atmetimo akmenys

Visi esame patyrę atstūmimo skausmą namuose, mokykloje, ieškant partnerio, su draugais ar kreipiantis dėl darbo. Šie atmetimai gali būti kaip maži akmenėliai, kuriuos žmonės meta į žmones. Tokia patirtis kaip skyrybos gali atrodyti kaip milžiniška uola.

Su visa tai gali būti sunku susidoroti, apriboti ir slegti mus amžinai. Mes žinome seną posakį: lazdos ir akmenys gali sulaužyti mano kaulus, bet vardai niekada negali manęs pakenkti, tiesiog tai netiesa. Keiksmažodžiai mus žeidžia ir yra labai skausmingi!

Biblija daug pasako apie atmetimą. Galima sakyti, kad Edeno sode mūsų pirmieji tėvai atstūmė patį Dievą. Studijuodamas Senąjį Testamentą nustebau, kaip dažnai Izraelio žmonės atmesdavo Dievą ir kaip dažnai Jis jiems gelbėdavo. Kartą jie nusigręžė nuo Dievo 18 metų, kol galiausiai vėl atsigręžė į Jį iš malonės. Nuostabu, kad reikėjo taip ilgai apsisukti ir paprašyti pagalbos. Tačiau Naujasis Testamentas taip pat turi daug ką apie tai pasakyti.

Moteris iš Samarijos, sutikusi Jėzų Jokūbo šulinyje, turėjo penkis vyrus. Ji atėjo atnešti vandens vidurdienį, kai visi buvo mieste. Jėzus žinojo viską apie ją ir jos išblukusią praeitį. Tačiau Jėzus įtraukė moterį į gyvenimą pakeitusį pokalbį. Jėzus priėmė moterį kartu su jos praėjusiu gyvenimu ir padėjo jai užmegzti asmeninius santykius su juo kaip Mesiju. Vėliau daug žmonių atėjo klausytis Jėzaus dėl savo liudijimų.

Kita moteris sirgo kraujo liga. Jai net 12 metų nebuvo leista išeiti į viešumą, nes buvo laikoma nešvaria. „Bet pamačiusi, kad ji nepasislėpusi, moteris priėjo drebėdama, parpuolė priešais jį ir papasakojo visiems, kodėl jį palietė ir kaip tuoj pasveiko“ (Lk. 8,47). Jėzus ją išgydė ir net tada ji išsigando, nes buvo taip pripratusi prie atstūmimo.

Moterį finikietę su demono apsėsta dukra Jėzus iš pradžių atstūmė ir pasakė jai: „Pirmiausia tegu pamaitina vaikus; nes nedera imti vaikų duoną ir mesti šunims ar pagonims. Bet ji jam atsakė: „Viešpatie, bet šunys po stalu valgo vaikų trupinius“ (Morkus 7,24-30). Jėzus buvo jos sužavėtas ir patenkino jos prašymą.

Pagal Šventąjį Raštą, moteris, suimta svetimaujant, turėjo būti nužudyta užmėtant akmenimis, o tai buvo tikri atstūmimo akmenys. Jėzus įsikišo, kad išgelbėtų jų gyvybes (Jn 8,3-vienas).

Vaikus, buvusius šalia Jėzaus, pirmiausia atbaidė šiurkštūs mokinių žodžiai: „Tada pas jį buvo atvesti vaikai, kad jis galėtų uždėti ant jų rankas ir melstis. Bet mokiniai juos bardavo. Bet Jėzus pasakė: palikite vaikus ir nedrauskite jiems ateiti pas mane; nes tokie yra dangaus karalystė. Jis uždėjo ant jų rankas ir nuėjo iš ten“ (Mato 19,13-15). Jėzus apkabino vaikus, o suaugusiuosius barė.

Priimtas meilužio

Raštas aiškus. Tiems, kurie pasaulio atstumti, Jėzus žengia padėti ir išgydyti. Paulius tai pasako glaustai: „Nes jame jis mus išsirinko prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nepriekaištingi Jo akivaizdoje meilėje; Jis iš anksto paskyrė mus būti jo vaikais per Jėzų Kristų pagal Jo valios malonumą, šlovindamas Jo šlovingą malonę, kuria Jis mus apdovanojo savo mylimajame“ (Efeziečiams). 1,4-vienas).

Mylimasis yra mylimasis Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Jis atima iš mūsų atstūmimo akmenis ir paverčia juos malonės brangakmeniais. Dievas mato mus kaip savo mylimus vaikus, paimtus į mylimą Sūnų Jėzų. Jėzus nori patraukti mus į Tėvo meilę per Dvasią: „Tai yra amžinasis gyvenimas, kad pažinčiau tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir kurį tu siuntei, Jėzų Kristų“ (Jn 1).7,3).

skleisti malonę

Dievas nori, kad parodytume tą meilę, malonę ir priėmimą žmonėms, kuriuos sutinkame, pradedant nuo mūsų vaikų ir šeimos, kaip Dievas priima mus. Jo malonė yra begalinė ir besąlyginė. Mums nereikia jaudintis, visada bus daugiau malonės brangakmenių, kuriuos galėtume padovanoti. Dabar mes žinome, ką reiškia būti priimtam Jėzaus, gyventi iš malonės ir ją skleisti.

Autorius: Tammy Tkach