Kokia yra Jėzaus žinia?

Jėzus padarė daug stebuklų, kurių Jonas neįtraukė į savo evangeliją, tačiau jis užrašo stebuklus, kad galėtume tikėti ir pasitikėti Jėzumi kaip Mesiju: ​​„Jėzus padarė daug kitų ženklų savo mokiniams akivaizdoje, kurie nėra parašyti šioje A knygoje. Bet jie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad jūs tikėdami turėtumėte gyvenimą jo vardu“ (Jono 20,30:31).

Didelės minios maitinimo stebuklas parodė dvasinę tiesą. Taip pat dėl ​​to Jėzus norėjo, kad Pilypas apie tai susimąstytų: „Kad Jėzus pažvelgė į viršų, jis pamatė, kad prie jo ateina minios. Tada jis tarė Pilypui: „Kur galime nusipirkti duonos visiems šitiems žmonėms? Jis to paklausė, kad pamatytų, ar Pilypas juo pasitikės; nes jis jau mokėjo rūpintis žmonėmis“ (Jn 6,5-6 Vilties visiems).

Jėzus yra duona, nužengusi iš dangaus, kad suteiktų pasauliui gyvybės. Kaip duona yra maistas mūsų fiziniam gyvenimui, taip Jėzus yra dvasinio gyvenimo ir dvasinės energijos šaltinis. Kada Jėzus pamaitino didelę minią, apie kurią Jonas pasakoja: „Tai buvo prieš pat Velykas, žydų šventę“ (Jonas 6,4). Duona yra svarbus Velykų laiko elementas, Jėzus atskleidžia, kad išganymas ateina ne iš fizinės duonos, o iš paties Jėzaus. Pilypo atsakymas rodo, kad jis nepripažino šio iššūkio: „Jiems neužtenka duonos už du šimtus centų, kad visi gali turėti šiek tiek“ (Jon 6,7).

Andreasas nespėliojo dėl kainos, bet turėjo būti geras su vaikais, susidraugavęs su berniuku: „Čia yra berniukas, turintis penkis miežinius kepalus ir dvi žuvis. Bet kam tai daugeliui?" (Jonas 6,9). Galbūt jis tikėjosi, kad minioje yra daugiau žmonių, kurie išmintingai atnešė pietus. Jėzus liepė mokiniams susodinti žmones. Pievoje susėdo apie penkis tūkstančius vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, padėkojo Dievui ir davė jų tiek, kiek žmonės norėjo. Tą patį jis padarė ir su žuvimi. Kiekvienas valgė tiek, kiek norėjo.

„Žmonės, pamatę Jėzaus daromą ženklą, tarė: „Tikrai tai pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“ (Jonas). 6,14-15). Jie manė, kad Jėzus yra pranašas, apie kurį Mozė išpranašavo: „Aš iškelsiu jiems tokį pranašą kaip tu iš jų brolių ir įdėsiu savo žodžius į jo burną. jis kalbės jiems viską, ką jam įsakau“ (5. 1 pirmadienis8,18). Jie nenorėjo klausytis Jėzaus. Jie norėjo padaryti jį karaliumi jėga, priversti jį suvokti, koks turi būti mesijas, užuot leidę Jėzui daryti tai, ką Dievas jį siuntė. Kai visi pasisotino, Jėzus tarė mokiniams: „Surinkite likusias skeveldras, kad niekas nepražūtų“ (Jonas). 6,12). Kodėl Jėzus nori surinkti visus likučius? Kodėl tų priedų nepalikus žmonėms? Mokiniai surinko dvylika pintinių likučių, pasakoja Jonas. Jis nieko nerašo apie tai, kas nutiko tiems pusiau suvalgytiems kepalams. Kas yra dvasinėje srityje, ko Jėzus nenorėjo žūti? Jonas duoda mums užuominą vėliau šiame skyriuje.

Vaikščiokite ant vandens

Vakare jo mokiniai nusileido į ežero krantą. Jie sėdo į savo valtį ir išplaukė per ežerą Kapernaumo link. Jau buvo tamsu, o Jėzus dar nebuvo nusileidęs nuo kalno. Jie paliko Jėzų vieną, nes neretai Jėzus tam tikru metu norėdavo dažniau pabūti vienas. Jėzus neskubėjo. Jis galėjo laukti valties kaip ir kiti žmonės. Bet jis vaikščiojo vandeniu, matyt, norėdamas duoti dvasinę pamoką.

Mato dvasinė pamoka yra tikėjimas, Jonas nieko nesako apie Petrą, vaikščiojantį vandeniu, skęstantį ir Jėzaus išgelbėtą. Jonas mums sako: „Jie norėjo jį paimti į laivą; ir tuoj pat valtis buvo sausumoje, kur jie ruošėsi eiti“ (Jn 6,21). Tai yra istorijos elementas, kurį Jonas nori mums perteikti. Istorija pasakoja, kad Jėzaus neriboja fizinės aplinkybės. Kai tik priimame Jėzų, dvasiškai pasiekiame tikslą.

Gyvybės Duona

Žmonės vėl ieškojo Jėzaus, ieškodami kito nemokamo valgio. Jėzus ragino juos ieškoti dvasinio maisto: „Nesiekite maisto, kuris pranyks, bet maisto, kuris išlieka amžinajam gyvenimui. Žmogaus Sūnus tau tai duos; nes ant jo yra Dievo Tėvo antspaudas“ (Jn 6,27).

Jie paklausė: „Ką turime daryti, kad gautume Dievo priėmimą? Jėzus jiems atsakė, kad pakaktų vieno: „Tai yra Dievo darbas, kad tikėtumėte Tą, kurį Jis siuntė“ (Jonas). 6,29).

Nemėginkite eiti į Dievo karalystę – tiesiog pasitikėkite Jėzumi ir būsite viduje. Jie reikalavo įrodymų, tarsi penkių tūkstančių pamaitinti neužtektų! Jie tikėjosi kažko nepaprasto, pavyzdžiui, Mozė dykumoje pamaitins jų protėvius „mana“ (dangaus duona). Jėzus atsakė, kad tikroji dangaus duona ne tik maitina izraelitus – ji suteikia gyvybę visam pasauliui: „Nes tai yra Dievo duona, nužengusi iš dangaus ir duodanti pasauliui gyvybę“ (Jonas). 6,33).

„Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, nebadaus; ir kas mane tiki, niekada netrokš“ (Jn 6,35). Jėzus paskelbė, kad Jis yra duona iš dangaus, amžinojo gyvenimo šaltinis pasaulyje. Žmonės matė Jėzų darantį stebuklus ir vis dar netikėjo juo, nes jis neatitiko jų reikalavimų Mesijui. Kodėl vieni tikėjo, o kiti ne? Jėzus tai paaiškino kaip Tėvo darbą: „Niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas jo neatveda pas mane! (Jonas 6,65 Viltis visiems).

Ką Jėzus daro po to, kai tai padarė Tėvas? Jis parodo mums savo vaidmenį sakydamas: „Ką man duoda Tėvas, ateina pas mane; ir kas ateina pas mane, aš neišvarysiu“ (Jn 6,37). Jie gali Jį palikti savo noru, bet Jėzus niekada jų neišvarys. Jėzus nori vykdyti Tėvo valią, o Tėvo valia yra tokia, kad Jėzus neprarastų nė vieno iš tų, kuriuos Tėvas jam davė: „Bet tokia valia mane siuntėjo, kad aš nieko neprarasčiau iš visko, ką jis turi. man duota, bet aš jį prikelsiu paskutinę dieną“ (Jn 6,39). Kadangi Jėzus nepraranda nė vieno, jis pažada juos prikelti paskutinę dieną.

valgyti jo mėsą?

Jėzus metė jiems dar didesnį iššūkį: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną“ (Jonas). 6,53). Kaip Jėzus, vadindamas save tikrąja duona, negalvojo apie gaminį iš kviečių, taip Jėzus neturi omenyje, kad mes iš tikrųjų turime valgyti jo kūną. Evangelijoje pagal Joną dažnai klaidinga Jėzaus žodžius suprasti pažodžiui. Istorija rodo, kad Jėzus turėjo omenyje kažką dvasinio.

Tai paaiškina pats Jėzus: „Dvasia suteikia gyvybę; mėsa nenaudinga. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6,63). Jėzus čia nerodo jokios nuorodos į savo raumenų audinį – jis kalba apie savo žodžius ir mokymus. Atrodo, kad jo mokiniai suprato esmę. Kai Jėzus klausia, ar jie nori išvykti, Petras atsako: „Viešpatie, kur mes eisime? Jūs turite amžinojo gyvenimo žodžius; mes įtikėjome ir žinojome, kad Tu esi Dievo Šventasis“ (Jn 6,68-69). Petrui nerūpėjo prieiga prie Jėzaus kūno – jis buvo susitelkęs į Jėzaus žodžius. Vieninga Naujojo Testamento žinia yra ta, kad šventumas kyla iš tikėjimo, o ne iš specialaus maisto ar gėrimo.

Iš dangaus

Priežastis, dėl kurios žmonės turėtų tikėti Jėzumi, yra ta, kad jis nužengė iš dangaus. Jėzus kelis kartus pakartoja šį svarbų teiginį šiame skyriuje. Jėzus yra visiškai patikimas, nes jis ne tik turi žinią iš dangaus, bet ir todėl, kad jis pats yra iš dangaus. Žydų vadovams nepatiko jo mokymas: „Tada žydai murmėjo prieš jį, nes jis pasakė: „Aš esu duona, nužengusi iš dangaus“ (Jonas). 6,41).

Kai kurie Jėzaus mokiniai taip pat negalėjo jų priimti – net po to, kai Jėzus aiškiai pasakė, kad kalba ne apie savo kūną, o apie tai, kad patys jo žodžiai yra amžinojo gyvenimo šaltinis. Jie buvo sunerimę, kad Jėzus teigė esąs iš dangaus – todėl jis buvo daugiau nei žmogus. Petras žinojo, kad neturi kur daugiau eiti, nes tik Jėzus turėjo amžinojo gyvenimo žodžius: „Viešpatie, kur mes eisime? Jūs turite amžinojo gyvenimo žodžius; mes įtikėjome ir žinojome, kad Tu esi Dievo Šventasis“ (Jn 6,68). Kodėl Petras žinojo, kad tuos žodžius turi tik Jėzus? Petras pasitikėjo Jėzumi ir buvo įsitikinęs, kad Jėzus yra Dievo Šventasis.

Kokia yra Jėzaus žinia. Jis yra pati žinia! Štai kodėl Jėzaus žodžiai yra patikimi; štai kodėl jo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas. Mes tikime Jėzumi ne tik dėl jo žodžių, bet ir dėl to, kas jis yra. Mes priimame jį ne už jo žodžius – mes priimame jo žodžius tokį, koks jis yra. Kadangi Jėzus yra Dievo Šventasis, galite pasitikėti, kad Jis padarys tai, ką Jis pažadėjo: Jis nieko nepraras, bet prikels jus, brangus skaitytojau, Teismo dieną. Jėzus visą duoną surinko į dvylika pintinių, kad niekas nepražūtų. Tokia yra Tėvo valia ir verta apie tai susimąstyti.

autorius Josephas Tkachas