Garso
Psalmas 8: Tikinčiųjų Viešpats
Matyt, persekiojamas priešų ir kupinas beviltiškumo jausmo, Dovydas atrado naujos drąsos primindamas, kas yra Dievas: „Išaukštintas, visagalis kūrinijos Viešpats, kuris rūpinasi bejėgiais ir prispaustaisiais, kad visapusiškai veiktų per juos“.
Dovydo psalmė turi būti giedama Gitite. Viešpatie, mūsų valdove, koks šlovingas tavo vardas visose šalyse, rodantis tavo didybę danguje! Iš mažų vaikų ir kūdikių lūpų jūs sugalvojote galią savo priešams sunaikinti priešą ir kerštinguosius. Kai matau dangų, tavo pirštų darbą, mėnulį ir žvaigždes, kurias tu paruošei, kas yra žmogus, kad jį prisimeni, ir žmogaus vaikas, kad juo rūpinatės? Tu padarei jį šiek tiek žemesnį už Dievą, apvainikavote jį garbe ir šlove. Tu padarei jį savo rankų darbo viešpačiu, padėjai jam po kojomis viską: avis ir jaučius kartu, taip pat laukinius žvėris, padangių paukščius ir žuvis jūroje ir viską, kas juda jūrose. . Viešpatie, mūsų valdove, koks šlovingas tavo vardas visoje žemėje!“ (Psalmė 8,1-10). Dabar pažvelkime į šią psalmę eilutė po eilutės. Viešpaties šlovė: „Viešpatie, mūsų Valdove, koks šlovingas Tavo vardas visoje žemėje, rodantis Tavo didybę danguje“! (Psalmė 8,2)
Šios psalmės pradžioje ir pabaigoje (2 ir 10 eilutės) yra Dovydo žodžiai, išreiškiantys Dievo vardo šlovę – Jo šlovė ir šlovė, kuri gerokai pranoksta visą Jo kūriniją (įskaitant ir psalmininkų priešų skaičių!) viršija. Žodžių pasirinkimas „Viešpatie, mūsų valdove“ tai aiškiai parodo. Pirmasis paminėjimas „Viešpats“ reiškia YHWH arba Jahvė, tikrasis Dievo vardas. „Mūsų valdovas“ reiškia Adonajų, ty suvereną arba viešpatį. Apibendrinant, susidaro asmeninio, rūpestingo Dievo, kuris absoliučiai viešpatauja savo kūriniams, paveikslas. Taip, jis yra išaukštintas (didybėje) danguje. Būtent į šį Dievą Dovydas kreipiasi ir kreipiasi, kai, kaip tolimesnėje psalmėje, pateikia savo įstatus ir išreiškia viltį.
Viešpaties stiprybė: „Iš mažų vaikų ir žindomų vaikų burnų tu davei jėgą dėl savo priešų, kad sunaikintum priešą ir keršytoją“ (Psalmė). 8,3).
Dovydas stebisi, kad Viešpats Dievas turi panaudoti „smulkią“ vaikų jėgą (jėga geriau atspindi hebrajišką žodį, išverstą Naujajame Testamente), kad sunaikintų arba padarytų galą priešui ir kerštingajam pasiruošimui. Kalbama apie tai, kad Viešpats tvirtai įtvirtina savo neprilygstamą jėgą, pasinaudodamas šiais bejėgiais vaikais ir kūdikiais. Tačiau ar turėtume šiuos teiginius suprasti pažodžiui? Ar tikrai Dievo priešus nutildo vaikai? Galbūt, bet labiau tikėtina, kad Dovydas su vaikais perkeltine prasme veda mažas, silpnas ir bejėges būtybes. Didžiulės jėgos akivaizdoje jis neabejotinai suvokė savo bejėgiškumą, todėl jam malonu žinoti, kad Viešpats, galingas kūrėjas ir valdovas, savo darbui naudoja bejėgius ir prispaustuosius.
Viešpaties kūrinys: „Kai matau dangų, tavo pirštų darbą, mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu paruošei, kas yra žmogus, kad jį prisimeni, ir žmogaus vaikas, kad juo rūpiniesi? ( psalmė 8,4-vienas).
Dovydo mintys dabar krypsta į didžiulę tiesą, kad Viešpats visagalis Dievas maloningai atidavė žmonijai dalį savo viešpatavimo. Pirmiausia jis kalba apie didįjį kūrimo darbą (įskaitant dangų...mėnulį ir...žvaigždes) kaip Dievo piršto darbą, o paskui išreiškia savo nuostabą, kad baigtinis žmogus (hebrajiškas žodis yra enos, reiškiantis mirtingesnį, silpnesnį žmogų) jam skirta tiek daug atsakomybės. 5 eilutės retoriniai klausimai pabrėžia, kad žmogus yra nereikšminga būtybė visatoje (14 psalmė4,4). Ir vis dėlto Dievas juo labai rūpinasi. Tu padarei jį šiek tiek žemesnį už Dievą, apvainikavote jį garbe ir šlove.
Dievo žmogaus kūrinys pristatomas kaip galingas, vertas darbas; nes žmogus buvo mažai žemesnis už Dievą. Elberfeldo Biblijoje hebrajiškas Elohim yra paverstas „angelu“, bet galbūt čia pirmenybė turėtų būti teikiama vertimui „Dievas“. Esmė ta, kad žmogus buvo sukurtas kaip paties Dievo vietininkas žemėje; pastatytas aukščiau už likusią kūriniją, bet žemiau už Dievą. Dovydas stebėjosi, kad Visagalis ribotam žmogui skyrė tokią garbės vietą. hebrajų kalba 2,6-8 ši psalmė cituojama siekiant supriešinti žmogaus nesėkmę su jo didingu likimu. Bet dar ne viskas prarasta: Jėzus Kristus, Žmogaus Sūnus, yra paskutinis Adomas (1. Korintiečiams 15,45; 47), ir viskas jam pavaldi. Būsena, kuri bus visiškai įgyvendinta, kai jis kūniškai grįš į žemę, kad paruoštų kelią naujam dangui ir naujai žemei, užbaigdamas Dievo Tėvo, žmonių ir visos likusios kūrinijos planą išaukštinti (šlovinti).
Padarėte jį šeimininku per rankas, viską darėte po jo kojomis: visą laiką avis ir galvijus, taip pat laukinius gyvūnus, paukščius po dangumi ir žuvis jūroje bei visa, kas teka jūromis.
Šiuo metu Dovydas pereina į žmogaus, kaip Dievo atstovo (prievaizdo) padėtį savo kūrinijoje. Sukūręs Adomą ir Ievą, Visagalis įsakė jiems valdyti žemę (1. Mose 1,28). Visos gyvos būtybės turi būti jiems pavaldios. Tačiau dėl nuodėmės tas viešpatavimas niekada nebuvo iki galo įgyvendintas. Tragiškai, kaip turėtų likimo ironija, būtent už juos prastesnė būtybė – gyvatė – privertė juos maištauti prieš Dievo įsakymus ir atmesti savo likimą. Viešpaties šlovė: „Viešpatie, mūsų valdove, koks šlovingas tavo vardas visoje žemėje!“ (Psalmė 8,10).
Psalmė baigiasi taip, kaip ji prasidėjo - šlovinant šlovingą Dievo vardą. Taip, ir iš tikrųjų Viešpaties šlovė pasireiškia jo rūpestingumu ir apvaizda, su kuria jis laiko žmogų savo baigtinumu ir silpnumu.
išvada
Dovydo įžvalga apie Dievo meilę ir rūpestį žmonijai, kaip žinome, visapusiškai įgyvendinama Naujajame Testamente Jėzaus asmenyje ir tarnyste. Ten sužinome, kad Jėzus yra Viešpats, kuris jau viešpatauja (Efeziečiams 1,22; hebrajų 2,5-9). Viešpats, kuris klestės ateinančiame pasaulyje (1. Korintiečiams 15,27). Kaip be galo paguodžia ir teikia vilčių žinoti, kad, nepaisant mūsų apgailėtino ir bejėgiškumo (palyginti su visatos platybe maža), mūsų Viešpats ir Mokytojas priima mus dalyvauti Jo šlovėje, Jo viešpatavimu visai kūrinijai.
pateikė Ted Johnston
