Su kantrybės dirbti

408 su kantrybeVisi žinome posakį „kantrybė yra dorybė“. Nors Biblijoje to nėra, Biblija turi daug ką pasakyti apie kantrybę. Paulius tai vadina Šventosios Dvasios vaisiumi (Galatams 5,22). Jis taip pat skatina mus būti kantriems nelaimėje2,12) kantriai laukti to, ko dar neturime (romiečiams 8,25) kantriai ištverti vienas kitą meilėje (Efeziečiams 4,2) ir nepavargti daryti gera, nes jei būsime kantrūs, ir pjausime (Galatams 6,9). Biblija taip pat ragina mus „laukti Viešpaties“ (2 psalmė7,14), bet, deja, šis paciento laukimas kai kurių klaidingai suprantamas kaip pasyvus laukimas.

Vienas iš mūsų regionų pastorių dalyvavo konferencijoje, kurioje bažnyčios vadovai į bet kokį pratęsimo ar misijos aptarimą atsakė taip: „Mes žinome, kad turime tai padaryti ateityje, bet dabar laukiame Viešpaties“. Esu tikras, kad šie vadovai tikėjo, jog yra kantrūs laukdami, kol Dievas parodys jiems, kaip kreiptis į nepažįstamus žmones. Yra ir kitų kongregacijų, laukiančių ženklo iš Viešpaties, kad būtų pakeistos garbinimo dienos ar laikai, kad tai būtų patogiau naujiems tikintiesiems. Regiono klebonas man pasakė, kad paskutinis dalykas, kurio jis paklausė kopėčiomis, buvo toks: „Ko jūs laukiate Viešpaties?“ Tada jis jiems paaiškino, kad Dievas tikriausiai laukia jų dalyvavimo jo jau aktyviame darbe. Jam pasibaigus, „amen“ buvo galima išgirsti iš įvairių pusių.

Jei turime sunkių sprendimų, visi norėtume gauti Dievo ženklą, kad galėtume parodyti kitiems - tokį, kuris mums nurodo, kur eiti, kaip ir kada pradėti. Dievas paprastai taip nesielgia su mumis. Vietoj to jis tiesiog sako „sek paskui mane“ ir ragina mus žengti žingsnį į priekį nesuprantant detalių. Turėtume prisiminti, kad Jėzaus apaštalams kartais buvo sunku suprasti, kur Mesijas juos vedė prieš ir po Sekminių. Vis dėlto, nors Jėzus yra tobulas mokytojas ir vadovas, jie nebuvo tobuli mokiniai ir mokiniai. Mums dažnai sunku suprasti, ką Jėzus sako ir kur jis mus veda - kartais bijome judėti toliau, nes bijome, kad žlugsime. Ši baimė dažnai mus verčia neveiklumu, kurį tada klaidingai prilyginame kantrybei - „laukdami Viešpaties“.

Nereikia bijoti savo klaidų ar neaiškumo dėl tolesnio kelio. Nors pirmieji Jėzaus mokiniai padarė daug klaidų, Viešpats suteikė jiems naujų galimybių prisijungti prie jo darbo - sekti paskui jį visur, kur jis jiems vadovavo, net jei tai reikštų pataisas pakeliui. Jėzus šiandien veikia taip pat ir primena mums, kad kiekviena „sėkmė“, kurią mes patiriame, bus jo, o ne mūsų darbo rezultatas.

Neturėtume jaudintis, jei negalime visiškai suprasti Dievo tikslų. Neaiškumų metu mūsų prašoma būti kantriems, o kai kuriais atvejais tai reiškia laukti Dievo įsikišimo, kol galime žengti kitą žingsnį. Kad ir kokia būtų padėtis, mes visada esame Jėzaus mokiniai, kurie yra pašaukti jo išgirsti ir sekti. Leisdamiesi į šią kelionę atminkite, kad mokomės ne tik maldos ir Biblijos skaitymo. Praktinis pritaikymas užima didelę dalį - mes einame į priekį su viltimi ir tikėjimu (lydimi maldos ir Žodžio), net kai nėra aišku, kur veda Viešpats.

Dievas nori, kad jo bažnyčia būtų sveika, kad ji galėtų augti. Jis nori, kad mes prisijungtume prie jo misijos pasaulyje, žengtume į Evangelijos nukreiptus žingsnius tarnaudami savo namuose. Jei tai padarysime, padarysime klaidų. Kai kuriais atvejais mūsų pastangos pasidalyti Evangelija su nepažįstamais žmonėmis neturės vilčių keliančios sėkmės. Bet mes mokysimės iš klaidų. Kaip ir ankstyvojo Naujojo Testamento bažnyčioje, mūsų Viešpats maloniai panaudos mūsų klaidas, jei joms patikėsime ir prireikus atgailausime. Jis sustiprins ir ugdys mus bei suformuos mus panašius į Kristaus paveikslą. Turėdami šį supratimą, greito rezultato nebuvimą nematysime kaip nesėkmę. Savo laiku ir savo būdu Dievas gali ir duos mūsų pastangoms duoti vaisių, ypač kai šios pastangos nukreiptos nukreipti žmones pas Jėzų gyvenant ir dalijantis gerąja žinia. Pirmieji vaisiai, kuriuos pamatysime, gali paveikti mūsų pačių gyvenimą.

Tikroji „sėkmė“ misijoje ir tarnystėje kyla tik iš vienos pusės: per ištikimybę Jėzui, lydimą maldos ir Biblijos žodžio, per kurį Šventoji Dvasia veda mus į tiesą. Turėkime omenyje, kad šios tiesos iškart neišmoksime ir mūsų neveiklumas gali mus pristabdyti. Įdomu, ar neveiklumą gali lemti tiesos baimė. Jėzus ne kartą savo mokiniams paskelbė apie savo mirtį ir prisikėlimą, o kartais šios tiesos baimė paralyžiavo jų sugebėjimą veikti. Šiais laikais dažnai taip nutinka.

Kai kalbame apie savo dalyvavimą Jėzaus požiūryje į bažnyčios nepažįstamus žmones, greitai susiduriame su baimės reakcijomis. Tačiau mums nereikia bijoti, nes „tas, kuris yra tavyje, yra didesnis už tą, kuris yra pasaulyje“1. Jonas 4,4). Mūsų baimės išnyksta dėl mūsų pasitikėjimo Jėzumi ir jo žodžiu. Tikėjimas tikrai yra baimės priešas. Štai kodėl Jėzus pasakė: „Nebijok, tik tikėk! (Markus 5,36).

Kai tikėjimu aktyviai dalyvaujame Jėzaus misijoje ir tarnaujame, nesame vieni. Visos kūrinijos Viešpats stovi šalia mūsų, kaip ir Jėzus seniai ant kalno Galilėjoje (Mato 28,16) buvo pažadėjęs savo mokiniams. Prieš pat pakildamas į dangų, jis davė jiems nurodymą, kuris paprastai vadinamas misionieriumi: „Jėzus atėjo ir pasakė jiems: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visas tautas: krikštykite juos vardan Tėvo ir Sūnaus bei Šventosios Dvasios ir išmokykite laikytis visko, ką jums įsakiau. Ir štai, aš esu su jumis kasdien iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28,18-vienas).

Čia pažymėkime paskutines eiles. Jėzus pradeda sakydamas, kad turi „visą valdžią danguje ir žemėje“, tada baigia šiais patikinimo žodžiais: „Aš esu su tavimi kiekvieną dieną“. Šie teiginiai turėtų sukelti didžiulį paguodą, didžiulį pasitikėjimą ir didelę laisvę to, ką Jėzus liepė mums padaryti: padaryti visas tautas mokiniais. Mes tai darome atvirai - suprasdami, kad dalyvaujame to, kuris turi visą galią ir valdžią, darbe. Ir mes tai darome pasitikėdami savimi, nes žinome, kad jis visada su mumis. Turėdami omenyje šias mintis, o ne tas, kurios kantrybę vertina kaip tuščią laukimą, kantriai laukiame Viešpaties, aktyviai dalyvaudami Jo darbe, kuris yra, kad žmonės būtų mūsų mokiniai. Tokiu būdu dalyvausime tai, ką galime apibūdinti kantriai. Jėzus liepia mums tai padaryti, nes tai yra jo kelias - ištikimybės būdas, nešantis jo visur esančios karalystės vaisius. Taigi pradėkime dirbti kantriai.

autorius Josephas Tkachas


PDFSu kantrybės dirbti