pranešti, kad atsisakė alkoholio, susirinkusieji pratrūko džiūgaudami ir kurtindami plojimus. Bet tada vidutinio amžiaus moteris lėtai nuėjo link pakylos, galva nulenkta, akys nuleistos. Ji pasakė: „Šiandien turėčiau švęsti 60 ankstesnio susilaikymo dienų. Bet vakar, velniop, aš vėl gėriau ».

Jis bėga Marko stuburu, karštas ir šaltas, pagalvojus, kas bus dabar? Kiek gėdos ir gėdos lydėtų ši atskleista nesėkmė, atsižvelgiant į ką tik prislopintus plojimus? Tačiau nebuvo laiko gąsdinančiai tylai, nes vos tik paskutinis skiemuo peržengė moters lūpas ir vėl kilo plojimai, šįkart dar labiau pašėlę nei anksčiau, pripildyti padrąsinančių švilpukų ir skambučių bei malonių padėkos išraiškų. .

Markas buvo taip priblokštas, kad turėjo palikti kambarį. Automobilyje jis valandą leido ašaroms bėgioti, kol galėjo parvažiuoti namo. Jo galvoje vis kilo klausimas: „Kaip aš galiu tai perduoti savo bendruomenei? Kaip aš galiu sukurti vietą, kurioje vidinių sutrikimų ir žmoniškumo prisipažinimai priimami taip pat entuziastingai plojant kaip triumfas ir sėkmė? " Taip turėtų atrodyti bažnyčia!

Kodėl bažnyčia labiau panaši į vietą, kurioje esame gražiai apsirengę ir su linksmais veidais, išstumia tamsiąją mūsų pusę iš visuomenės regėjimo lauko? Tikėdamiesi, kad niekas, žinantis tikrąjį save, mūsų neklaidins nuoširdžiais klausimais? Jėzus sakė, kad ligoniams reikalinga vieta, kur jie galėtų pasveikti, tačiau mes sukūrėme draugijos klubą, susietą su tam tikrais priėmimo kriterijais. Matyt, turėdami geriausią pasaulio valią, mes neįsivaizduojame, kad esame nuniokoti ir vis dėlto visiškai mylimi. Galbūt tai yra anoniminių alkoholikų paslaptis. Kiekvienas dalyvis vieną kartą pasiekė žemiausią dugną ir taip pat tai pripažįsta, taip pat kiekvienas rado vietą, kurioje yra mylimas „šiaip ar taip“, ir priėmė šią vietą sau.

Daugeliui krikščionių yra kitaip. Kažkaip daugelis iš mūsų įsitikino, kad esame mylimi tik be apgamų. Mes vadovaujame savo gyvenimui kuo geriau ir leidžiame kitiems bei sau pajusti trūkumą, kai tai neišvengiamai veda į nesėkmę. Deja, ieškodami moralinio pranašumo galime spręsti dvasiškai didesnes problemas, nei kada nors pasiekę dugną.

Brennanas Manningas rašo: „Paradoksalu, bet kaip tik mūsų perdėti moraliniai teiginiai ir mūsų pseudopamaldumas įspaudžia pleištą tarp Dievo ir mūsų, žmonių. Sunkiausia atgailauti ne prostitutės ar mokesčių rinkėjai; kaip tik uolūs tiki, kad jiems nereikia gailėtis. Jėzus nemirė nuo plėšikų, prievartautojų ar smogikų rankų. Ji pateko į šveičiamas giliai religingų, labiausiai gerbiamų visuomenės narių rankas“ (Abba's Child Abba's Child, p. 80).

Ar tai jus šiek tiek sujudina? Bet kokiu atveju turėjau blogai praryti ir turėjau sau pripažinti, kad fariziejizmas snaudžia ir manyje. Nors esu pasipiktinęs dėl jų išankstinio požiūrio, su kuriuo susiduriame per visą evangeliją, aš tą patį darau peržengdamas suklupusįjį ir pagarbiai elgdamasis su teisuoliais. Mane apakina priešinimasis nuodėmei tų, kuriuos myli Dievas.

Jėzaus mokiniai buvo nusidėjėliai. Daugelis jų turėjo tai, kas taip dažnai vadinama „praeitimi“. Jėzus juos pavadino savo broliais. Daugelis taip pat žinojo, kaip buvo, kai pataikei į dugną. Ir būtent ten jie sutiko Jėzų.

Nebenoriu stovėti aukščiau tų, kurie vaikšto tamsoje. Taip pat nenoriu jiems atremti nenaudingų frazių, tokių kaip „Aš tau iškart pasakiau“, o aš pats slepiu tamsesnes savo egzistencijos puses. Noriu, kad Dievas ir per Jėzų Kristų būtų daug labiau suimtas, kad sūnus palaidūnas būtų išskėstomis rankomis lygiai taip pat, kaip ir paklusniojo atžvilgiu. Jis myli abu vienodai. Anoniminiai alkoholikai tai jau suprato.

pateikė Susan Reedy