Kokia yra Jėzaus žinia?

Jėzus atliko daug stebuklų, kurių Jonas neįtraukė į savo Evangeliją, tačiau jis pasakoja apie juos, kad mes tikėtume, jog Jėzus yra Mesijas, ir juo pasitikėtume: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nėra aprašyti šioje knygoje. Bet šie yra surašyti, kad jūs tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ (Joh 20,30-31).

Stebuklingas didžiulės minios pamaitinimas nurodė dvasinę tiesą. Štai kodėl Jėzus norėjo, kad Pilypas apie tai apmąstytų: „Pakėlęs akis ir pamatęs pas jį ateinančias minias, Jėzus paklausė Pilypo: „Kur galėtume nupirkti duonos visiems šiems žmonėms?“ Jis paklausė, norėdamas pamatyti, ar Pilypas juo pasitiki, nes jau žinojo, kaip juos pamaitins.“ (Joh 6,5-6).

Jėzus yra duona, nužengusi iš dangaus, kad suteiktų pasauliui gyvybę. Kaip duona yra mūsų fizinio gyvenimo maistas, taip Jėzus yra dvasinio gyvenimo ir dvasinės energijos šaltinis. Kada Jėzus pamaitino didelę minią, kaip pasakoja Jonas: „Tai buvo prieš pat Paschą, žydų šventę.“ (Joh 6,4)Duona yra svarbus elementas per Pesachą, tačiau Jėzus atskleidžia, kad išgelbėjimas ateina ne iš fizinės duonos, o iš paties Jėzaus. Pilypo atsakymas rodo, kad jis nebuvo supratęs šio iššūkio: „Dviejų šimtų denarų vertės duonos neužtektų, kad visi turėtų bent truputį.“ (Joh 6,7).

Andreas nespėliojo apie kainą, bet jis, matyt, gerai sutarė su vaikais, nes buvo susidraugavęs su vienu berniuku: „Čia gyvena berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuvis. Bet kam tai tokiam dideliam skaičiui?“ (Joh 6,9)Galbūt jis tikėjosi, kad minioje yra daugiau žmonių, kurie, gerai numatydami, atsinešė savo pietus. Jėzus nurodė savo mokiniams pasirūpinti, kad žmonės susėstų. Apie penkis tūkstančius vyrų susėdo pievoje. Tada Jėzus paėmė kepalus, padėkojo Dievui ir išdalino žmonėms, kiek jie norėjo. Tą patį jis padarė ir su žuvimis. Kiekvienas valgė, kiek norėjo.

„Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės tarė: „Šitas tikrai yra tas pranašas, kuris turėjo ateiti į pasaulį.““ (Joh 6,14-15)Jie manė, kad Jėzus yra pranašas, apie kurį Mozė buvo išpranašavęs: „Aš išugdysiu jiems pranašą kaip tave iš jų brolių; įdėsiu savo žodžius į jo lūpas, ir jis kalbės jiems visa, ką jam įsakysiu.“ (5. Mo 18,18)Jie nenorėjo klausyti Jėzaus. Jie norėjo jėga paskelbti jį karaliumi, kad jis atitiktų jo Mesijo sampratą, užuot leidę Jėzui daryti tai, kam Dievas jį siuntė. Kai visi pasisotino, Jėzus tarė mokiniams: „Surinkite, kas liko, kad niekas neliktų veltui.“ (Joh 6,12)Kodėl Jėzus norėtų surinkti visus likučius? Kodėl nepalikti šių likučių žmonėms? Jonas mums pasakoja, kad mokiniai surinko dvylika krepšių likučių. Jis nieko nerašo apie tai, kas nutiko šiems pusiau suvalgytiems kepalams. Kas dvasinėje sferoje yra, kas, pagal Jėzaus valią, neturėtų būti iššvaistyta? Jonas mums apie tai užsimena vėliau šiame skyriuje.

Vaikščiokite ant vandens

Vakare jo mokiniai nusileido į ežero krantą. Jie sėdo į savo valtį ir išplaukė per ežerą Kapernaumo link. Jau buvo tamsu, o Jėzus dar nebuvo nusileidęs nuo kalno. Jie paliko Jėzų vieną, nes neretai Jėzus tam tikru metu norėdavo dažniau pabūti vienas. Jėzus neskubėjo. Jis galėjo laukti valties kaip ir kiti žmonės. Bet jis vaikščiojo vandeniu, matyt, norėdamas duoti dvasinę pamoką.

Mato evangelijoje dvasinė pamoka yra tikėjimas. Jonas nieko nesako apie tai, kaip Petras vaikšto vandeniu, nuskendo ir buvo išgelbėtas Jėzaus. Jonas mums sako štai ką: „Jie ruošėsi jį imti į valtį, ir valtis tuojau pat pasiekė krantą, kur jie plaukė.“ (Joh 6,21)Būtent šį istorijos elementą Jonas nori mums perteikti. Pasakojimas sako, kad Jėzaus neriboja fizinės aplinkybės. Kai priimame Jėzų, pasiekiame savo dvasinį tikslą.

Gyvybės Duona

Žmonės vėl rado Jėzų, ieškodami dar vieno nemokamo maisto. Jėzus skatino juos ieškoti dvasinio maisto: „Plūškite ne dėl suyrančio maisto, bet dėl ​​maisto, kuris išlieka amžinajam gyvenimui. Jį jums duos Žmogaus Sūnus, nes jis turi Dievo Tėvo antspaudą.“ (Joh 6,27).

Tada jie paklausė jo: „Ką turime daryti, kad Dievas mus priimtų?“ Jėzus jiems atsakė, kad vieno dalyko visiškai pakanka: „Tai yra Dievo darbas – tikėti tuo, kurį jis siuntė.“ (Joh 6,29).

Nebandykite užsitarnauti vietos į Dievo Karalystę – tiesiog pasitikėkite Jėzumi ir būsite viduje. Jie reikalavo įrodymų, tarsi penkių tūkstančių pamaitinimo būtų maža! Jie tikėjosi kažko nepaprasto, kaip tada, kai Mozė dykumoje davė jų protėviams valgyti manos (duonos iš dangaus). Jėzus atsakė, kad tikroji duona iš dangaus ne tik pamaitina izraelitus – ji suteikia gyvybę visam pasauliui: „Nes tai yra Dievo duona, kuri nužengia iš dangaus ir duoda gyvybę pasauliui.“ (Joh 6,33).

„Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, niekada nebealks, ir kas tiki mane, niekada nebetrokš.“ (Joh 6,35)Jėzus paaiškino, kad jis yra duona iš dangaus, amžinojo gyvenimo šaltinis pasaulyje. Žmonės matė Jėzų darant stebuklus, tačiau vis tiek netikėjo juo, nes jis neatitiko jų Mesijo kriterijų. Kodėl vieni tikėjo, o kiti ne? Jėzus tai paaiškino kaip Tėvo darbą: „Niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas jo neatveda.“ (Joh 6,65).

Ką Jėzus daro po to, kai Tėvas tai padaro? Jis parodo mums savo vaidmenį sakydamas: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir to, kuris ateina pas mane, aš niekada neatvarysiu.“ (Joh 6,37)Galbūt jie gali jį palikti savo noru, bet Jėzus niekada jų neatstums. Jėzus nori vykdyti Tėvo valią, ir Tėvo valia yra ta, kad Jėzus neprarastų nė vieno iš tų, kuriuos Tėvas jam davė: „Nes tokia yra mane siuntusio valia, kad neprarasčiau nė vieno iš visų, kuriuos jis man davė, bet prikelčiau juos paskutiniąją dieną.“ (Joh 6,39)Kadangi Jėzus nepraranda nė vieno, jis pažada juos prikelti Teismo dieną.

valgyti jo mėsą?

Jėzus dar labiau juos išprovokavo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ (Joh 6,53)Lygiai taip pat, kaip Jėzus, vadindamas save tikrąja duona, neturėjo omenyje iš kviečių pagaminto produkto, Jėzus neturėjo omenyje, kad turėtume valgyti jo kūną. Jono evangelijoje dažnai klaidingai suprantami Jėzaus žodžiai pažodžiui. Pasakojimas rodo, kad Jėzus turėjo omenyje kažką dvasingo.

Pats Jėzus pateikia paaiškinimą: „Dvasia teikia gyvybę; kūnas nieko nereiškia. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.“ (Joh 6,63)Jėzus čia kalba ne apie savo raumeninį audinį – jis kalba apie savo žodžius ir mokymus. Atrodo, kad jo mokiniai supranta esmę. Kai Jėzus jų paklausė, ar jie nori išeiti, Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius; ir mes įtikėjome ir pažinome, kad tu esi Dievo Šventasis.“ (Joh 6,68-69)Petrui nerūpėjo turėti prieigą prie Jėzaus kūno – jis sutelkė dėmesį į Jėzaus žodžius. Nuolatinė Naujojo Testamento žinia yra ta, kad šventumas kyla iš tikėjimo, o ne iš ypatingo maisto ar gėrimo.

Iš dangaus

Žmonės turėtų tikėti Jėzumi, nes jis nužengė iš dangaus. Šiame skyriuje Jėzus kelis kartus pakartoja šį svarbų teiginį. Jėzus yra absoliučiai patikimas, nes jis ne tik turi žinią iš dangaus, bet ir pats yra iš dangaus. Žydų vadovams nepatiko jo mokymas: „Tada žydai murmėjo prieš jį, nes jis pasakė: ‘Aš esu duona, nužengusi iš dangaus’“ (Joh 6,41).

Net kai kurie Jėzaus mokiniai negalėjo jų priimti – net ir po to, kai Jėzus aiškiai pasakė, kad jis nekalba apie savo tiesioginį kūną, o kad patys jo žodžiai yra amžinojo gyvenimo šaltinis. Juos trikdė Jėzaus teiginys, kad jis yra iš dangaus – ir todėl daugiau nei žmogus. Petras žinojo, kad neturi kur daugiau eiti, nes tik Jėzus turėjo amžinojo gyvenimo žodžius: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu esi Dievo Šventasis.“ (Joh 6,68)Kodėl Petras žinojo, kad tik Jėzus turėjo šiuos žodžius? Petras pasitikėjo Jėzumi ir buvo įsitikinęs, kad Jėzus yra Dievo Šventasis.

Kokia yra Jėzaus žinia. Jis yra pati žinia! Štai kodėl Jėzaus žodžiai yra patikimi; štai kodėl jo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas. Mes tikime Jėzumi ne tik dėl jo žodžių, bet ir dėl to, kas jis yra. Mes priimame jį ne už jo žodžius – mes priimame jo žodžius tokį, koks jis yra. Kadangi Jėzus yra Dievo Šventasis, galite pasitikėti, kad Jis padarys tai, ką Jis pažadėjo: Jis nieko nepraras, bet prikels jus, brangus skaitytojau, Teismo dieną. Jėzus visą duoną surinko į dvylika pintinių, kad niekas nepražūtų. Tokia yra Tėvo valia ir verta apie tai susimąstyti.

autorius Josephas Tkachas