Garso
Mano akys matė jūsų išgelbėjimą
Šiandienos gatvės parado Ciuriche šūkis yra: „Šokis už laisvę“ (šokis už laisvę). Užsiėmimo svetainėje skaitome: „Gatvės paradas – tai meilės, ramybės, laisvės ir tolerancijos šokių demonstracija. Gatvės parado šūkiu „Šokis už laisvę“ organizatoriai orientuojasi į laisvę.
Meilės, taikos ir laisvės troškimas visada buvo žmonijos rūpestis. Deja, tačiau mes gyvename pasaulyje, kuris yra visiškai priešingas: neapykanta, karas, nelaisvė ir netolerancija. „Street Parade“ organizatoriai kelia Dėmesys laisvei. Bet ko jie nepripažino? Koks tu akivaizdus aklas? Tikrai laisvei reikia Jėzaus ir būtent Jėzus turi būti pagrindinis dėmesys! Tada yra meilė, ramybė, laisvė ir tolerancija. Tada galite švęsti ir šokti! Deja, šios nuostabios žinios šiandien vis dar nėra prieinamos.
„Bet jei mūsų Evangelija yra uždengta, taip ir yra paslėpti nuo žūstančių, netikinčiųjų, kurių mintis šio pasaulio dievas apakino, kad jie nepamatytų Kristaus, kuris yra pagal Dievo paveikslą, šlovės evangelijos šviesumo. Nes mes skelbiame ne save, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį ir save kaip jūsų vergus dėl Jėzaus. Dievui, kuris pasakė: Iš tamsos nušvis šviesa! jis kuris nušvito mūsų širdyse, kad apšviestų Dievo šlovės pažinimą Jėzaus Kristaus veide“ (2 korintiečiams). 4,3-vienas).
Jėzus yra šviesa, kurios nemato netikintieji.
Simeonas buvo teisus ir dievobaimingas žmogus Jeruzalėje ir ant jo buvo Šventoji Dvasia (Lk. 2,25). Jis pažadėjo pamatyti Viešpaties pateptąjį prieš mirtį. Kai tėvai atnešė vaiką Jėzų į šventyklą ir jis paėmė jį ant rankų, jis šlovino Dievą ir pasakė:
„Dabar, Viešpatie, pagal tavo žodį, ramiai paleisk savo tarną; nes mano akys matė tavo išgelbėjimą, kurį tu paruošei visų tautų akyse, šviesą tautoms apreiškimui ir tavo tautos Izraelio šlovei“ (Lk. 2,29-vienas).
Jėzus Kristus atėjo kaip šviesa apšviesti šį pasaulį.
„Iš tamsos švies šviesa! jis kuris nušvito mūsų širdyse, kad apšviestų Dievo šlovės pažinimą Jėzaus Kristaus veide“ (2 korintiečiams). 4,6).
Jėzaus Kristaus žvilgsnis buvo Simeono gyvenimo patyrimas, lemiamas momentas, kol jis negalėjo atsisveikinti su šiuo gyvenimu. Broliai, broliai, ar mūsų akys pripažino Dievo išgelbėjimą visa jo šlove? Svarbu niekada nepamiršti, kiek palaimino mus Dievas, atvėręs akis išganymui:
„Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną. Pranašuose parašyta: „Ir jie visi bus Dievo mokyti“. Kiekvienas, kuris yra girdėjęs ir išmokęs iš Tėvo, ateina pas mane. Ne todėl, kad kas nors yra matęs Tėvą, išskyrus tas, kuris yra iš Dievo, yra matęs Tėvą. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. Tai yra duona, nužengusi iš dangaus, kad kas valgytų iš jos ir nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus; jei kas valgys šios duonos, gyvens per amžius. Bet duona, kurią duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,44-vienas).
Jėzus Kristus yra gyva duona, Dievo išgelbėjimas. Ar vis dar prisimename laiką, kai Dievas atvėrė mums akis į šias žinias? Paulius niekada neužmirš savo nušvitimo akimirkos, apie tai mes perskaitėme, kai jis buvo pakeliui į Damaską:
„Bet jam einant atsitiko, kad jis artėjo prie Damasko. Ir staiga aplink jį nušvito šviesa iš dangaus; Jis parkrito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji? Bet jis tarė: Kas tu toks, Viešpatie? Bet jis : Aš esu Jėzus, kurio tu sieki. Bet kelkis ir eik į miestą ir tau pasakys, ką daryti! Bet vyrai, kurie ėjo su juo kelyje, stovėjo be žado, nes girdėjo balsą, bet nieko nematė. Bet Saulius pakilo nuo žemės. Bet kai atsivėrė akys, jis nieko nematė. Jie vedė jį už rankos ir nuvedė į Damaską. Ir jis nematė tris dienas, nevalgė ir negėrė“ (Apd 9,3-vienas).
Išganymo apreiškimas buvo toks apakinantis Paulių, kad jis negalėjo pamatyti 3 dienas!
Kiek jo šviesa mus ištiko ir kiek pasikeitė mūsų gyvenimas nuo tada, kai mūsų akys pripažino jo išgelbėjimą? Ar tai buvo tikras atgimimas ir mums, ir mums? Klausykime pokalbio su Nikodemu:
„Dabar buvo fariziejų vyras, vardu Nikodemas, žydų vadas. Naktį jis atėjo pas jį ir tarė: „Rabi, mes žinome, kad tu esi mokytojas, kilęs iš Dievo, nes niekas negali daryti tokių ženklų, kuriuos darai, jei Dievas nėra su juo“. Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei žmogus negims iš naujo, jis negalės regėti Dievo karalystės. Nikodemas jam tarė: „Kaip gali gimti žmogus, kai pasenęs? Ar jis gali antrą kartą įeiti į motinos įsčias ir gimti? Jėzus atsakė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei žmogus negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. [Jonas 3,6] Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš dvasios, yra dvasia. Nenustebkite, kad aš jums pasakiau: {Jūs} turite gimti iš naujo“ (Jn 3, 1-7).
Žmogui reikia naujo „gimimo“, kad atpažintų Dievo karalystę. Žmogaus akys yra aklos Dievo išganymui. Tačiau gatvės parado Ciuriche organizatoriai apie bendrą dvasinį aklumą nežino. Jūs išsikėlėte sau dvasinį tikslą, kurio neįmanoma pasiekti be Jėzaus. Žmogus negali pats rasti Dievo šlovės ar pažinti jos visos. Tai Dievas, kuris mums apsireiškia:
„{Tu} nepasirinkai manęs, bet {aš} išsirinkau tave ir tave Įsakyk, kad eitum ir duosi vaisių, ir tavo vaisiai išliktų, kad ko tik prašysi Tėvo mano vardu, Jis tau duos“ (Jn 1).5,16).
Brangūs broliai, mes turime didelę privilegiją, kad mūsų akys matė Dievo išgelbėjimą: "Jėzus Kristus, mūsų Atpirkėjas “.
Tai yra svarbiausia patirtis, kurią galime patirti per visą savo gyvenimą. Pamatęs Gelbėtoją, Simeonas neturėjo jokių kitų gyvenimo tikslų. Jo gyvenimo tikslas buvo pasiektas. Ar Dievo išgelbėjimo pripažinimas taip pat turi tokią pačią vertę mums? Šiandien norėčiau paraginti mus visus niekada nenuleisti akių nuo Dievo išgelbėjimo ir visada išlaikyti (dvasinį) žvilgsnį į Jėzų Kristų.
„Jei esate prikelti su Kristumi, ieškokite to, kas aukščiau, kur Kristus, sėdintis Dievo dešinėje. Galvok apie tai, kas yra aukščiau, o ne apie tai, kas žemėje! Nes tu miręs, o tavo gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus, kuris yra jūsų gyvenimas, tada ir jūs būsite apreikšti kartu su juo šlovėje“ (kolosiečiams). 3,1-vienas).
Paulius ragina ne žiūrėti į tai, kas yra žemėje, bet į Kristų. Niekas šioje žemėje neturėtų atitraukti mūsų nuo Dievo išgelbėjimo. Viskas, kas mums gera, kyla iš aukščiau, o ne iš šios žemės:
„Neklyskite, mano mylimi broliai! Kiekviena gera dovana ir kiekviena tobula dovana nužengia iš aukštybių, nuo šviesų Tėvo, kuriame nėra nei pasikeitimo, nei permainų šešėlio“ (Jokūbas 1,16-vienas).
Mūsų akys pripažino Dievo išgelbėjimą ir mes nebereikėtų atitraukti savo žvilgsnio nuo šio išganymo, visada žiūrėti aukštyn. Tačiau ką visa tai reiškia mūsų kasdieniame gyvenime? Mes visi visada esame sunkiose situacijose, išbandymuose, ligose ir pan. Kaip įmanoma pažvelgti į Jėzų net ir esant tokiems dideliems išsiblaškymams? Paulius pateikia mums atsakymą:
„Visada džiaukitės Viešpatyje! Dar kartą noriu pasakyti: džiaukitės! Tavo švelnumas bus žinomas visiems žmonėms; Viešpats arti. Nesijaudinkite dėl nieko, bet visame kame malda ir prašymu su padėka tebūna žinomi jūsų prašymai Dievui. ir Dievo ramybė, kuri pranoksta bet kokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams) 4,4-vienas).
Čia Dievas mums žada dievišką ramybę ir ramybę, „pranokstančią bet kokį supratimą“. Taigi mes turime kelti savo rūpesčius ir poreikius prieš Dievo sostą. Tačiau ar pastebėjote, kaip į mūsų maldas atsakoma?! Ar tai reiškia: „Ir Dievas išspręs visus mūsų rūpesčius ir problemas ir jų atsikratys“? Ne, čia nėra pažado, kad Dievas išspręs ar pašalins visas mūsų problemas. Pažadas yra: "Ir Dievo ramybė, pranokstanti visus protus, išlaikys jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje".
Jei pažvelgsime į priekį, priešais Dievo sostą, Dievas žada mums antgamtinę taiką ir gilų dvasinį džiaugsmą bet kokiomis aplinkybėmis. Tai yra, kai mes iš tikrųjų pasitikime juo ir gulame į jo rankas.
„Aš tau tai kalbėjau, kad turėtum ramybę manyje. Pasaulyje jūs turite kančių; bet būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16,33).
Saugokitės: mes ne tik atostogaujame ir tikime, kad Dievas prisiims visas mūsų pareigas. Yra krikščionių, kurie daro būtent šias klaidas. Jie painioja pasitikėjimą Dievu su neatsakingumu. Vis dėlto įdomu pamatyti, kaip tokiais atvejais Dievas rodo didžiulį gailestingumą. Geriau pasitikėti Dievu, nei paimti savo gyvenimą į savo rankas.
Bet kokiu atveju mes privalome ir toliau būti atsakingi, tačiau mes nebepasitikime savo jėgomis, bet Dievu. Dvasiniame lygmenyje turime pripažinti, kad Jėzus Kristus yra mūsų išgelbėjimas ir vienintelė viltis, ir turėtume nustoti bandyti nešti dvasinius vaisius savo jėgomis. „Street Parade“ taip pat nepavyks. 37 psalmėje mes skaitome:
„Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera; gyvenk žemėje ir saugok ištikimybę; ir mėgaukis Viešpačiu, ir jis duos tau, ko geidžia tavo širdis. Pavesk savo kelią Viešpačiui ir pasitikėk juo, ir jis veiks, ir tavo teisumas pakils kaip šviesa, o tavo teisumas kaip vidurdienis“ (3 psalmė).7,3-vienas).
Jėzus Kristus yra mūsų išgelbėjimas, jis mus nuteisina. Turime jam besąlygiškai patikėti savo gyvenimą. Tačiau ne išeikite į pensiją, o „daryk gera“ ir „saugok lojalumą“. Kai mūsų akys nukreiptos į Jėzų, mūsų išgelbėjimą, esame saugiose rankose. Dar kartą perskaitykime 37 psalmę:
„Žmogaus žingsnius sutvirtina Viešpats, ir jis myli savo kelią; jei jis kris, jis nebus ištiestas, nes Viešpats palaiko jo ranką. Buvau jaunas ir pasenau, bet niekada nemačiau, kad teisus žmogus būtų apleistas, nei jo palikuonys, prašantys duonos. Jis visada malonus ir skolina, ir jo palikuonys palaiminimui“ (3 psalmė7,23-vienas).
Jei pateiksime savo kelią į Dievą, jis niekada mūsų nepaliks.
„Aš nepaliksiu tavęs našlaičiu, ateisiu pas tave. Dar vienas mažas , ir pasaulis manęs nebemato; Bet {tu} pažvelk į mane: kadangi {Aš} gyvenu, {tu} taip pat gyvensi. Tą dieną jūs žinosite, kad aš esu savo Tėve ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas turi mano įsakymus ir jų laikosi, tas mane myli. bet kas mane myli, tą mylės mano tėvas; ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14,18-vienas).
Net kai Jėzus pakilo į Dievo sostą, jis sakė, kad mokiniai ir toliau jį mato! Kad ir kur būtume ir kokioje situacijoje atsidurtume, Jėzus Kristus, mūsų išgelbėjimas, visada yra matomas ir mūsų akys visada turėtų būti nukreiptos į jį. Jo prašymas yra:
„Ateikite pas mane visi, kurie pavargę ir prislėgti! Ir duosiu tau pailsėti. Imk ant savęs mano jungą ir mokykis iš manęs! Nes aš romus ir nuolankios širdies, ir „rasite poilsį savo sieloms“; nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva“ (Mato 11,28-vienas).
Jo pažadas yra:
„Net jei aš nepasiliksiu su tavimi, tu turėsi ramybę. Aš duodu tau savo ramybę; ramybė, kurios niekas pasaulyje negali jums suteikti. Todėl nesijaudinkite ir nebijokite“ (Jn 14,27 Tikiuosi visiems).
Šiandien Ciurichas šoka už taiką ir laisvę. Švęskime ir todėl, kad mūsų akys atpažino Dievo išganymą ir meldžiamės, kad vis daugiau bendražmonių pamatytų ir atpažintų tai, kas mums taip nuostabiai buvo apreikšta: “Nuostabus Dievo išgelbėjimas Jėzuje Kristuje!"
pateikė Daniel Bösch
