Garso
Kristaus prisikėlimas ir sugrįžimas
Apaštalų darbuose 1,9 Mums sakoma: „Ir kai jis tai pasakė, jis buvo matomai pakeltas, ir debesis nunešė jį nuo jų akių.“ Man kyla paprastas klausimas: kodėl?
Kodėl Jėzus tokiu būdu pakilo į dangų?
Bevor wir aber auf diese Frage zurückkommen, wollen wir uns den folgenden drei Versen zuwenden: Und während sie dem entschwindenden Heiland noch nachschauten, tauchten neben ihnen zwei weiss gekleidete Männer auf: „Ihr Männer von Galiläa“, sagten sie, „was steht ihr da und seht zum Himmel? Dieser Jesus, der von euch weg gen Himmel aufgenommen wurde, wird so wiederkommen, wie ihr ihn habt gen Himmel fahren sehen. Dann kehrten sie nach Jerusalem zurück von dem Berg, der heisst Ölberg und liegt nahe bei Jerusalem, einen Sabbatweg entfernt“ (Apostelgeschichte 1,10-vienas).
Šioje ištraukoje yra du pagrindiniai punktai - Jėzus pabėga į dangų ir jis sugrįš dar kartą. Abu punktai turi didelę reikšmę krikščioniškame tikėjime ir abu taip pat yra Apaštalų tikėjimo dalis. Visų pirma, Jėzus pakilo į dangų. Šiame kontekste mes paprastai kalbame apie Kristaus dangų, šventę, kuri švenčiama kiekvieną ketvirtadienį 40 dienų po Velykų.
Ši ištrauka taip pat nurodo, kad Jėzus grįš - jis grįš tokiu pačiu būdu, kaip pakilo į dangų. Mano manymu, šis paskutinis punktas nurodo priežastį, kodėl Jėzus visiems matomai nuėjo į dangų - tokiu būdu buvo pabrėžta, kad jis taip pat grįš visiems matomai.
Jam būtų buvę lengva tiesiog pranešti savo mokiniams, kad vieną dieną jis grįš pas savo tėvą ir grįš į žemę - tada jis būtų tiesiog dingęs, kaip ir kitomis progomis, bet šį kartą daugiau nebematant. , Nežinau jokios kitos teologinės priežasties, kodėl ji matoma plūduriuojanti dangaus link. Jis norėjo nusiųsti žinią savo mokiniams ir per juos mums norėjo perduoti tam tikrą žinią.
Visiems akivaizdžiai dingęs, Jėzus leido suprasti, kad jis niekur nedingo nuo žemės, o sėdės ant savo Tėvo danguje dešinės rankos ir stos už mus kaip amžinasis vyriausiasis kunigas. Kaip teigė vienas autorių, Jėzus yra „mūsų žmogus danguje“. Dangaus karalystėje turime ką nors, kas supranta, kas mes esame, žino mūsų silpnybes ir poreikius, nes jis pats yra žmogus. Netgi danguje jis vis tiek yra žmogus ir Dievas.
Net po jo pakilimo Šventasis Raštas jį vadina žmogumi. Kai Paulius pamokslavo atėnams Areopage, jis sakė, kad Dievas pasaulį vertins per jo pasirinktą asmenį, o tas asmuo yra Jėzus Kristus. Rašydamas Timotiejui, jis kalbėjo apie jį žmogų Kristų Jėzų. Jis vis dar yra žmogus ir toks, kaip fizinis. Jis fiziškai prisikėlė iš numirusių ir pakilo į dangų. Kas veda prie klausimo, kur dabar yra tas kūnas? Kaip visagalis Dievas, kuriam netaikomos erdvės ar materialinės ribos, gali egzistuoti tuo pačiu metu fiziškai tam tikroje vietoje?
Ar Jėzaus kūnas plūduriuoja kažkur erdvėje? Aš nežinau. Aš taip pat nežinau, kaip Jėzus galėjo žengti pro uždarytas duris ar pakilti prieš gravitacijos įstatymą. Akivaizdu, kad fiziniai įstatymai netaikomi Jėzui Kristui. Nors jis vis dar egzistuoja kūne, jam netaikomos ribos, būdingos fiziniam kūnui. Tai vis dar neatsako į vietos Kristaus kūno egzistavimą klausimą, tačiau tai neturėtų būti didžiausias mūsų rūpestis, ar ne?
Mes turime žinoti, kad Jėzus yra danguje, bet ne ten, kur tiksliai. Mums svarbiau žinoti apie dvasinį Kristaus kūną, kaip Jėzus šiuo metu veikia žemėje bažnyčios bendruomenėje. Ir jis tai daro per Šventąją Dvasią.
Savo fiziniu prisikėlimu Jėzus davė matomą ženklą, kad jis ir toliau egzistuos kaip asmuo, taip pat kaip dievas. Tuo įsitikinę, mes, būdami vyriausiuoju kunigu, suprantame mūsų silpnybes, kaip sakoma laiške hebrajams. Kai visiems matoma Ascencija, paaiškėja vienas dalykas: Jėzus tiesiog neišnyko - jis, būdamas mūsų vyriausiasis kunigas, gynėjas ir tarpininkas, savo dvasinį darbą tęsia tik kitaip.
Kita priežastis
Matau dar vieną priežastį, kodėl Jėzus fiziškai pakilo į dangų ir kad visi matytų. Su Jonu 16,7 sakoma, kad Jėzus pasakė savo mokiniams: „Gerai jums, kad aš išeinu. Nes jei aš neišeisiu, Guodėjas neateis pas tave. Bet jei eisiu, atsiųsiu jį pas tave“.
Nežinia kodėl, bet akivaizdu, kad Jėzaus iškilimas turėjo vykti prieš Sekmines. Kai mokiniai pamatė Jėzų kylantį į dangų, jie buvo tikri, kad ateis pažadėta Šventoji Dvasia.
Taigi nebuvo jokio liūdesio, bent jau nieko panašaus nėra paminėta Apdvasinimų knygoje. Nebuvo nerimaujama dėl to, kad senos geros dienos, praleistos su kūniškuoju Jėzumi, buvo praeitis. Praėjęs laikas kartu taip pat nebuvo idealizuotas. Atvirkščiai, vienas laimingas žvelgė į ateitį, kuris pažadėjo atnešti dar svarbesnių dalykų, kaip pažadėjo Jėzus.
Verfolgen wir die Apostelgeschichte weiter, so lesen wir von einem aufgeregten Treiben unter den 120 Glaubensbrüdern. Sie waren zusammengekommen, um zu beten und die vor ihnen liegende Arbeit zu planen. Sie wussten, dass sie einen Auftrag zu erfüllen hatten, und deshalb wählten sie einen Apostel, der an Judas’ Stelle treten sollte. Ihnen war bekannt, dass sie stellvertretend für das neue Israel, dessen Grund Gott legte, 12 Apostel sein mussten. Sie hatten sich zu einer gemeinsamen Besprechung getroffen; denn es lag ja durchaus einiges zu entscheiden vor.
Jėzus jau buvo įsakęs jiems eiti po pasaulį kaip jo liudytojai. Viskas, ką jie turėjo padaryti, kaip Jėzus jiems buvo įsakęs, Jeruzalėje turėjo laukti dvasinės galios suteikimo ir pažadėto paguodos priėmimo.
Taigi Jėzaus Žengimas į dangų buvo tarsi dramatiškas būgnų ritimas, įtampos momentas, laukiantis pirminės kibirkšties, kurią apaštalai turėtų katapultuoti į vis svarbesnes tarnystės tikėjimui sritis. Kaip Jėzus jiems buvo pažadėjęs, pagal Šventąją Dvasią jie turėtų padaryti dar svarbesnius dalykus nei pats Viešpats. Ir visiems matomas Jėzaus prisikėlimas iš tikrųjų pažadėjo, kad įvyks svarbesni dalykai.
Jėzus Šventąją Dvasią pavadino „kitu Guodėju“ (Jn 14,16); im Griechischen gibt es nun zwei unterschiedliche Begriffe für „andern“. Der eine bezeichnet etwas Ähnliches, der andere etwas Unterschiedliches; Jesus meinte offenkundig etwas Ähnliches. Der Heilige Geist ist Jesus ähnlich. Er repräsentiert eine persönliche Präsenz Gottes, nicht allein eine übernatürliche Macht. Der Heilige Geist lebt, lehrt und spricht; er trifft Entscheidungen. Er ist eine Person, eine göttliche Person, und als solche Teil des einen Gottes.
Šventoji Dvasia yra tokia panaši į Jėzų, kad taip pat galime pasakyti, kad Jėzus gyvena mumyse, gyvena bažnyčios bendruomenėje. Jėzus sakė, kad ateis ir pasiliks su tikinčiaisiais - jiems būdingu - ir tai daro Šventosios Dvasios pavidalu. Taigi Jėzus pasitraukė, bet nepaliko mūsų pačių. Jis sugrįžta pas mus būdingą Šventąją Dvasią.
Bet jis taip pat grįš kūniškai ir visiems matomai, ir aš tikiu, kad tai buvo pagrindinė jo pakilimo ta pačia forma priežastis. Mes neturėtume galvoti, kad Jėzus jau yra čia žemėje Šventosios Dvasios pavidalu ir todėl jau grįžo, kad nėra ko daugiau tikėtis iš to, ką jau turime.
Ne, Jėzus leidžia suprasti, kad jo sugrįžimas nėra kažkas slapto, nematomo. Jis bus toks skaidrus, kaip dienos šviesa, toks pat skaidrus, kaip ir kylant saulei. Jis bus matomas visiems, kaip ir jo Ascencija buvo matoma visiems ant Alyvų kalno beveik prieš 2000 metų.
Tai suteikia vilties, kad galime tikėtis daugiau nei to, ką turime dabar. Šiuo metu matome daug silpnumo. Mes pripažįstame savo, savo bažnyčios ir visos krikščionybės silpnybes. Mes tikrai esame susieti su viltimi, kad viskas pasikeis į gerąją pusę, ir Kristus patikina mus, kad jis tikrai imsis priemonių dramatiškai, kad suteiktų Dievo karalystei precedento neturintį impulsą.
Jis nepaliks dalykų taip, kaip yra. Jis grįš kaip tik tada, kai mokiniai pamatė jį išnykstantį į dangų - kūnišką ir visiems matomą. Tai apima net vieną detalę, kuriai net neskirčiau tiek svarbos: debesims. Biblija pažada, kad Jėzus, kaip tik pakilęs į dangų iš debesies, grįš, nešamas debesų. Nežinau, kokia gilesnė prasmė juose - jie simbolizuoja angelus, kurie pasirodo kartu su Kristumi, bet jie taip pat bus matomi originalia forma. Šis punktas tikrai nėra toks svarbus.
Kita vertus, labai svarbus dramatiškas Kristaus sugrįžimas, kurį lydės šviesos blyksniai, kuriantys triukšmai ir saulės bei mėnulio fenomenai, ir visi galės tai liudyti. Tai bus neabejotina. Niekas negalės pasakyti, kad tai įvyko šioje ir toje vietoje. Kai Kristus grįš, šis įvykis bus jaučiamas visur, ir niekas to nekvestionuos.
Ir kai kalba eina apie tai, mes, kaip Paulius 1. Laiškas tesalonikiečiams, paimtiems iš pasaulio, kad susitiktų ore Kristų. Šiame kontekste kalbama apie paėmimą, ir jis vyks ne slapta, o viešai; visi matys Kristų sugrįžtantį į žemę. Taigi mes dalijamės Jėzaus žengimu į dangų, taip pat jo nukryžiavimu, palaidojimu ir prisikėlimu. Mes taip pat pakilsime į dangų pasitikti grįžtančio Viešpaties, tada ir mes grįšime į žemę.
Ar tai turi įtakos?
Tačiau mes nežinome, kada visa tai įvyks. Ar tai ką nors keičia mūsų gyvenimo būdu? Taip turėtų būti. viduje konors 1. Korintiečiai ir im 1. Praktiškų paaiškinimų apie tai randame Jono laiške. Taip rašoma 1. Jonas 3,2-3: „Brangieji, mes jau Dievo vaikai; bet dar neatskleista, kas mes būsime. Bet mes žinome, kad kai tai bus atskleista, būsime panašūs į jį; nes matysime jį tokį, koks jis yra. Ir kiekvienas, turintis tokią viltį, apsivalo, kaip ir jis yra tyras“.
Tada Jonas paaiškina, kad tikintieji paklūsta Dievui; mes nenorime gyventi nuodėmingo gyvenimo. Mūsų tikėjimas, kad Jėzus grįš ir kad būsime panašūs į jį, turi praktinių reikšmių. Tai verčia mus bandyti palikti nuodėmes už akių. Tai savo ruožtu nereiškia, kad mūsų pastangos mus išgelbės ar netinkamas elgesys mus sugadins; tai greičiau reiškia, kad mes siekiame ne nusidėti.
Antrąjį Biblijos paaiškinimą apie tai galima rasti 1. Korintiečiams 15 skyriuje apie prisikėlimą. Po savo paaiškinimo apie Kristaus sugrįžimą ir mūsų prisikėlimą nemirtingumui, Paulius 58 eilutėje sako: „Todėl, mano brangūs broliai, būkite tvirti, tvirti ir nuolat tobulėkite Viešpaties darbuose, žinodami, kad jūsų darbas nėra veltui. Viešpatyje“.
Taigi mūsų laukia darbas, kaip ir prieš pirmuosius mokinius. Tvarka, kurią Jėzus jiems tuo metu davė, galioja ir mums. Mes turime Evangeliją, žinią skelbti; ir mums buvo suteikta Šventosios Dvasios galia gyventi pagal šį įgaliojimą. Taigi mūsų laukia dar vienas darbas. Nereikia laukti, kada Jėzus sugrįš. Taip pat mums nereikia Šventajame Rašte ieškoti įkalčių, kada tai bus, nes Biblija mums aiškiai sako, kad ne mums žinoti. Vietoj to mes turime pažadą, kad jis grįš, ir to mums turėtų pakakti. Mūsų laukia darbas ir mes turėtume padaryti viską, ką galime, kad padarytume Viešpaties darbą, nes žinome, kad šis darbas nėra veltui.
pateikė Michaelas Morrisonas
