Neįtikėtina Dievo meilė

Kalėdų istorija mums parodo neįtikėtinai didelę Dievo meilę. Tai mums parodo, kad pats Dangiškojo Tėvo Sūnus atėjo gyventi tarp žmonių. Tai, kad mes, žmonės, atstūmėme Jėzų, yra nesuprantama. Evangelijoje niekur nekalbama apie didelę minią žmonių, kurie be bejėgiško siaubo stebi, kaip piktavališki žmonės vykdo savo jėgos politiką ir atsikrato didžiausios grėsmės – Jėzaus. Valdančioji klasė norėjo, kad Jėzus būtų miręs, pašalintas iš nuotraukos, o minios tai padarė. Bet šaukia: "Nukryžiuok jį, nukryžiuok jį!" pasakyti daug daugiau nei tiesiog: norime, kad šis asmuo dingtų iš scenos. Iš šių žodžių byloja didelis kartumas dėl nesupratimo.

Nuostabu, kad Dangiškojo Tėvo Sūnus tapo vienu iš mūsų; ir dar labiau stebina tai, kad mes, žmonės, jį atstūmėme, netinkamai elgėmės ir nukryžiavome jį. Ar neįsivaizduojama, kad Jėzus noriai ištvertų ir ištvertų visa tai, kai vienas Jo žodis būtų sukvietęs angelų būrius Jį ginti? – O gal manai, kad aš negalėjau paklausti savo tėvo, ir jis tuoj pat atsiųstų man daugiau nei dvylika legionų [tai nesuskaičiuojama daugybė] angelų? (Mato 26,53).

Mūsų neapykanta Jėzui turėjo smogti Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai kaip žaibas iš giedro – arba čia turėjo veikti neapsakomo didingumo atperkamoji dvasia. Argi triasmenis Dievas nenumatė žydų ir romėnų atmetimo? Ar jį netikėtai užklupo, kad torpedavome jo sprendimą nužudydami jo sūnų? O gal tai, kad žmonija gėdingai atmetė Visagalio Sūnų, nuo pat pradžių buvo svarbus veiksnys mūsų išganymo procese? Ar gali būti, kad Trejybės susitaikymo kelias apima mūsų neapykantos priėmimą?

Ar negali raktas į susitaikymą slypėti noriai priimti savo dvasinį aklumą, gundomą Šėtono ir dėl to kylantį nuosprendį? Kokia nuodėmė gali būti niekingesnė už neapykantą Dievui ir žudymą krauju? Kas turėtų tokią kompetenciją? Koks gali būti didingesnis, asmeniškesnis ir tikresnis apmokėjimas už mūsų Viešpaties, kuris noriai priėmė ir ištvėrė mūsų rūstybę ir sutiko mus gėdingiausiame sugedime?

Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia nepaprastai rimtai žiūri į savo meilę mums ir nenori nieko daugiau, kaip tik to, kad mes priimtume šią meilę visais pojūčiais. Bet kaip galima pasiekti žmones, kurie taip pasimetė, kad iš baimės slepiasi nuo triasmenio Dievo? Galime taip įpratę matyti Jėzų kaip Dievo rūstybės auką, kad nepastebime daug akivaizdesnio požiūrio, atskleisto Naujajame Testamente, kuriame sakoma, kad jis ištvėrė mūsų rūstybę. Taip elgdamasis, atimdamas mūsų panieką ir pašaipą, Jis sutiko mus tamsiausiose mūsų esybės užkampiuose ir atnešė savo ryšį su Tėvu bei savo patepimą Šventąja Dvasia į mūsų ištvirkusios žmogiškosios prigimties pasaulį.

Kalėdos ne tik pasakoja gražią Kristaus Kūdikio istoriją; Kalėdų istorija taip pat yra apie neįtikėtinai didelę triasmenio Dievo meilę – meilę, kuri siekia sutikti mus bejėgiškoje ir palaužtoje prigimtyje. Jis prisiėmė naštas ir kančias, kad pasiektų mus, netgi tapo mūsų priešiškumo atpirkimo ožiu, kad pasiektų mus skausme. Jėzus, mūsų Dangiškojo Tėvo Sūnus, Pateptas Šventąja Dvasia, ištvėrė mūsų patyčias, iškentė mūsų priešiškumą ir mūsų atmetimą, kad su mumis suteiktų savo gyvenimą Tėve ir Šventojoje Dvasioje per amžius. Ir jis tai darė nuo ėdžios iki anapus kryžiaus.

pateikė C Baxteris Krugeris