Mano akys matė jūsų išgelbėjimą

Šiandienos gatvės parado Ciuriche šūkis yra: „Šokis už laisvę“ (šokis už laisvę). Užsiėmimo svetainėje skaitome: „Gatvės paradas – tai meilės, ramybės, laisvės ir tolerancijos šokių demonstracija. Gatvės parado šūkiu „Šokis už laisvę“ organizatoriai orientuojasi į laisvę.

Meilės, taikos ir laisvės troškimas visada buvo žmonijos rūpestis. Deja, tačiau mes gyvename pasaulyje, kuris yra visiškai priešingas: neapykanta, karas, nelaisvė ir netolerancija. „Street Parade“ organizatoriai kelia Dėmesys laisvei. Bet ko jie nepripažino? Koks tu akivaizdus aklas? Tikrai laisvei reikia Jėzaus ir būtent Jėzus turi būti pagrindinis dėmesys! Tada yra meilė, ramybė, laisvė ir tolerancija. Tada galite švęsti ir šokti! Deja, šios nuostabios žinios šiandien vis dar nėra prieinamos.

„Bet jeigu mūsų Evangelija iš tiesų yra uždengta, tai ji yra tiems, kurie slepiasi, kurie žūsta, netikintiems, kuriems šio pasaulio dievas apakino protus, kad jie nematytų Kristaus, Dievo atvaizdo, šlovės Evangelijos šviesos. Mes juk ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save – kaip jūsų tarnus dėl Jėzaus. Nes Dievas, kuris įsakė: „Tešviečia šviesa iš tamsos“, , kuri sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę Jėzaus Kristaus veide“ (2 Korinther 4,3-6).

Jėzus yra šviesa, kurios nemato netikintieji.

Simeonas buvo teisus ir dievobaimingas vyras Jeruzalėje, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. (Lukas 2,25)Jis jam buvo pažadėjęs, kad prieš mirtį pamatys Viešpaties pateptąjį. Kai tėvai atnešė kūdikėlį Jėzų į šventyklą, jis paėmė jį ant rankų ir šlovino Dievą:

„Dabar, Viešpatie, Tu paleidi savo tarną ramybėje, kaip esi žadėjęs. Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą apšviesti tautoms ir Tavo tautos Izraelio šlovei.“ (Lukas 2,29-32).

Jėzus Kristus atėjo kaip šviesa apšviesti šį pasaulį.

"Iš tamsos nušvis šviesa!" , kuri sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę Jėzaus Kristaus veide“ (2 Korinther 4,6).

Jėzaus Kristaus žvilgsnis buvo Simeono gyvenimo patyrimas, lemiamas momentas, kol jis negalėjo atsisveikinti su šiuo gyvenimu. Broliai, broliai, ar mūsų akys pripažino Dievo išgelbėjimą visa jo šlove? Svarbu niekada nepamiršti, kiek palaimino mus Dievas, atvėręs akis išganymui:

„Niekas negali ateiti pas mane, jei jo nepatraukia mane siuntęs Tėvas. Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų knygoje parašyta: „Ir visi bus mokomi Dievo.“ Kas yra girdėjęs ir pasimokęs iš Tėvo, ateina pas mane. Niekas nėra matęs Tėvo, tik tas, kuris yra iš Dievo; tas yra matęs Tėvą. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvenimo duona. Jūsų protėviai dykumoje valgė maną ir mirė.“ Ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgytų, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šios duonos, gyvens amžinai. Duona, kurią aš duosiu už pasaulio gyvybę, yra mano kūnas. (Johannes 6,44-51).

Jėzus Kristus yra gyva duona, Dievo išgelbėjimas. Ar vis dar prisimename laiką, kai Dievas atvėrė mums akis į šias žinias? Paulius niekada neužmirš savo nušvitimo akimirkos, apie tai mes perskaitėme, kai jis buvo pakeliui į Damaską:

„Jam keliaujant, jis artėjo prie Damasko. Staiga jį apšvietė šviesa iš dangaus. Jis parkrito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ Jis atsakė: „Kas tu esi, Viešpatie?““ „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Bet kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti.“ Vyrai, kurie keliavo kartu su juo kelyje, stovėjo be žado, nes girdėjo balsą, bet nieko nematė. Saulius atsikėlė nuo žemės, bet atsimerkęs nieko nebematė. Jie nuvedė jį už rankos ir nuvedė į Damaską. Tris dienas jis nieko nematė, nevalgė ir negėrė. (Apostelgeschichte 9,3-9).

Išganymo apreiškimas buvo toks apakinantis Paulių, kad jis negalėjo pamatyti 3 dienas!

Kiek jo šviesa mus ištiko ir kiek pasikeitė mūsų gyvenimas nuo tada, kai mūsų akys pripažino jo išgelbėjimą? Ar tai buvo tikras atgimimas ir mums, ir mums? Klausykime pokalbio su Nikodemu:

„Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų valdovas. Jis atėjo pas Jėzų naktį ir tarė jam: „Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negali daryti tokių ženklų, kokius tu darai, jei Dievas nėra su juo.“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: niekas negalės regėti Dievo karalystės, jei negims iš naujo.“ Nikodemas jam tarė: „Kaip žmogus gali gimti, būdamas senas? Nejaugi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: niekas negalės įeiti į Dievo karalystę, jei negims iš vandens ir Dvasios.“Joh 3,6Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, kad tau pasakiau: „Jums reikia atgimti iš naujo“. (Johannes 3, 1-7).

Žmogui reikia naujo „gimimo“, kad atpažintų Dievo karalystę. Žmogaus akys yra aklos Dievo išganymui. Tačiau gatvės parado Ciuriche organizatoriai apie bendrą dvasinį aklumą nežino. Jūs išsikėlėte sau dvasinį tikslą, kurio neįmanoma pasiekti be Jėzaus. Žmogus negali pats rasti Dievo šlovės ar pažinti jos visos. Tai Dievas, kuris mums apsireiškia:

„Ne jūs mane pasirinkote, bet aš pasirinkau jus, ir jūs...“ „Pasiryžkite eiti ir duoti vaisių – vaisių, kurie išliktų, – kad ko tik prašysite Tėvą mano vardu, jis jums duotų.“ (Johannes 15,16).

Brangūs broliai, mes turime didelę privilegiją, kad mūsų akys matė Dievo išgelbėjimą: "Jėzus Kristus, mūsų Atpirkėjas “.

Tai yra svarbiausia patirtis, kurią galime patirti per visą savo gyvenimą. Pamatęs Gelbėtoją, Simeonas neturėjo jokių kitų gyvenimo tikslų. Jo gyvenimo tikslas buvo pasiektas. Ar Dievo išgelbėjimo pripažinimas taip pat turi tokią pačią vertę mums? Šiandien norėčiau paraginti mus visus niekada nenuleisti akių nuo Dievo išgelbėjimo ir visada išlaikyti (dvasinį) žvilgsnį į Jėzų Kristų.

„Todėl, kadangi esate su Kristumi prikelti, mąstykite apie tai, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Ne apie tai, kas aukštybėse, o apie tai, kas žemiška. Jūs esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai pasirodys Kristus – jūsų gyvenimas, tada ir jūs pasirodysite su juo šlovėje.“ (Kolosser 3,1-4).

Paulius ragina ne žiūrėti į tai, kas yra žemėje, bet į Kristų. Niekas šioje žemėje neturėtų atitraukti mūsų nuo Dievo išgelbėjimo. Viskas, kas mums gera, kyla iš aukščiau, o ne iš šios žemės:

„Neapsirikite, mano mylimi broliai! Kiekviena gera ir tobula dovana yra iš aukštybių, nužengianti nuo dangiškųjų šviesybių Tėvo, pas kurį nėra permainų ir nė šešėlio permainų.“ (Jakobus 1,16-17).

Mūsų akys pripažino Dievo išgelbėjimą ir mes nebereikėtų atitraukti savo žvilgsnio nuo šio išganymo, visada žiūrėti aukštyn. Tačiau ką visa tai reiškia mūsų kasdieniame gyvenime? Mes visi visada esame sunkiose situacijose, išbandymuose, ligose ir pan. Kaip įmanoma pažvelgti į Jėzų net ir esant tokiems dideliems išsiblaškymams? Paulius pateikia mums atsakymą:

„Visada džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų romumas tebūna akivaizdus visiems, nes Viešpats yra arti. Niekuo nesirūpinkite, bet kiekvienu atveju malda ir prašymu su padėka savo troškimus tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ (Philipper 4,4-7).

Čia Dievas mums žada dievišką ramybę ir ramybę, „pranokstančią bet kokį supratimą“. Taigi mes turime kelti savo rūpesčius ir poreikius prieš Dievo sostą. Tačiau ar pastebėjote, kaip į mūsų maldas atsakoma?! Ar tai reiškia: „Ir Dievas išspręs visus mūsų rūpesčius ir problemas ir jų atsikratys“? Ne, čia nėra pažado, kad Dievas išspręs ar pašalins visas mūsų problemas. Pažadas yra: "Ir Dievo ramybė, pranokstanti visus protus, išlaikys jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje".

Jei pažvelgsime į priekį, priešais Dievo sostą, Dievas žada mums antgamtinę taiką ir gilų dvasinį džiaugsmą bet kokiomis aplinkybėmis. Tai yra, kai mes iš tikrųjų pasitikime juo ir gulame į jo rankas.

„Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Šiame pasaulyje jūs priespaudos laukiate. Bet būkite drąsūs! Aš nugalėjau pasaulį.“ (Johannes 16,33).

Saugokitės: mes ne tik atostogaujame ir tikime, kad Dievas prisiims visas mūsų pareigas. Yra krikščionių, kurie daro būtent šias klaidas. Jie painioja pasitikėjimą Dievu su neatsakingumu. Vis dėlto įdomu pamatyti, kaip tokiais atvejais Dievas rodo didžiulį gailestingumą. Geriau pasitikėti Dievu, nei paimti savo gyvenimą į savo rankas.

Bet kokiu atveju, turime išlikti atsakingi, tačiau nebepasikliauti savo jėgomis, o Dievu. Dvasiniu lygmeniu turime pripažinti, kad Jėzus Kristus yra mūsų išgelbėjimas ir vienintelė viltis, ir turėtume nustoti bandyti duoti dvasinių vaisių savo jėgomis. Gatvės paradas irgi to nepasieks. Psalm 37 paskaitykime:

„Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera; gyvenk krašte ir būk ištikimas; džiaukis Viešpačiu, ir Jis duos tau, ko trokšta tavo širdis. Pavesk Viešpačiui savo kelią; pasitikėk Juo, ir Jis įvykdys; Jis padarys tavo teisumą šviesų kaip saulę ir tavo teisingumą kaip vidurdienį.“ (Psalm 37,3-6).

Jėzus Kristus yra mūsų išgelbėjimas; jis mus teisia. Turime besąlygiškai patikėti Jam savo gyvenimus. Tačiau negalime tapti savimi patenkinti, bet turime „daryti gera“ ir „būti ištikimi“. Kai mūsų žvilgsnis nukreiptas į Jėzų, mūsų išgelbėjimą, tada esame saugiose rankose. Perskaitykime dar kartą Psalm 37:

„Viešpats sutvirtina žmogaus žingsnius ir jam patinka jo kelias; nors jis ir sukluptų, nebus pažemintas, nes Viešpats palaiko jo ranką. Buvau jaunas ir pasenau, bet niekada nemačiau teisiojo apleisto ir jo palikuonių prašančių duonos. Kiekvieną dieną jis dosnus ir skolina, o jo palikuonys“ „už palaiminimą“ (Psalm 37,23-26).

Jei pateiksime savo kelią į Dievą, jis niekada mūsų nepaliks.

"Nepaliksiu jūsų našlaičiais; ateisiu pas jus. Dar vienas mažas..." Ir pasaulis manęs daugiau nebematys, o jūs mane matysite, nes aš gyvenu, ir jūs gyvensite. Tą dieną jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas turi mano įsakymus ir jų laikosi, tas mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu. (Johannes 14,18-21).

Net kai Jėzus pakilo į Dievo sostą, jis sakė, kad mokiniai ir toliau jį mato! Kad ir kur būtume ir kokioje situacijoje atsidurtume, Jėzus Kristus, mūsų išgelbėjimas, visada yra matomas ir mūsų akys visada turėtų būti nukreiptos į jį. Jo prašymas yra:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“ (Matthäus 11,28-30).

Jo pažadas yra:

„Nors ir nesu su jumis, jūs turėsite ramybę. Aš jums duodu savo ramybę; ramybę, kurios niekas pasaulyje negali jums duoti. Todėl nesijaudinkite ir nebijokite!“ (Johannes 14,27).

Šiandien Ciurichas šoka už taiką ir laisvę. Švęskime ir todėl, kad mūsų akys atpažino Dievo išganymą ir meldžiamės, kad vis daugiau bendražmonių pamatytų ir atpažintų tai, kas mums taip nuostabiai buvo apreikšta: “Nuostabus Dievo išgelbėjimas Jėzuje Kristuje!"

pateikė Daniel Bösch