Ar mes skelbiame „pigią malonę“?

Galbūt ir jūs girdėjote sakant apie malonę, kad „ji neribota“ arba „ji kelia reikalavimus“. Tie, kurie pabrėžia Dievo meilę ir atleidimą, retkarčiais susidurs su žmonėmis, kurie kaltina juos propaguojant tai, ką jie niekinamai vadina „pigia malone“. Būtent taip nutiko mano geram draugui ir GCI pastorius Tim Brassel. Jis buvo apkaltintas „pigios malonės“ pamokslavimu. Man patinka, kaip jis į tai reagavo. Jo atsakymas buvo: "Ne, aš neskelbiu pigios malonės, bet kur kas geriau: laisvą malonę!"

Viešpaties išganymo ginčas

Pagrindinis šios diskusijos balsas, gerai žinomas penkių taškų kalvinistas, nuosekliai tvirtina, kad tie, kurie teigia, kad asmeninis tikėjimo Kristumi išpažinimas yra būtinas išganymui, yra kalti propaguodami „pigią malonę“. Jis teigia, kad išganymui būtina išpažinti tikėjimą (priimti Jėzų kaip Gelbėtoją) ir daryti gerus darbus (paklusti Jėzui kaip Viešpačiui).

Abi šalys turi svarių argumentų šioje diskusijoje. Manau, kad abiejų šalių požiūriu yra trūkumų, kurių buvo galima išvengti. Visų pirma, tai priklauso nuo Jėzaus ir Tėvo santykių, o ne nuo to, kaip mes, žmonės, esame susiję su Dievu. Šiuo požiūriu akivaizdu, kad Jėzus yra ir Viešpats, ir Išganytojas. Abi pusės tai vertintų kaip malonės dovaną, kad mes turėtume vadovautis Šventąja Dvasia, kad galėtume labiau įsitraukti į paties Jėzaus santykius su Tėvu.

Turėdami šį į Kristų Trejybę orientuotą požiūrį, abi pusės žiūrės į gerus darbus ne kaip į išganymą (ar ką nors nereikalingą), bet kaip į tai, kad esame sukurti vaikščioti Kristuje (Efeziečiams). 2,10). Jie taip pat pamatytų, kad esame išpirkti už nuopelnus ne dėl savo darbų (įskaitant mūsų asmeninį tikėjimą), bet per Jėzaus darbą ir tikėjimą mūsų labui (Efeziečiams). 2,8-9; galatai 2,20). Tada jie galėtų padaryti išvadą, kad nieko negalima padaryti išgelbėjimui, nei jį papildant, nei laikantis. Kaip pasakė didysis pamokslininkas Charlesas Spurgeonas: „Jei mums reikėtų įsmeigti nors vieną smeigtuką į savo išganymo chalatą, mes jį visiškai sugadintume“.

Jėzaus darbas suteikia mums visa apimančią malonę

Kaip jau aptarėme šioje malonės serijoje, turėtume daug labiau pasitikėti Jėzaus darbu (jo ištikimybe) nei savo darbais. Tai nesumenkina Evangelijos, kai mokome, kad išgelbėjimas vyksta ne mūsų darbais, o tik Dievo darbais. malonė. Karlas Bartas rašė: „Niekas negali būti išgelbėtas savo veiksmais, bet kiekvienas gali būti išgelbėtas Dievo veiksmais.

Šventasis Raštas mus moko, kad kiekvienas, kuris tiki Jėzų, „turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16; 36; 5,24) ir „yra išgelbėtas“ (romiečiams 10,9). Yra eilučių, raginančių sekti Jėzumi, gyvendami jame savo naują gyvenimą. Kiekvienas prašymas priartėti prie Dievo ir norėti gauti jo malonę, kuri taip atskiria Jėzų kaip Gelbėtoją ir Jėzų kaip Viešpatį, yra klaidingas. Jėzus yra visiškai nedaloma tikrovė, ir Gelbėtojas, ir Viešpats. Kaip Atpirkėjas jis yra Viešpats ir kaip Viešpats jis yra Atpirkėjas. Bandymas suskirstyti šią tikrovę į dvi kategorijas nėra nei naudingas, nei naudingas. Jei tai padarysite, sukursite krikščionybę, kuri skyla į dvi klases ir verčia atitinkamus jos narius spręsti, kas yra krikščionis, o kas ne. Taip pat yra tendencija atskirti mūsų kas-aš nuo mūsų ką-aš-darymo.

Jėzaus atskyrimas nuo jo išganymo darbo grindžiamas dalykiniu (abipusių nuopelnų) požiūriu į išganymą, kuris atskiria nuteisinimą nuo pašventinimo. Tačiau išganymas, kuris yra visais atžvilgiais ir yra visiška malonė, yra ryšys su Dievu, vedantis į naują gyvenimo būdą. Išganingoji Dievo malonė mus išteisina ir pašventina tuo, kad pats Jėzus per Šventąją Dvasią tapo mūsų išteisinimu ir pašventinimu.1. korintiečiai 1,30).

Pats atpirkėjas yra dovana. Susijungę su Jėzumi per Šventąją Dvasią, mes tampame viso, kas Jo, dalininkais. Naujasis Testamentas tai apibendrina vadindamas mus „naujais kūriniais“ Kristuje.2. korintiečiai 5,17). Šioje malonėje nėra nieko pigaus, nes Jėzuje ar gyvenime, kuriuo dalijamės su juo, tiesiog nėra nieko pigaus. Faktas yra tas, kad santykiai su juo sukelia apgailestavimą, senojo savęs paleidimą ir naujo gyvenimo būdą. Meilės Dievas trokšta, kad žmonės, kuriuos jis myli, būtų tobuli ir atitinkamai paruošė tai Jėzuje. Meilė yra tobula, kitaip tai nebūtų meilė. Kalvinas sakydavo: „Visas mūsų išgelbėjimas yra pilnas Kristuje“.

Malonės ir darbų nesupratimas

Nors pagrindinis dėmesys skiriamas tinkamų santykių ir supratimo užmezgimui, taip pat geriems darbams, kai kurie klaidingai mano, kad norint užtikrinti mūsų išganymą būtinas nuolatinis dalyvavimas per gerus darbus. Jiems rūpi, kad dėmesys Dievo malonei vien tik per tikėjimą yra leidimas nusidėti (temą aptariau 2 dalyje). Šios minties išbėrimas yra tas, kad malonė tiesiog nepastebi nuodėmės pasekmių. Šis klaidingas mąstymo būdas taip pat izoliuoja malonę nuo paties Jėzaus, tarsi malonė būtų sandorio (abipusio mainų) objektas, kuris gali būti suskaidytas į individualius veiksmus neįtraukiant Kristaus. Tiesą sakant, tiek daug dėmesio skiriama geriems darbams, kad galiausiai žmogus nebetiki, jog Jėzus padarė viską, kas būtina, kad mus išgelbėtų. Klaidingai teigiama, kad Jėzus tik pradėjo mūsų išganymo darbą ir dabar priklauso nuo mūsų, kaip tai užtikrinti savo elgesiu.

Krikščionys, priėmę Dievo malonės dosnumą, netiki, kad tai leido jiems nusidėti – atvirkščiai. Paulius buvo apkaltintas per daug pamokslavimu apie malonę, kad „nuodėmė nugalėtų“. Tačiau šis kaltinimas neprivertė jo pakeisti savo žinutės. Vietoj to, jis apkaltino savo kaltintoją iškraipant savo žinią ir labai stengėsi paaiškinti, kad gailestingumas nėra būdas daryti išimtis iš taisyklių. Paulius rašė, kad jo tarnystės tikslas buvo įtvirtinti „tikėjimo klusnumą“ (Rom 1,5; 16,26).

Išganymas įmanomas tik per malonę: tai Kristaus darbas nuo pradžios iki galo

Esame dėkingi Dievui už tai, kad jis atsiuntė savo Sūnų Šventosios Dvasios jėga, kad mus išgelbėtų, o ne teistų. Mes suprantame, kad joks indėlis į gerus darbus negali padaryti mūsų teisiais ar šventais; jei taip, mums nereikėtų Išganytojo. Nesvarbu, ar akcentuojamas tikėjimas paklusnumu, ar tikėjimas su paklusnumu, niekada neturime nuvertinti savo priklausomybės nuo Jėzaus, kuris yra mūsų Gelbėtojas. Jis teisė ir smerkė visas nuodėmes ir atleido mums amžinai - dovaną, kurią gauname tikėdami ir pasitikėdami juo.

Tai yra paties Jėzaus tikėjimas ir darbas – jo ištikimybė – nuo ​​pradžios iki galo mūsų išgelbėjimas. Jis perduoda mums savo teisumą (mūsų išteisinimą) ir per Šventąją Dvasią suteikia mums savo švento gyvenimo dalį (mūsų pašventinimą). Šias dvi dovanas gauname vienu ir tuo pačiu būdu: pasitikėdami Jėzumi. Tai, ką Kristus padarė dėl mūsų, mumyse esanti Šventoji Dvasia padeda mums suprasti ir pagal tai gyventi. Mūsų tikėjimas sutelktas į (kaip filipiečiams 1,6 reiškia) „tas, kuris pradėjo tavyje gerą darbą, taip pat jį užbaigs“. Jeigu žmogus neturi dalies tame, ką Jėzus jame veikia, tai jo tikėjimo išpažinimas yra beprasmis. Užuot priėmę Dievo malonę, jie jai priešinasi, pretenduodami į ją. Tikrai norime išvengti šios klaidos, kaip ir neturėtume klaidingai manyti, kad mūsų darbai kažkaip prisideda prie mūsų išganymo.

autorius Josephas Tkachas

Ar mes skelbiame „pigią malonę“?